TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Vienas dideliame mieste

2016 09 21 17:35
Vaikas auga ir mokosi būti savarankiškas.
warmanloving.com nuotrauka

Taip norisi apsaugoti savo vaikutį, paslėpti tarsi po krištoliniu gaubtu ir nepaleisti nė per žingsnį. Bet jis auga ir mokosi būti savarankiškas, vadinasi, tėvams anksčiau ar vėliau teks jam išaiškinti saugumo taisykles kupiname netikėtumų, viliojančiame, bet ir pavojingame suaugusiųjų pasaulyje…

Neik per gatvę degant raudonam šviesoforo signalui, nesikalbėk su nepažįstamaisiais, neatidarinėk durų! Mes pateikiame vaikui gausybę draudimų, ir anksčiau ar vėliau jis pradeda suvokti: pasaulis – tai džiunglės, pilnos baisių žmonių, kuriais negalima pasitikėti. Bet vis vien jis patikliai eina paskui svetimą dėdę, prisistačiusį tėvelio draugu, užmiršta pažvelgti pro durų akutę, prieš jas atverdamas. Tuo tarpu saugumo taisyklių vaiką galima išmokyti, net nevartojant draudžiamojo žodelio „ne“.

Vienas namuose

Vieni tėvai ramiausiai palieka namuose penkiametį, kiti pasitiki tik mokyklinio amžiaus vaiku, o treti baiminasi palikti be priežiūros net keturiolikmetį. Kiekvienu atveju tėvai savaip traktuoja terminą „savarankiškumas“. O psichologai šiuo klausimu pateikia griežtų rekomendacijų: pratinti vaiką vieną šeimininkauti namuose galima pradėti nuo tada, kai jis išmoksta atpažinti skaičius ir bent jau truputį skaito; kai būdamas drauge su jumis laikosi saugumo technikos taisyklių (nelenda prie elektros lizdų, buitinės technikos, neatsukinėja vandens čiaupų ir t. t. ); kai jau yra išėjęs iš psichologinio „pasitikėjimo visais“ tarpsnio ir sugeba skirstyti žmones į savus ir svetimus.

Rizikos veiksniai:

* Nepažįstamasis (suaugusysis ar net vaikas) gali paskambinti į duris ir paprašyti paslaugos, ko nors pasiskolinti, „kartu pažaisti“.

* Telefono skambučiu vaikas gali būti išviliotas į laiptų aikštelę.

* Prie durų gali būti pamėtėtas miaukiantis kačiukas arba cypiantis šunelis.

* Į butą gali netikėtai paskambinti uniformuoti žmonės, prisistatantys policininkais arba greitosios pagalbos darbuotojais.

Kaip turėtų elgtis vaikas?

Pagrindinė taisyklė: jokiu būdu neatidarinėti durų! Išimtį gali sudaryti tiktai bute įvykusi vandentiekio avarija arba kilęs gaisras. Jeigu žmogus už durų atkakliai reikalauja savo, vaikas privalo paskambinti tėvams arba į policiją. Itin pavojingoje situacijoje šauktis pagalbos pro langą.

Kaip jį išmokyti?

* Susipažinkite su kaimynais ir pristatykite jiems savo vaiką. Įsitikinus, kad tai padorūs žmonės, galima su jais susitarti, kad jums nesant vis mestelėtų žvilgsnį ir į jūsų buto duris.

* Priešmokyklinukas turėtų įsiminti savo pavardę ir namų adresą. Tiktai taip, bėdai ištikus, jis galės pasikviesti į pagalbą policiją arba gaisrininkus.

* Išmokykite mažylį, dar nepasiekiantį durų akutės, klausinėti: „Kas ten?“ ir neatidarinėti, kol žmogus neprisistatys. Periodiškai pažaiskite su juo tokį žaidimą: įrašykite į diktofoną savo šeimos narių, artimų draugų ir giminaičių balsus, įjunkite įrašą vaikui ir kartu spėkite, kas gi ten kalba. Pasunkinkite žaidimą, įjunginėdami įrašą bet kurioje vietoje. Taip ištreniruosite mažylio klausą ir atmintį.

* Neignoruokite pasakų, juk jose dažnai į namus pas patiklius vaikus įsiveržia ragana, o pas ožiukus – vilkas. Akcentuokite šias scenas ir priminkite vaikui, jog tokių istorijų gali nutikti ir gyvenime, jei tik jis bus neatsargus.

