TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Visi ieško savojo vėžio

2010 10 26 0:00
Nesame visuomenė, mažinanti stresą savo nariams, - priešingai, stengiamės jį didinti.
LŽ archyvo nuotrauka

Kas bendra tarp skydliaukės ir depresijos? O tarp negailestingumo, skubėjimo, nesaikingumo ir Lietuvos gyventojų amžiaus? Pokalbis su gydytoja endokrinologe Danute Skuodyte netikėtai užgriebė esminius gyvenimo klausimus.

- Skydliaukės sutrikimai ir depresija kartais vadinamos ligomis sesėmis, nes pasireiškia panašiais simptomais. Ar pasitaiko, kad vietoj antidepresantų tenka rekomenduoti tikrajai ligos priežasčiai - skydliaukei gydyti skirtus preparatus?

- Ne endokrinologui atmesti psichiatro diagnozę. Jei šis specialistas tokią nustatė, vadinasi, turėjo motyvų. Apskritai medicinoje labai daug susipynusių simptomų. Pavyzdžiui, nuovargį sukelia bet kuri liga. Trečiame kurse medicinos studentai perserga jomis visomis - apie kurią tik mokytųsi, kiekvienas simptomas tinka.

Skydliaukei dirbant per daug, medžiagų apykaita greitėja. Žmogus gausiai valgo, bet liesėja. Tada ieško vėžio, nerimauja, nemiega, pavargsta.

Suaktyvėjus skydliaukei, padažnėja pulsas. Dėl savo šalutinio poveikio antidepresantai irgi dažnina pulsą, bet žmonės neskaito instrukcijų ir to nežino. Tad pradeda ieškoti skydliaukės problemų. Paprastai neranda, nes žmogui retai būna 2-3 ligos, dažniausiai - viena. Jei manoma jų turint daug, vadinasi, apėmė hipochondrija. Ligos prasideda po 45 metų. Iki tol gamtos duota būti sveikam, nes reikia užauginti vaikus.

O depresijos simptomai būdingi kiekvienam, turinčiam socialinių problemų. Tik paskelbus nepriklausomybę keletą metų buvo uždarinėjamos chemijos gamyklos. Tuomet sulaukdavau labai daug pacientų su chemiko išsilavinimu. Jie buvo apimti streso, tačiau ieškojo skydliaukės ligos. Tada visiems buvo sunku, bet klestėjo bankininkai. Vėliau kokius dvejus metus tikrintis skydliaukės ėjo būtent bankų darbuotojai, nes ten kas pusę metų vyko reorganizacijos. Situacija įtempta: visi žino, kad ką nors atleis, bet nežino ką.

Mano praktikoje būta nemažai gyvenimiškų situacijų išprovokuotos tirotoksikozės atvejų, kai susidūrus su sunkumais staiga suaktyvėjo skydliaukė. Vienai merginai taip nutiko todėl, kad gavusi diplomą ji keturis mėnesius nerado darbo. Pacientei buvo baisus stresas: turbūt manė, kad iš karto rasis šimtai darbo pasiūlymų. Pradėjome gydymą, skyriau vaistų kursą. Po kelių mėnesių mergina vėl apsilankė. Pasirodo, viskas gerai. Sakau, turbūt radai darbą. Taip ir buvo. Vis dėlto sustiprėjusios skydliaukės veiklos gydymas paprastai trunka ilgai, net keletą metų. Pagal pasaulinę statistiką trečdalis ligonių net operuojama.

Kai ieškoma ligos

- Ir vis dėlto: ar depresija sukelia skydliaukės pokyčius, ar pakitusi skydliaukės veikla lemia depresiją?

- Tas, kas tai nustatys, gaus Nobelio premiją. Mazgus skydliaukėje formuoja jodo trūkumas, o šio organo veiklos padidėjimo priežastys tebėra neaiškios. JAV, Kanadoje, Europoje bei Australijoje buvo atliktas įdomus tyrimas. Specialistai tyrė 1000 šeimų, kurių nariai per tris kartas sirgo hipertireoze - jiems buvo sustiprėjusi skydliaukės funkcija. Vis dėlto nebuvo nustatyta geno, sukeliančio šio organo ligas.

- Pabrėžiate, kad skydliaukės ligos tapo "madingos". Kokia dalis žmonių, kurie į jus kreipiasi, iš tikrųjų turi šią problemą?

- Per savo darbo praktiką pastebiu įdomių dalykų. Pradėjusi dirbti endokrinologe jaudinausi dėl kiekvieno mazgelio. Tada pas mane ateidavo daug sveikų žmonių. Paskui, kai įgijau nemažos profesinės patirties, o gal žmonėms pajutus, kad galiu jiems padėti, kažkas apsivertė. Pradėjo eiti labai daug ligotų pacientų, o sveikų kreipiasi mažai. Vis dėlto skydliaukės ligų, tokių kaip hipertireozė (per aktyvi skydliaukės veikla) ir hipotireozė (per mažai dirbanti skydliaukė), nustatome daug rečiau, nei yra tuo besirūpinančių pacientų. Panaršę internete žmonės nusprendžia, kad jiems kenkia skydliaukėje esantis mazgelis. Lekia išsitirti, bet paaiškėja, kad tas darinys visai nereikšmingas. Gal apie 30-60 proc. asmenų, kurie kreipėsi, liga nenustatoma.

