TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Turintieji psichikos sveikatos sutrikimų – atstumti ir diskriminuojami

2016 10 14 15:00
LŽ archyvo nuotrauka

Suaugusieji, turintys priklausomybių ir kitų psichikos sveikatos sutrikimų, bijo kreiptis į psichiatrą, nes iš jo kabineto išeis tarsi su žyme, dėl kurios vėliau bus diskriminuojami darbovietėje arba net negalės įsidarbinti. Psichikos sutrikimų turinčių žmonių atskirtis mūsų visuomenėje mažėja, tačiau vis dažniau nuo šių problemų kenčia vaikai, nes jie nemokomi išreikšti savo jausmų. 

Šią savaitę minint Tarptautinę psichikos sveikatos dieną, Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakulteto Studentų mokslinės veiklos tinklo psichiatrijos, psichoterapijos bei vaikų ir paauglių psichoterapijos mokslinės grupės, Lietuvos psichologijos studentų asociacija ir VU Studentų atstovybės programa „Be etikečių“ kvietė ekspertus ir visuomenę diskutuoti, kodėl apie psichikos sveikatą Lietuvoje vis dar nedrįstama kalbėti garsiai ir kreiptis pagalbos.

Žmogus, turintis priklausomybę nuo alkoholio ar sergantis depresija, nusprendęs gydytis ir apsilankęs pas psichiatrą, iš karto yra apribojamas, pavyzdžiui, nebegali vairuoti automobilio. Pasak doc. dr. VU Psichiatrijos klinikos vadovo Alvydo Navicko, žmonės nenori gydytis, nes įrašai ligos istorijoje po apsilankymo pas psichiatrą vėliau bus matomi kitiems, ir gali būti sunku įsidarbinti.

Vien dėl depresijos netenka teisės vairuoti

Nors, anot jo, daugelis psichikos sutrikimų, antai depresija ar nerimas, yra lengvi ir trumpalaikiai, žmogus greitai pasveiksta ir gali vėl dirbti, bet pasiryžęs gydytis jis iškart gauna „žymę“ visam gyvenimui. Todėl psichikos sveikatos sutrikimų turintis žmogus nuolat susiduria su dilema – darbas arba gydymas.

„Kiekvienas, kuris kreipiasi į psichiatrą, yra automatiškai įtraukiamas į mūsų sistemą ir iškart tampa laikinai apribotas. Kai kreipiasi depresija sergantis žmogus, apie jį per penkias dienas turime pranešti policijos komisariatui, kad jam būtų laikinai atimtas vairuotojo pažymėjimas. Taip pat, pavyzdžiui, girtaujančiam policininkui, kuris nuspręstų gydytis, iškart būtų atimtas vairuotojo pažymėjimas ir leidimas laikyti ginklą, o tai reiškia, kad jis iškart netektų darbo. Tokia sistema išties trukdo, nes daugelis žmonių nesiryžta kreiptis pagalbos ir gydytis“, – sakė A. Navickas.

Prof. dr. gydytojo psichiatro Aurelijaus Verygos manymu, baimė kreiptis pagalbos į specialistą atėjo iš sovietmečio, kai psichiatrija buvo naudojama kaip represijos forma sveikiems, tačiau politinei sistemai nepaklususiems žmonėms izoliuoti.

„Disidentai būdavo pripažinti psichiškai nesveikais ir tiesiog uždaromi. Man, psichiatrui, ne kartą teko susidurti, kad po apsilankymo pas mane žmonės atsidūsta: „Visai nebuvo baisu“. Tebevyrauja dar sovietmečiu susiformavęs požiūris, kad psichikos sveikatos specialistas yra baudėjas, represorius, kuris uždarys ir padarys kažką blogo“, – kalbėjo A. Veryga.

Diskriminacija mažėja

A. Navickas papasakojo atvejį, kai verslininkas atleido darbuotojus, kurie sirgo depresija, net nebandė jų suprasti ir jiems padėti. Darbuotojų prisipažinimus, kad nekyla rankos imtis darbų, nieko nesinori, jaučiamas nuolatinis nuovargis ir tai yra depresija, įmonės vadovas vertindavo ne kaip ligą, o kaip tingėjimą dirbti ir juos atleisdavo.

„Tačiau kai tas įmonės vadovas pats susirgo depresija ir pajuto, kad negali pakelti rankų ir prisiversti ateiti į darbą, tik tada įvertino, kad depresija yra liga“, – kalbėjo VU Psichiatrijos klinikos vadovas.

A. Navicko teigimu, švietimas padėtų sumažinti psichikos ligomis sergančių žmonių diskriminaciją, nes geriau įsigilinę į tam tikras psichologines problemas, jų simptomus, labiau suprastume, atjaustume ir palaikytume turinčius psichikos sveikatos sutrikimų žmones.

Tačiau A. Navickas pabrėžė, kad vis daugiau darbdavių nebediskriminuoja darbuotojų, turinčių psichikos sveikatos problemų, ypač turinčių priklausomybių. Atvirkščiai – darbdaviai tiki savo darbuotojų galimybėmis pasveikti ir skatina juos tai daryti.

„Vienas mūsų pacientas, turintis priklausomybę nuo alkoholio, pradėjo gydytis ir pasakė apie tai darbdaviui. Šis neišmetė savo darbuotojo iš darbo, o paprašė jo, kad darbuotojas kiekvieną kartą apsilankęs terapijoje, atneštų psichologo pažymą, jog tikrai joje buvo, taip motyvuodamas darbuotoją nepraleisti apsilankymų ir gydytis. Yra daug gražių pavyzdžių, kai žmonės ne tik supranta, bet ir padeda turintiems psichikos sutrikimų“, – sakė A. Navickas.

