TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Virtuvėje praverstų senolių patirtis

2010 03 09 0:00
Kulinarinio paveldo fondo direktorė B.Imbrasienė giria senųjų šeimininkių patirtį ir sumanumą.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Kulinarinio paveldo fondo direktorė Birutė Imbrasienė vardijo anksčiau Lietuvoje gyvavusias mitybos tradicijas, kurios, anot jos, buvo daug artimesnės sveikai gyvensenai nei dabartinės. Tarp tokių - ir pasninko laikotarpiai, išsiskyrę savitumu bei mitybos įvairove, dietologų ypač vertinama ir dabar.

"Anuomet žmonės labai gerai suprato sezoniškumo prasmę, o mes visai be reikalo jo atsisakome, valgome sunkiai, riebiai, vienodai. Nors ir nesugrąžinsime senų laikų, bent jau galime nevalgyti diena iš dienos, visus metus to paties maisto", - sakė B.Imbrasienė. "Net jei patys negaminame, užsukę į maitinimo įstaigą, visus metus reikalaujame to paties. Užtat ir kulinarinio paveldo restoranams nepavyksta visiškai laikytis sezoniškumo: klientas "užmuš", jei birželį neduosi jam didžkukulių arba sausį - šaltibarščių", - piktinosi etnologė.

Valgė gerokai mažiau.

Pašnekovė nelinkusi skirstyti maisto į sveiką ir nesveiką. Esą tą patį žmogų tas pats produktas skirtingu metu veikia kitaip - toks sudėtingas yra žmogaus organizmas, kurio jokia laboratorija nėra iki galo ištyrusi.

"Dabar manoma, kad sveikiausias yra vietinis, toje pačioje žemėje ir aplinkoje užaugintas maistas, kurį valgydamos užaugo kartų kartos. Ir dabar mokslininkus stebina tas išmanymas, kulinarinė patirtis, kuri buvo neginčijama, nuolat tobulinama. Svetimą maistą anksčiau valgydavo tik per šventes. Pavyzdžiui, Velykoms atsiveždavo šviežių slyvų iš Vengrijos, patiekalus skanindavo nevietiniais prieskoniais", - pasakojo B.Imbrasienė.

Ne mūsų laikų naudai, anot etnologės, ir tai, kad XXI amžiuje valgome gerokai daugiau nei mūsų protėviai. Anksčiau jokių dietų nereikėjo, jos buvo natūralios. Pavyzdžiui, žmonės tada nevalgė daugiau nei po 100 gramų mėsos, jos būdavo patiekiama tik kelis kartus per savaitę. "Dabar kuo daugiau uždirbame, tuo daugiau išleidžiame maistui. O juk daugiau nebūtinai sveikiau. Perkame visokius pusfabrikačius, laiką dažniausiai taupome maisto sąskaita. Pasidomėti batais jo randame, o tam, kas mūsų puode, skiriame labai mažai dėmesio. Gyvenimui pablogėjus, taip pat pirmiausia nukenčia maisto kokybė", - kalbėjo B.Imbrasienė.

Neturėjo ir nevalgė

"Atėjus pavasariui, kai dienos tampa ilgesnės, gyvenimo būdas judresnis, reikėtų į tai atsižvelgti, "neįsikąsti" vieno produkto. Gavėnios laikotarpiu, trunkančiu iki Velykų, irgi buvo savas maistas ir valgymo režimas. Mėsos prisikirsdavo žiemą, o pavasarį jos turėdavo mažai, tad žmonės valgė kitus produktus, nebuvo kaip dabar, kai ir vasarą riebias mėsos sriubas srebiame. Per gavėnią nevalgyta pieno ir jo produktų, nes jų ir nebūdavo. Šie produktai labai geri, bet viskam savas laikas. Yra metas, kai toks maistas tikrai reikalingas, ir metas, kai jį galima pakeisti kuo nors kitu", - dėstė B.Imbrasienė. Pavasaris - kiaušinių valgymo metas. Bulvių artėjant vasarai nebelikdavo, bet šviežių sezonas ateidavo tik apie šventą Oną, tikrasis jų valgymas prasidėdavo rugpjūčio viduryje. O iš pradžių, bulvėms tik užderėjus, net gyvuliams jų neduodavo, nes manė, kad nesveika. Pasninko laikotarpiu ant stalo būdavo pakankamai žuvies. Prisižvejodavo jos iš upelių, ežerų. Jei juos padengdavo ledas, vaikai ir suaugusieji neprašomi skubėdavo jo gręžti, gelbėdavo, kad žuvys neuždustų.

Sotūs pusryčiai - ne vakarienė

"Dabar mokame virti vos 3-4 sriubas ir tas pačias valgome visus metus. Garbaus amžiaus šeimininkės pasakoja, kad anuomet virdavo tris sriubas pusryčiams, po vieną pietums ir vakarienei. Visos buvo skirtingos: kiek metuose dienų, tos pačios niekada neišvirdavo - mat atsižvelgdamos į sezoną dėdavo vis kitokių priedų. Dabar, kai iš parduotuvės visus metus galime parsinešti to paties, ir verdame tą patį", - lygino etnologė. Ji priminė ir dar vieną šių dienų problemą, kurios mūsų senoliai neturėjo. "Štai dabar dažnai nieko nevalgome per pusryčius, o prisikertame vakare. O juk kaip tik per pusryčius reikia pasistiprinti kuo nors šiltu ir šviežiu, - tada bus visai kita diena. Gaminti nereikia labai daug laiko, užtenka 10-15 minučių, juolab kad nebetenka krosnies kurti. Tos keliolika minučių, kurių pakanka tradiciniam maistui paruošti, yra daug mažiau, nei laikas, kurio prireikia šiandien populiariems kitų šalių valgiams gaminti", - sakė B.Imbrasienė.