* 8–9 metų vaikui jau galima paaiškinti, kokių gudrybių griebiasi apgavikai, norėdami apgauti patiklius žmones. Papasakokite, kokios gali būti nepažįstamų žmonių vizitų į jūsų namus pasekmės ir apie tuos asmenis, kurie galėtų apsaugoti vaikus, tėvams nesant namuose. Kartu išmokite atmintinai gelbėjimo tarnybų telefonus ir periodiškai suvaidinkite situaciją „užgriuvo netikėti svečiai“: kai kas nors netikėtai paskambins į duris, greitosiomis paklauskite vaiko, kur reikia paskambinti kilus gaisrui arba kokiu numeriu galima iškviesti policiją. Žaidimų metu jis išmoks deramai reaguoti į ekstremalias situacijas.

* Užrašykite ant lapelio savo tarnybinių ir mobiliųjų telefonų numerius, močiučių, senelių koordinates ir iškabinkite prie namų telefono aparato. Dėl viso pikto palikite ten ir savo namų adresą: jeigu vaikas sutriks ir nesugebės tiksliai nurodyti gelbėtojams savo namo koordinačių, tai bent perskaitys jas iš lapo.

Mazgelis prisiminimui. Piktadariai dažnai panaudoja namų telefoną, norėdami išvilioti vaiką iš buto ir priversdami jį atidaryti duris. Vaiko pašnekovai prisistato jo tėvų draugais, bendradarbiais, policijos pareigūnais, mokyklos atstovais, išsiklausinėja vaiko vardo („Kęstuti, tai tu?“ – „Ne, aš Andrius“), adreso („Tavo mama prašė, kad aš pasiimčiau svarbius darbo dokumentus, gal man primintum savo adresą?“). Suprantama, šie duomenys reikalingi ne tuščiam smalsumui. Paaiškinkite sūnui ar dukrai, jog per pokalbį telefonu su nepažįstamaisiais nereikėtų duoti jokios, netgi pačios nekalčiausios informacijos. Teisingiausia tokiu atveju paskambinti tėvams arba paprasčiausiai padėti ragelį.

Mano namai – mano tvirtovė?

Namuose, kaip žinoma, ir sienos padeda, bet užtenka peržengti jų slenkstį, kai tėvų baimė dėl savo vaiko išauga daugybę kartų. Ir ne taip svarbu, kur jis išsiruošė: išnešti šiukšlių ar įėjo į savo laiptinę po pasivaikščiojimo.

Rizikos veiksniai:

* Vaikas atsiduria lifte su nepažįstamu žmogumi.

* Laiptų aikštelėje stovi pašalinis asmuo.

Saugiausia - su mama.divalikes.com nuotrauka

Kaip turėtų elgtis vaikas?

Nesistengti susipažinti su svetimu žmogumi (net į nekaltą klausimą: „Ar tu čia gyveni?“ – geriau neatsakinėti), neiti su juo į liftą, nepasisukti į jį nugara (paprastai piktadariai užpuola vaikus iš nugaros, užčiaupdami jiems burną, kad nerėktų). Nepažįstamajam užpuolus, dera iš visų jėgų šauktis pagalbos, kandžioti jo rankas, o savigynai panaudoti viską, kas tik pasitaiko po ranka: buto raktą, kuprinę su vadovėliais ir kt.

Kaip jį išmokyti?

* Išugdyti nepasitikėjimą sunkiau, negu jūs manėte, juk vaikai iš prigimties yra patiklūs ir smalsūs. Tvarkingai, bet vienareikšmiškai užkirskite kelią pasireikšti jų smalsumui ten, kur nedera: nuo mažų dienų mokykite nesiartinti prie nepažįstamųjų, kad ir kuo jie viliotų. Paaiškinkite, kad geriau išsyk atsisukti veidu į bet kurį žmogų, priėjusį iš nugaros.

* Įeidami į laiptinę su darželinuku (arba išeidami su juo iš buto), suvaidinkite scenelę tema „Vaikai – šnipai“: laikydamiesi už rankų, drauge dėmesingai ištyrinėkite artimiausią teritoriją – ar nesama joje „neatpažintų objektų“ (jais gali būti ir kaimynė, ir katytė, ir kažkieno numestas laikraštis). Patikslinkite „objektų“ saugumo laipsnį (pasisveikinkite su kaimyne, nelįskite prie katės, paaiškinkite vaikui, kad nedera kelti nuo žemės laikraščių, todėl, kad po jais gali būti paslėpti sprogmenys).

