TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Vilties laukai prie gyvenimo slenksčio

2014 10 11 6:00
Per "Vilties laukų" akciją šalia Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos palaikomosios slaugos namų geltonųjų narcizų svogūnėlius sodino ir šių namų įkūrėja sesuo Michaela Rak (dešinėje). Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Eutanazijos priešininkai dažnai argumentuoja: nedera atimti sunkiai sergančiojo gyvybės, verčiau suteikti jam galimybę oriai praleisti paskutines jam skirtas dienas. Toks ir yra paliatyviosios priežiūros tikslas. Tačiau šių paslaugų Lietuvoje labai trūksta, o pagalbos į namus sistema visiškai neišplėtota. Maža to, šiuo metu svarstomi siūlymai, kurie apribos galimybes paliatyviąją priežiūrą teikti neterminuotai.

Šią savaitę greta Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos palaikomosios slaugos namų (hospiso, taip vadinamas atskiras pastatas, kur teikiama vien paliatyvi pagalba), vienintelės tokios įstaigos Lietuvoje, politikai, dvasininkai, medikai, žurnalistai, moksleiviai ir net darželinukai sodino geltonųjų narcizų svogūnėlius. Šia akcija buvo paminėta Pasaulinė hospisų bei paliatyviosios medicinos diena. Ta proga visame pasaulyje vyksta akcija "Vilties laukai", per kurią sodinami geltonųjų narcizų, simbolizuojančių viltį, svogūnėliai. Taip siekiama atkreipti dėmesį į nepagydomomis ligomis sergančių asmenų poreikius, ugdyti visuomenės sąmoningumą, altruizmą.

Paliatyviosios pagalbos paslaugas Lietuvoje šiuo metu teikia 36 įstaigos: specializuoti padaliniai prie slaugos ir onkologinių ligoninių, kai kurie šeimos centrai ir poliklinikos bei minėtieji Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos palaikomosios slaugos namai.

Paliatyviosios paslaugos Lietuvoje buvo įteisintos 2007 metais priimtu įstatymu, joms skirtas finansavimas. Tuomet nustatyta, kad paliatyvi slauga teikiama netermintuotai. Tačiau neseniai Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) pranešė, jog sudaryta darbo grupė parengė siūlymus, kaip keisti stacionarinės paliatyviosios pagalbos teikimo tvarką. Remiantis šiais siūlymais, pacientai suskirstyti į dvi grupes: tuos, kuriems pagalba teikiama neterminuotai, ir tuos, kuriems ji teikiama 90 dienų.

Apie šias ir kitas paliatyviosios priežiūros aktualijas kalbėjomės su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto profesoriumi, Lietuvos paliatyviosios medicinos draugijos prezidentu Arvydu Šeškevičiumi.

– Kaip vertinate dabartinę paliatyviosios medicinos situaciją Lietuvoje? Ar ji gerėja, ar šių paslaugų vis dar labai trūksta?

– Situacija yra pagerėjusi. Paliatyviosios pagalbos centrai yra didžiuosiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, taip pat rajonuose – Joniškyje, Kaišiadoryse, Alytuje, kituose miestuose, taigi, jos apima beveik visą Lietuvą. Tačiau kai kuriose ligoninėse, tokiose kaip Joniškio ar Kaišiadorių, paliatyviajai pagalbai skirta vos po 2-3 lovas. Šiuo metu paliatyviosios pagalbos įkainiai yra labai maži, todėl įstaigos, turinčios vos kelias šiam tikslui skirtas lovas, vargiai išsilaiko. Paliatyviosioms paslaugoms dabar skiriami apie 136 litai per dieną – tai ir vaistams, ir algoms, ir aptarnavimui. Kadangi tokia situacija, gali išsilaikyti tik prie ligoninių įkurti padaliniai, turintys 8-14 lovų.

Pagal Lietuvoje galiojančias normas yra numatyta 60 paliatyviosios slaugos lovų milijonui gyventojų. Tačiau visuomenė sensta, daugėja lėtinių ligų, didėja sergamumas vėžiu. Be to, daug jaunų šeimų yra išvykusios gyventi į užsienį, tad susirgę seni žmonės lieka be priežiūros. Todėl manome, jog Lietuvoje reikėtų padidinti paliatyviosioms paslaugoms skirtų lovų skaičių – milijonui gyventojų turėtų tekti 100 lovų. Tai rekomenduoja ir Europos paliatyviosios pagalbos standartai bei normos.

Turiu pasakyti, jog stacionarių lovų tiek nereikėtų, jei Lietuvoje būtų išplėtota paliatyvioji pagalba į namus. Tačiau SAM ji kol kas nėra skatinama. Tiesa, šiuo metu ministerijoje jau kalbama apie paliatyviosios pagalbos į namus sistemos kūrimą. Šią pagalbą galėtų teikti arba paliatyviosios pagalbos skyriai, arba šeimos gydytojai, arba su jais dirbančios slaugytojos, apmokytos teikti šias paslaugas. Jei šeimos gydytojas ar slaugytoja matytų, kad su ligoniu jo namuose nepavyksta susitvarkyti, nėra kam jo prižiūrėti, pacientą reikėtų perkelti į stacionarą. Tokia yra mūsų vizija. Norint ją įgyvendinti, tektų plėsti šeimos klinikų paslaugas, o tam reikėtų papildomų etatų bei pinigų.

