TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Vien tabletė neišgelbės nuo savižudybės

2014 07 19 6:00
Paulius Skruibis Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Emocinę paramą telefonu ir laiškais teikiančios tarnybos Jaunimo linijos vadovo Pauliaus Skruibio teigimu, tarnybos pagalba tapo lengviau prieinama gyvenimo sunkumų prislėgtiems žmonėms, taip pat ir atsidūrusiems prie savižudybės slenksčio. Tačiau čia palankių naujienų galėtų būti kur kas daugiau.

– Neseniai pranešta, kad šiemet nuo spalio 1 dienos pradės veikti Savižudybių prevencijos biuras. Jo specialistai rinks, analizuos, apibendrins informaciją apie savižudybes, jas lemiančius rizikos veiksnius, teiks siūlymus prevencijos bei postprevencijos klausimais. Ar reikalinga ši nauja institucija?

– Šio centro įkūrimą vertinu teigiamai. Lietuvoje nėra daug žmonių, kurie nuosekliai analizuotų situaciją dėl savižudybių, bandytų suprasti, kas vyksta, ką reikia daryti. Didžiulė problema, kad lig šiol nebuvo jokios institucijos, kuri tuo užsiimtų. Juk Lietuvoje kasmet nusižudo apie tūkstantis žmonių, dešimtys tūkstančių mėgina tai padaryti, dar kita tiek paliečia artimojo savižudybės. Svarbiausia, kad naujasis biuras aktyviai dirbtų, netaptų formalia institucija.

– Kokie kiti svarbūs žingsniai artimiausiu metu turėtų būti žengti?

– Yra nemažai mokslinių tyrimų, rodančių, jog dėl mėginimo nusižudyti į ligoninę patekę žmonės priklauso labai padidėjusios savižudybių rizikos grupei, kyla didelė grėsmė dėl pakartotinių jų bandymų nusižudyti. Tad labai svarbu, kad jau ligoninėje jie gautų tinkamą pagalbą. Deja, to nėra. Dažnai tenkinamasi vien fiziniu gydymu arba tik vaistais, o psichologinė terapija pasiūloma retai. Tačiau yra daug pavyzdžių, įrodančių, kad trumpalaikė (4-5 susitikimų) specializuota psichologinė terapija gali būti labai veiksminga. Psichologinės terapijos prieinamumo ligoninėje gerinimas – vienas pagrindinių dalykų, kuriuos reikėtų neatidėliojant padaryti.

Įkvepia ir maži pokyčiai

– Eina dešimtmečiai, o situacija nesikeičia. Tai rodo jau vien nuolat kartojama frazė, kad Lietuvoje kasmet nusižudo apie tūkstantis žmonių.

– Čia tikrai trūksta gerų naujienų. Kai visi žino, kad didžiulė problema egzistuoja ilgą laiką, ir niekas nesikeičia, kyla nusivylimas, esą nieko ir negalima padaryti, įsivyrauja fatalizmas. Žmogus, pakliuvęs į kritinę situaciją, pradeda manyti, kad, matyt, tokie Lietuvoje esame: žmonės žudosi ar emigruoja, beviltiška ekonomika bei politika, ir nieko čia nepakeisi. Taip linkstama pateisinti ir mintį apie savižudybę.

Jei pavyktų sumažinti mėginusiųjų pakartotinai žudytis skaičių, bendras savižudybių rodiklis gal ir nepasikeistų iš esmės, bet tai taptų įkvepiančia žinia apie sėkmę, ji skatintų žengti kitus žingsnius.

Užsienio ekspertų nuomone, daugiau dėmesio skiriant žmonėms, bandžiusiems žudytis ir patekusiems į ligoninę, - geriausias būdas nuveikti kai ką realaus. Tačiau neseniai patvirtintame Savižudybių prevencijos plane tik labai bendromis frazėmis užsimenama, kad tokios pagalbos reikėtų ir kad bus sukurtas pagalbos teikimo aprašas. Trūksta konkretumo, tad kyla abejonių, kada ir kaip ši priemonė bus įgyvendinama. Kita vertus, norint imtis realių priemonių reikėtų žinoti, kiek mėginusiųjų nusižudyti patenka į ligonines. Tačiau tokių duomenų nėra. O kai jų nėra, sunku planuoti, kiek papildomai reikės psichologų. Tokius duomenis būtina pagaliau surinkti, ir tai turi padaryti Sveikatos apsaugos ministerija.

Liūdna statistika

– Ką vis dėlto rodo išsamesnė pastarųjų metų savižudybių statistika? Kas lemia jos pokyčius?

– Savižudybių buvo sumažėję prieš krizę. Per pačią krizę jų šiek tiek padaugėjo, bet kur kas mažiau, nei buvo prognozuota. Pernai savižudybių skaičius vėl padidėjo. Pavyzdžiui, 2012 metais 100 tūkst. gyventojų teko 31, o 2013-aisiais – jau 36 atvejai, t. y. pernai nusižudė per 100 žmonių daugiau nei užpernai. Tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva tai tikrai nemenkas skaičius. Sunku suprasti, kodėl taip atsitiko ir ar tai yra tik vienų metų reiškinys.

– Kokio amžiaus žmonės yra patys pažeidžiamiausi?