* Pradinukui, ypač jei jis savarankiškai grįžta iš mokyklos, paaiškinkite, kokių pavojų gali slypėti savoje laiptinėje. Jam galima prigalvoti istorijų apie nerūpestingą princesę arba apie vėžliukus-nindzes, kurie nesirūpino savo saugumu ir pakliuvo į įvairiausias pinkles. Tegu su nusikaltėliais kovoja filmukų personažai, naudodami savigynai priemones, kurios prieinamos ir jūsų vaikui.

Mazgelis prisiminimui. Pasitaiko, kai vaikai užpuolami liftuose. Vaikas gali naudotis liftu savarankiškai tik tada, kai jau sugeba pasiekti visus mygtukus, o ne tik jūsų aukšto mygtuką! Juk pavojaus atveju jam gali tekti išlipti kitame aukšte. Paaiškinkite vaikui, jog nepažįstamajam kartu įėjus į kabiną, reikėtų iš jos išeiti, pavyzdžiui, pasiskundus, kad šį tą užmiršęs namuose ar lauke. Jeigu nepažįstamasis vis dėlto pabandė užpulti, reikia pasistengti lifto mygtuku susisiekti su dispečeriu, kandžiotis, spardytis, šauktis pagalbos ir grasinti užpuolikui, o ne verkti, kadangi šitokios reakcijos iš aukos ir laukiama.

Kupina netikėtumų gatvė

Kaip apsaugoti vaikus nuo negeranoriškai nusiteikusių žmonių gatvėje, kieme, prie mokyklos? Suprantama, galima vaikus lydėti visur, kol jie patys netaps tėvais. Bet, antra vertus, kaip tada išsivystys savarankiškumas, saugumo jausmas? Paaukoti savo nervus ir išleisti vaiką į lauką arba savarankiškai eiti į mokyklą psichologai pataria nuo tada, kai jis įsimins savo namų adresą ir laikysis kelių eismo taisyklių.

Rizikos veiksniai:

* Suaugusieji nepažįstami žmonės gali kreiptis į vaiką su kokiu nors prašymu, mėginti įsipiršti į pakeleivius, pažadėti dovanų.

* Suaugusieji gali prisistatyti tėvų draugais arba bendradarbiais, užsukti vaiko pasiimti į darželį ar į mokyklą ir pabandyti išsivesti.

* Gali būti panaudota fizinė jėga.

Kaip turėtų elgtis vaikas?

Laikytis „auksinės“ taisyklės: niekada nesikalbėti su nepažįstamaisiais. Jeigu kas nors bandytų jį nusitempti apgaule ar jėga, negėda šaukti ar net raitytis po asfaltą. Kuo daugiau aplinkinių dėmesio susilauks vaikas, tuo didesni jo šansai išsigelbėti. Jokiu būdu negalima eiti kartu su svetimais dėdėmis ir tetomis, net jei jie prisistato tėvų draugais (rodo jų parašytus raštelius, pasako žinomus vardus). Jeigu išsiveržti nepavyksta, vaikas gali imti grasinti („Viską papasakosiu tėvams“, „Įsidėmėjau jūsų veidą ir pranešiu policijai“). Paprastai nusikaltėliai nesitiki iš vaikų tokios reakcijos ir tai gali padėti jiems išsigelbėti.

Kaip jį išmokyti?

* Žaiskite „šnipais“! Išmokite su vaiku slaptos kalbos, kuria su juo susirašinėsite (tada jokie nepažįstamųjų rašteliai jų neišmuš iš vėžių), sukurkite slaptažodį, kurį naudosite, norėdami perspėti vienas kitą apie pavojus. Žaiskite su vaiku slėpynių, mokykite mažylį ne tik gerai pasislėpti, bet ir surasti varžovą.

* Su vyresniais kaip 5–6 metų vaikais galite žaisti „šilta – šalta“: naudodamiesi nedideliais pasufleravimais, vaikams teks surasti paslėptą daiktą. Tokie žaidimai vysto pastabumą, dėmesingumą, moko pateikinėti tikslingus klausimus. Tokių žaidimų virtuozą būna sunkoka apgauti.