Nemėgo makalynių

Svetimiems kulinarijos "stebuklams" prireikia daugybės produktų. Etnologės teigimu, anksčiau lietuvių maistas buvo labai įvairus, bet šeimininkės niekada nemaišydavo visko, kas pakliuvo po ranka, nedarydavo to paties makalo iš ryto ir vakare, išsiversdavo su vienu ar dviem trim produktais. Jei per gavėnią virs bulvienę, daugiausia naudos tik bulves, pieną ir morkas. Taip pat ir salotų anksčiau nemaišydavo iš gausybės komponentų. Vienąkart darydavo tik ridikėlių, kitąkart - tik agurkų, o dėl įvairovės pagardindavo skirtingais prieskoniais, kuriuos taip pat naudojo saikingai. Anot B.Imbrasienės, geresnio produktų derinimo, nei iš kartos į kartą perduodama patirtis, nėra.

Gavėnios receptai

Pavasarį labiau troškina, norisi daugiau gerti. Tad mūsų tėvynainiai anksčiau gausiai gaivindavosi sula, sveiku gėrimu be priedų ir saldiklių, maukdavo ją tiesiog kibirais. "Geresnio organizmo valymo už jokius pinigus nerasime", - pabrėžė B.Imbrasienė. Vėliau sulą užraugdavo - tokią vartodavo vasarą. Troškuliui malšinti gavėnios laikotarpiu labai tikdavo ir rasalas - raugintų burokų skystis. Jį gamindavo į vandenį įmetę žalių nuluptų burokų, duonos plutelę, įbėrę nedaug druskos. Rasalo vartota daug ir įvairiai: su juo gamindavo ir silkę, ir sriubas. Virti burokai su aliejumi per gavėnią taip pat dažnai puikuodavosi ant stalo. Šiuo laikotarpiu be mėsos virtas sriubas paskanindavo šlakeliu sėmenų aliejaus, viralą balindavo kanapių, aguonų pienu. Šis tiko ir padažams. Kad sriubos neįkyrėtų, jas virdavo vis iš kitų kruopų, įmesdavo džiovintų grybų, tirštindavo miltais.

Gavėnios valgio - blynų - irgi būta daugelio rūšių, atsižvelgiant į regioną. Pavyzdžiui, Aukštaitijoje mėgta juos kepti iš žirnių, Dzūkijoje - iš grikių miltų. Padažų nepildavo tiek daug, kaip dabar, bet jų taip pat būta labai skirtingų. Prie blynų tiko krosnyje keptos obuolių, bruknių košės. Grūdų košes gamindavo ir su saldžia sula, pasak B.Imbrasienės, šiandien tai būtų gurmaniškas valgis. Košės valgytos ir su silke. Pavyzdžiui, Žemaitijoje riebią silkę tiesiog įbesdavo į karštą viralą, žuvis šiek tiek "pratirpdavo", būdavo tikrai skanus patiekalas. Anot B.Imbrasienės, pavasariop daugiausia virdavo ruginę, miežinę košes, bet vasarą tokių pačių tikrai nebevalgydavo.

Ruošdavosi prieš metus

Pasninko valgiai buvę tikrai skanūs, tad daugelio senųjų šeimininkių prisimenami su nostalgija. Šiam laikotarpiui ruošdavosi gerokai iš anksto, net prieš metus. Atėjus metui, moteriškės išsitraukdavo džiovintų, naudingąsias savybes išlaikiusių uogų ir vaisių. Šie turtai praversdavo saldžioms sriuboms, kurias itin mėgo Suvalkijoje. Vienąkart į jas įberdavo slyvų, kitąkart - vyšnių, trečiąkart - obuolių, mėlynių, žemuogių ar aviečių, pridėdavo miltų kukulaičių. Tokios sriubos valgytos per pavakarius ar vakarienę. Pavasarėjant iš virtų bulvių gamindavo švilpikus, taip pat miltų virtinius su trintų bulvių, morkų ar kopūstų įdaru, šaltanosius su mėlynėmis. Saldžius gaminius pabarstydavo cukrumi, patiekdavo su medumi.

Skynė tik pirmuosius lapus

"Mums visiškai nereikia dabar parduodamų ir šviežiais vadinamų pomidorų, agurkų ar svogūnų laiškų. Juos turime vartoti tada, kai natūraliai užaugs. Štai anksčiau pilni patvoriai dilgėlių želdavo ir lapkritį-spalį, bet niekas jų nevalgydavo. Skindavo tik pirmuosius lapus, vartodavo tik pirmąsias vaistažoles. Kai po dilgėlių išlįsdavo rūgštynės, valgiui naudodavo jas, bet irgi ne visą vasarą. Pavasarį pasirodžius žalumynams, bet dar likus burokų ar kopūstų, gera šeimininkė statines išversdavo. Perrūgusių kopūstų, kuriuos valgė visą žiemą, šeimynai tikrai neduodavo. Statines išvalydavo, išnešdavo į saulę, dezinfekuodavo ir vėl naudodavo rudenį", - pasakojo B.Imbrasienė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"