– Daugiausia nusižudo 45-59 metų žmonių. Kita vertus, savižudybės yra dažniausia jaunų - 16-30 metų - žmonių mirties priežastis. Vis dėlto sudėtingiausi, mano nuomone, 45-59 metų žmonės, nes jie labai dažnai turi didelių problemų, tokių kaip priklausomybė nuo alkoholio. Savižudybių rizikos grupei dažnai priskiriami vyrai, gyvenantys mažuose miesteliuose ir kaimuose. Juk sunku tikėtis, kad jie ieškos pagalbos telefonu arba psichologų konsultacijų. Kita vertus, manau, turime galvoti ne tik apie žmonių grupes, kuriose daugiausia savižudybių, bet ir tas, kur daugiausia galima nuveikti, tarkim, dirbant su asmenimis, mėginusiais žudytis.

Paskutinis lašas

– Po savižudybės visi puola ieškoti nelaimės priežasčių, ieško kaltųjų. Ką apie savižudybių priežastis liudija Jaunimo linijos patirtis?

– Bandymas ieškoti konkretaus paaiškinimo visiškai suprantamas. Žmonės mano, kad tai sužinoję galės išspręsti kokias nors problemas ir artimajam savižudybė negrės. Arba tikina save: šių priežasčių mūsų aplinkoje nėra, tad savižudybės klausimas mums neaktualus. Bet viskas ne taip paprasta. Kuris jaunas žmogus neturi problemų, pavyzdžiui, dėl meilės? Daugelis su tuo susiduria, bet ne visi pakelia prieš save ranką. Savižudybės priežastis yra ne viena, o visas kompleksas priežasčių. Teiginiai, neva žmogus nusižudė dėl meilės, konfliktų su tėvais, materialinės padėties, dėl atleidimo iš darbo, padarytos avarijos, atskleidžia tik tai, kas buvo paskutinis lašas, bet anaiptol ne priežastis.

– Savižudybių prevencijos srityje Jaunimo linijos veikla tikrai pastebima. Gal bent jūs turite gerų žinių?

– Kai Jaunimo linija tapo vientisa organizacija, turinčia aiškius tikslus ir atsakingai jų siekiančia, situacija labai pasikeitė. Dar prieš porą metų atsiliepdavome tik į 1 iš 20 skambučių, dabar atsiliepiame į 1 iš 7. Nors padėtis vis dar nepatenkinama, bet pagerėjusi daugiau kaip 2 kartus. Šiuo metu turime ir kur kas daugiau savanorių. Dabar mūsų siekiamybė – atsiliepti į 1 iš 3 skambučių, to tikimės jau 2015-2016 metais. Turėsime daugiau talkininkų, be to, tenka imtis tam tikrų techninių sprendimų. Tarkim, yra žmonių, kurie mums skambina labai dažnai, daugybę kartų per dieną. Jų problemos iš tiesų labai didelės, dažnai jie gauna tik gydymą vaistais, bet neturi su kuo pasikalbėti apie savo sunkumus. Vis dėlto, kad daugiau žmonių galėtų prisiskambinti, teko taikyti ribojimą - dabar jie gali paskambinti kartą per parą.

Ne tik vaistai

– Kartais susidaro įspūdis, kad pagalbos telefonu linijos yra bene vienintelės gelbėtojos kilus minčių apie savižudybę, o kitokios pagalbos tarsi nėra.

– Taip atrodo todėl, kad esame labai aktyvūs ir girdimi. Mūsų tarnybos yra tikrai svarbi pagalbos grandis, bet nei vienintelė, nei pakankama. Nedera įsivaizduoti, kad užteks dar labiau sustiprinti pagalbos telefonu tarnybas ir problemų nebeliks. Moksleiviams gali veiksmingai padėti pedagoginės psichologinės tarnybos, esančios kiekviename šalies rajone. Jos turi kompetentingų psichologų, teikiančių nemokamą pagalbą. Suaugusieji panašių pagalbos galimybių neturi. Psichikos sveikatos centrai atrodo lyg ir gera išeitis, bet čia atėjus dažniausiai galima gauti tik vaistų. Yra rajonų, kurių psichikos sveikatos centruose psichologas būna tik pusę darbo dienos. Štai į Kupiškį jis atvažiuoja dvi dienas per savaitę. Tad psichologinės pagalbos prieinamumas suaugusiesiems iš tiesų yra didelė problema. Susiduriu su gana keistomis situacijomis, kai žmogus pasakoja: mėnesį buvau ligoninėje, gavau vaistų, bet taip ir neturėjau su kuo pasikalbėti.

– Vakarų šalyse psichoterapija yra kompensuojama valstybės, specialistą galima pasirinkti pagal jo darbo metodus. Ar mūsų šalyje judama to link?

– Ne. Čia dar labai daug spręstinų problemų: nėra nei psichologų, nei psichoterapeutų praktinės veiklos įstatymų. Kai neaišku, ką įstatymiškai vadinti psichologu, o ką – psichoterapeutu, negalima sukurti kompensavimo sistemos, tad vienintele nemokama pagalba lieka psichikos sveikatos centrai, kur paslaugų prieinamumas yra labai menkas. Didžiuosiuose miestuose psichologinės pagalbos problema sprendžiama kreipiantis į privačiai dirbančius specialistus, mokama už jų nepigias konsultacijas. Bet ši išeitis tinkama tik tiems, kurie gali susimokėti.

2013 metų duomenys apie savižudybes:

10 - 14 metų vaikų nusižudė 5;

15 - 19 metų – 39;

20 - 24 metų – 74;

25 - 29 metų – 68;

50-54 metų – 161.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"