* Skatinkite vaiką domėtis psichologija: aiškinkite žmonių ar mylimų pasakų herojų poelgių priežastis. Pradėti galima jau nuo mažų dienų, pamažu paverčiant situacijas sunkesnėmis ir „dėliojant viską į lentynėles“ vaikui suprantama kalba. Kuo geriau vaikas pradeda nusimanyti apie žmonių charakterį, kuo didesni būna jo psichologiniai įgūdžiai, tuo sunkiau tampa juo manipuliuoti.

Mazgelis prisiminimui. Nebarkite mažojo fantazuotojo! Atsidūręs pavojingoje situacijoje, vaikas gali apsimesti, kad atsitiktinis gatvės praeivis – jo tikrasis dėdė, ir jo prieglobstyje pareiti namo, arba sukurti, kad gyvena šio namo šioje laiptinėje, ir įbėgti į ją, slėpdamasis nuo persekiotojų. Arba paprasčiausiai pafantazuoti: „Aš dar mažas, ir man tėtis neleidžia važinėtis svetimomis mašinomis!“ Mokykite vaiką šių išsisukinėjimo būdų, kad kritiniu momentu jos galėtų jam padėti išsisukti iš bėdos.

Mes su tavimi – vieno kraujo

Remiantis liūdna statistika, keturi vaikai iš dešimties būna užpuolami bendraamžių. Tokioje situacijoje norisi pademonstruoti superherojaus įgūdžius. Bent jau dauguma aukų šitaip elgiasi. Bet ką daryti, jeigu skriaudėjų pernelyg daug?

Rizikos veiksniai:

* Vaikų užpuolimas, norint juos apiplėšti ar primušti.

* Vaikai stengiasi įgyti bendraamžio pasitikėjimą, kad galėtų ateiti pas jį į namus arba atvesti tenai suaugusius vagišius.

* Grupės vaikų užpuola, norėdamos įžeisti, pažeminti, suerzinti.

Kaip turėtų elgtis vaikas ir kaip jį išmokyti?

* Psichologinį parengimą pradėkite jau nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų ir stiprinkite tarpusavio pasitikėjimą. Tada bet kuriuo momentu galėsite imtis vaiko santykių su bendraamžiais temos ir dalintis mintimis apie tai, iš kurio jūsų vaiko pažįstamo galima tikėtis pavydo, įžeidinėjimų, užsipuolimų. Pradėdami nuo 5–6 metų su savo sūnumi ar dukra žaiskite psichologinius „atspėjimo žaidimus“: sugalvokite jūsų bendro pažįstamo vardą, užrašykite jį ant popierėlio ir imkite aprašinėti jo charakterio bruožus. Vaikas gali pateikinėti jums klausimus, kaip elgiasi šis žmogus vienoje ar kitoje situacijoje, ir pagal jūsų apibūdinimą įspėti jo vardą. Vėliau pasikeiskite vaidmenimis ir pasiūlykite vaikui apibūdinti kito bendro pažįstamo portretą.

* Neturėtumėte laikytis daiktų kulto, kad sudėtingoje situacijoje vaikas nenukentėtų, bandydamas atimti iš užpuoliko savo mobilųjį telefoną ar kokį kitą madingą daiktelį. Daiktų kultą ugdo kai kurios pasakos, suteikiančios daiktams žmogiškųjų savybių ir išgyvenimų. Skaitydami tokias istorijas, aiškinkite vaikui, jog, kad ir koks daiktas brangus būtų, kad ir kaip vaikas jį mėgtų, žmogiškosios emocijos ir santykiai visada bus už jį svarbesni.

Mazgelis prisiminimui. Nesvarbu, auginate mergaitę ar berniuką, savigynos įgūdžiai pravers kiekvienam. Galima vaiką užrašyti į ušu, aikido užsiėmimus, bet šios metodikos yra labiau sportinio ir sveikatinamojo pobūdžio. Jeigu norite sutelkti dėmesį į apsigynimo praktikas, atiduokite pirmenybę sambo, karatė užsiėmimams. Vaikai tokiose grupėse gali užsiiminėti jau nuo 6–8 metų. Tomis mokyklomis, kurios žada išmokyti apsiginti per 1–2 užsiėmimų mėnesius, pasitikėti neverta. Tiktai po 4 mėnesių intensyvių treniruočių galima įgyti reikalingų įgūdžių. Be to, vaikas turi šlifuoti savo meistriškumą namuose. Atkreipkite dėmesį, ar į pasirinktų savigynos užsiėmimų programą įeina vaikų psichologinis parengimas. Visa tai sužinoti padeda atvirosios pamokos, kurios turi būti organizuojamos kiekvienoje savigynos įgūdžių mokančioje mokykloje.