Situacijos ir skirtumai

Arvydas Šeškevičius / Erlendo Bartulio nuotrauka

– Kaip vertinate siūlymus, pagal kuriuos pacientai, kuriems reikalinga paliatyvioji pagalba, suskirstyti į dvi grupes. Vieniems ši pagalba būtų teikiama neterminuotai, kitiems – 90 dienų.

– Ligonių kasose ne visada dirba medikai, todėl atsiranda nesusipratimų, nesusikalbėjimo. Manoma, kad jei ligoniui reikia paliatyviosios slaugos, vadinasi, jis turi mirti per kelias savaites ar mėnesius. Bet taip yra ne visada. Pavyzdžiui, komos ištiktas žmogus gali išgyventi ir ne vienus metus. Tad tikrai negalime nustatyti terminų, kada žmogus turi mirti.

Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą paliatyviosios paslaugos visiems pacientams teikiamos neterminuotai. Bet, kaip jau minėta, dabar rengiamas įstatymo papildymas, pagal kurį pacientai būtų skirstomi į dvi grupes. Labai silpni ligoniai gulėtų neterminuotai, o tiems, kurių būklė kiek geresnė, paliatyviosios paslaugos būtų teikiamos 90 dienų. Taigi, tokie pakeitimai apribotų šiuo metu turimas pacientų galimybes. Viskas dėl taupymo. Darbo grupėje kėlėme klausimą, ar pacientai, kurių gulėjimo laikas baigėsi, nebus tiesiog išvaromi. Mums pavyko išsireikalauti, kad tuo atveju, jei po 90 dienų žmogaus savijauta nepagerėja ar dar pablogėja, jį galima pervesti į pacientų, kuriems paslaugos teikiamos neterminuotai, kategoriją. Arba iš pradžių perkelti į slaugą, o jeigu būklė pablogėja – teikti neterminuotas paliatyviąsias paslaugas. Todėl tikiuosi, kad nebus taip, jog pasakys: jūsų laikas praėjo, viso gero, vežkitės savo ligonį atgal. Tik tiek, kad ligonį perkėlus į paprastą slaugą paslaugos bus mažiau apmokamos.

Gerai, kad SAM atstovai atsižvelgė į naujas Europos paliatyviosios pagalbos asociacijos rekomendacijas, pagal kurias tokią pagalbą reikia teikti ir sergantiesiems paskutinės stadijos demencija bei Alzheimerio liga.

Sergantieji šiomis ligomis buvo priskirti asmenims, kuriems paliatyvioji slauga teikiama 90 dienų. Iki šiol tokiems ligoniams buvo teikiama įprasta slauga, tad už šią paslaugą mokėta mažiau pinigų – per 80 litų už dieną. Nuo šiol šie pacientai gaus paliatyviąją slaugą, todėl atsiras ir psichologų bei dietologų konsultacijos, daugiau pinigų teks gydymui.

Ir medikams reikia pagalbos

– Kokia jūsų nuomonė apie privačius palaikomosios slaugos namus? Jeigu jų atsirastų daugiau, galbūt tai kur kas pagerintų esamą padėtį?

– Vienintelis Palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas Vilniuje, kur yra 14 lovų, bendradarbiauja su ligonių kasomis, antraip neišgyventų. Bet vis tiek jiems trūksta pinigų išsilaikyti, todėl rengiamos įvairios akcijos, prašoma privačių rėmėjų pagalbos. Ligoniai yra nemokūs, tad privačių palaikomosios slaugos namų dar ilgai nebus. Juk vien už paprastą slaugą per mėnesį tenka mokėti 2000-2200 litų, o paliatyvioji slauga kainuoja dar brangiau.

Dabar užsienyje dideli palaikomosios slaugos namai nebekuriami. Mat 30-40 lovų tokie namai – tai jau mirties fabrikas. Medikai nebeatlaiko, išsenka, nes tokiose įstaigose kasdien miršta po 2-3 žmones.

Todėl paliatyviosios priežūros skyriai dažniausiai kuriami prie slaugos ligoninių, ten būna iki 20 lovų. Paliatyviosios pagalbos institucijai veikiant kaip ligoninės skyriui, medikams lengviau: visai kitaip bendraujama ir bendradarbiaujama. Paliatyvias paslaugas teikiantiems asmenims irgi gali atsirasti depresija, kilti nerimas. Todėl ir medikus, ne tik pacientus ir jų artimuosius, turi konsultuoti psichologai bei dvasininkai.

Dabar visose Lietuvos paliatyviosios pagalbos paslaugas teikiančiose ligoninėse yra kapelionai. Mūsų draugija išsireikalavo, kad jie būtų įdarbinti, jiems mokamas atlyginimas. Tai kunigai, dirbantys tose parapijose. Tačiau Lietuvoje kunigų trūksta, ypač – rajonuose. Todėl sveikintina, kad paliatyviosios priežiūros įstaigose atsiranda sielovadininkų, kurie yra tarpininkai tarp paciento ir kunigo. Deja, psichologų neužtenka, ypač – mažose rajonų ligoninėse. Problema ir tai, jog dirbti su ligoniais, kuriems reikalinga paliatyvioji pagalba, mūsų psichologai nelabai paruošti.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"