Pasak A. Verygos, psichikos sveikatos raštingumo trūksta ne tik darbdaviams, piliečiams, bet ir politikams, kurių vaidmuo labai svarbus formuojant Lietuvos psichikos sveikatos politiką.

„Vienas politikas neseniai pareiškė, kad visus autizmu sergančius vaikus reikėtų uždaryti į vieną mokyklą. Tai parodo, kokie esame neapsišvietę psichikos sveikatos srityje. Politikas su tokiu pasiūlymu perduoda visuomenei žinutę, kad visi psichikos sveikatos sutrikimų turintys žmonės neva bus izoliuoti ir uždaryti, kad jiems nėra kito pasirinkimo. Tad kaip galime norėti, kad žmonės, turintys psichikos sutrikimų, nebijotų kreiptis pagalbos, nebijotų gydymo sistemos?“, – kalbėjo A. Veryga.

Liūdesys gali reikšti ligą

„Pastebime tendenciją, kad jaunėja amžius vaikų, norinčių save fiziškai žaloti, turinčių minčių apie savižudybę ir savižalą. Jei prieš keletą metų dažniausiai mums apie norą nusižudyti prasitardavo 15–16 metų jaunimas, tai dabar vis dažniau mintimis apie savižudybę dalinasi 10–12 metų vaikai“, – teigė psichologinės pagalbos tarnybos vaikams „Vaikų linija“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė.

Pasak jos, tokia tendencija labai aiškiai rodo, kad turime problemų su psichikos sveikatos politika ir psichikos sveikatos raštingumu. J. S. Jasiulionės manymu, tėvai neretai vaiko liūdesį vertina kaip prastą nuotaiką ir psichologinių problemų neatpažįsta. Tačiau dažnai liūdesys, nerimas, gali reikšti labai rimtas psichologines problemas.

„Kai vaikas pasako, kad jam liūdna, tėvų reakcija paprastai būna tokia: „Nieko, praeis – eik, užsiimk kuo nors, bus linksmiau“, o išties tą liūdesį sukelia tam tikri atsitikimai, išgyvenimai, kuriuos patiria vaikas. Todėl labai svarbu vaiko klausti, kodėl jis taip jaučiasi. Neatpažintos ir neišsakytos emocijos gali baigtis tragedija“, – perspėjo J. S. Jasulionė.

A. Navickas pridūrė, kad tėvai dažnai neleidžia vaikams reikšti savo emocijų ir jausmų, ypač kai vaikas turi minčių apie savižudybę. Tėvai bijo, kad garsiai išsakytos tokios mintys neva paskatins vaiką imtis veiksmų.

„Kai vaikas terapijos metu išsako savo mintis apie savižudybę, jį atlydėję artimieji labai išsigąsta ir pradeda tildyti: „Tu taip nekalbėk, taip negali būti. Neklausykit jo, daktare, jis turbūt nesupranta, ką kalba“. Tėvai pradeda jausti baimę, kad jų vaikas pasielgs taip, kaip sako. Tačiau tėvai turi kuo daugiau sužinoti apie tokias vaiko mintis, leisti jam išsipasakoti, nuolat jo apie tai klausinėti. Nesikalbant galima padaryti labai didelę žalą“, – aiškino A. Navickas.

Išmokyti atpažinti savo jausmus

Rašytojos, psichologijos ir socialinės antropologijos ekspertės Unės Kaunaitės manymu, psichikos sveikatos raštingumas labai reikalingas mokyklose, tam turėtų būti rengiama net atskira pamoka. „Moksliniai tyrimai rodo, kad psichinės ligos bus pagrindinės, kuriomis ateityje sirgs mūsų visuomenė, skaičiai nuolat didėja. Ar tikrai mums nereikėtų turėti atskiros pamokos, kurioje vaikams jau nuo mažiausių dienų būtų kalbama apie psichikos sveikatą? Tuo labiau, kad tyrimai įrodė, jog didžiausia tikimybė susirgti psichinėmis ligomis yra iki 14 metų“, – nurodė U. Kaunaitė.

Tėvai, dažnai neturėdami žinių apie psichologines ligas, vaiko psichikos sutrikimus laiko jo keistu elgesiu, mano, kad jų vaikas tiesiog „kitoks“, o vaikas išties serga rimta psichine liga. U. Kaunaitės teigimu, svarbu vaikus išmokyti atpažinti ne tik savo jausmus, bet ir kai kurias psichikos ligas.

Ji pasidalino savo patirtimi, kai mokiniams mokykloje pasakojo apie autizmą ir vėliau prašė jų užpildyti testą, kuriame buvo nurodyti autizmo požymiai, kad vaikai geriau perprastų šią ligą. Po užsiėmimo priėjęs vienas paauglys, pareiškė, jog suprato, kad jis pats yra autistas.

„Berniukas išsigandęs priėjo prie manęs ir sako: „Aš surinkau labai aukštą testo balą ir pirmą kartą supratau, kad galbūt sergu autizmu. Jau kai buvau mažas, mano šeima visada iš manęs šaipydavosi, kad aš nesuprantu kai kurių juokų, nesuprantu, ką jie turi omeny, kad man sunku bendrauti“. Buvau šokiruota, kad tokio vaiko sutrikimo tėvai nesugebėjo įvertinti. Labai svarbu, kad vaikai būtų mokomi atpažinti psichikos sutrikimus, suprasti, kaip jie atrodo ir kaip reikėtų į juos reaguoti, ką daryti juos atpažinus“, – savo mintimis dalinosi U. Kaunaitė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"