Šešios svarbios taisyklės, kaip neišgąsdinti vaiko

Pirma. Nepasakokite pernelyg vaizdingai, kas galėtų nutikti, jeigu… Kruvinas arba tragiškas smulkmenas palikite kriminalines naujienas skelbiantiems žurnalistams (beje, tokių siužetų, rodomų per televiziją, irgi nereikėtų leisti žiūrėti vaikams bent jau iki 13–15 metų). Įsidėmėkite: jeigu jūs vaiką bauginate, jis įsisavina tik pačią ryškiausią informaciją apie tai, ko reikėtų bijoti, bet neįsimena svarbiausio – kaip dera elgtis. Tai – tiesus kelias į neurozes ir paauglišką agresyvumą.

Antra. Nesibaiminkite, nepulkite į paniką ir nekritikuokite, jeigu vaikas pasakoja apie tai, kas atsitiko jam pačiam, jo draugams ar draugų draugams („Vienas berniukas pasakojo, kaip prie jo kieme priėjo vienas dėdė…“). Net jei įtariate, kad pasakojimo herojui grėsė reali grėsmė, ramiai išdėstykite savo požiūrį, patarkite, kaip šiuo atveju derėjo elgtis. Jeigu vaikas įbaugintas, tiesiog ramiai išklausykite pasakojimą, o prie jo analizės sugrįžkite po kurio laiko, kai jis nusiramins. Jeigu vaikas trokšta paaiškinimo nedelsiant, sukurkite maksimalią atpalaiduojančiąją namų aplinką: kalbėkitės prie puodelio arbatos arba apkabinę vaiką per pečius ir šitaip sukurdami jam saugumo pojūtį.

Trečia. Neužgniaužkite vaikui natūralaus baimės jausmo. Ypač tai pasakytina apie tėvo-sūnaus tarpusavio santykius, kai tėtis iš gerųjų paskatų ugdo sūnaus drąsą ir į kiekvieną jo silpnumą reaguoja pastaba: „Bijai kaip mergaitė!“, „Baik, tu juk vyras!“. Sekite, kad šitaip auklėdamas vyras neperlenktų lazdos, ir sūnus neišaugtų nerūpestingas plevėsa, kuriam jūra – iki kelių.

Ketvirta. Nereikškite asmeninių negatyvių emocijų vaikui girdint. Jis pasitikėjo jumis ir papasakojo, kaip šuo įkando dviratininkui į koją. Nereikia pašokti ir bėgti su šauksmais į kiemą: „Na, aš imsiu ir užmušiu tą šunpalaikį!“ Negrasinkite kam nors nutraukti rankų, sumušti už įžeidinėjimus ir taip toliau, kad ir koks didelis būtų jūsų pyktis. Pirma, jūs stimuliuojate vaiko agresiją. Antra, mokote bijoti. Trečia, atimate galimybę padaryti išvadas ir ateityje būti atsargesniam.

Penkta. Neskiepykite paklusnumo jausmo. Jūsų vaikas neturi mokytis „klausytis vyresniųjų vien todėl, kad jie vyresni“. Juk jūs ir patys žinote, kad ši teorija neteisinga, kad vaikas turi išmokti ginti savo požiūrį ir pasakyti tvirtą „ne“ ir savo draugams, kurie eina per gatvę degant raudonai šviesai, ir tetai, kuri meiliai prašo atidaryti duris, kol suaugusiųjų nėra namie.

Šešta. Rodykite pavyzdį! Jeigu jūs patys nesižvalgydami drožiate per gatvę, tai kodėl tikitės, kad vaikas to nedarys? Jeigu patys pro pirštus žvelgiate į savo saugumą, kaip galite reikalauti rimto požiūrio iš savo vaiko? Jis kopijuoja jūsų elgesį, vadinasi, tenka pjauti tai, ką patys pasėjote.

Parengė Rita MERKELIENĖ

www.mamoszurnalas.lt

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"