Pasakyčiau, jog visi ieško savojo vėžio, nors iš tiesų jis randamas labai retai. Be to, nuo skydliaukės vėžio beveik nemirštama, žmonės puikiai gyvena. Tačiau interesas rasti šią ligą ir niekuo nepagrįsta baimė - begaliniai. Kadangi Lietuva yra jodo trūkumo zonoje, išskyrus 10 kilometrų palei jūrą, nevėžinių mazgų pasitaiko septyniems iš dešimties pagyvenusių žmonių.

Bereikalingas skubėjimas

- Teigiama, kad vienas būdingiausių skydliaukės ligų simptomų - nerimas.

- Dar Aristotelis rašė, kad nerimas apskritai būdingas žmogui, o jo nejaučia šunys, katės ir kiti gyvūnai. Kai žmonės neturi darbo, pajamų, apsikrovę kreditais, natūralu, kad jie jaučia nerimą. Lietuvoje vienas kito negailime. Pažiūrėkite į eismą gatvėse. Kiekvienas nori įrodyti, kad jis pirmas: aplenkia tave, spaudžia stabdžius ir suka į dešinę. Vienas toks keturiasdešimtmetis aiškino man pakeltu balsu: "Aš labai skubu." Atsakiau: "Prašom, pone, tik greičiau numirsite." Jis išsprogino akis. Matyt, lig tol niekada nepagalvojo, kur skuba. O juk gyvenime beveik niekur nereikia labai skubėti. Bet važiuojant į darbą jus kelis kartus pavojingai aplenkia, kažkas dar išlekia į perėją per raudoną šviesą. Štai ir krūva streso, dreba širdis, virpa kojos. Ir taip visur.

Kur pateksime taip lėkdami? Kai kas mėgsta sakyti: išeisiu į pensiją, pailsėsiu. Savęs nežiūri, dirba dviem etatais - atseit pensija bus didesnė. Vėliau apgailestauja: maniau, kai nebedirbsiu - pagyvensiu, o penkios ligos užpuolė. Kai paklausi, kada lig tol lankėsi pas gydytoją, atsako, kad išvis nėjo.

- Tad ką daryti?

- Reikia mąstyti apie savo artimą, savo gyvenimą, ką pasieksime taip elgdamiesi. Dabar įsisukome į labai keistą, sargdinantį gyvenimo būdą. Nesame visuomenė, kuri mažina stresą savo nariams, - priešingai, stengiamės jį didinti. Štai paprasčiausias buitinis pavyzdys. Siekiančias nusikratyti antsvorio moteris perspėju, kad numetus daugiau kilogramų artimieji ims šaukti, jog joms vėžys. Juk staiga liesėjama dėl sunkios ligos. Nors prieš tai giminės šaukė: "Kokia tu stora." Aplinkiniai nesidžiaugia, kad moteris sėkmingai laikosi dietos. Pacientės vėliau sako: "Gydytoja, taip ir buvo, kaip į vandenį žiūrėjote."

Nėra ko eiti iš proto

- Koks Jūsų pačios sveiko gyvenimo receptas?

- Mėgstu savo darbą, išsimiegu, saikingai valgau, vaikštinėju po mišką. Kad neapkerpėčiau ir neatsilikčiau nuo pasaulinio lygio, stengiuosi pabūti bent dviejuose tarptautiniuose kongresuose per metus. Manau, esu pozityvus žmogus, teigiamai žvelgiu į gyvenimą, nenoriu iš jo per daug, tad manęs tai neišbalansuoja. Gyvenu ramiai, laikausi principo, kad anksčiau mirties nenumirsi. Žmones iš pusiausvyros veda nuostata, kad gyvens amžinai. Bet to nebūna. Turiu tokią teoriją. Manau, kad mirties baimė mūsų visuomenėje užsuka masinę psichozę ieškoti nežinia ko. Vaikams reikėtų diegti sampratą, kad jie gimė, turi skirtą laiką gyventi, o kada nors mirs. Todėl ir reikia žinoti, kaip gyveni, ką nori nuveikti. Ir neiti iš proto, kad mirtis ateis, bet jos ir negreitinti. Tada mūsų žmonės gal būtų ramesni.

Vakarų Europos šalyse ramybės jaučiu daug daugiau. Gal ten žmonės auklėjami nebijoti to, kas neišvengiama. Štai toks pavyzdys. Anglijoje ar Amerikoje pacientui, kuriam trečia plaučių vėžio stadija, gydytojas pasako: jūsų šansai gyventi - nuo metų iki dvejų. Galite daryti chemoterapiją, bet ji nepagerins jūsų šansų, tik pusę metų praleisite ligoninėje. Žmogus nusprendžia - tada ramiai nugyvensiu, kiek liko. Lietuvoje tokį požiūrį sunku rasti. Tuoj sakoma: reikia viską daryti, visaip gydyti.

Man atrodo, kad reikia tiesiog gyventi, stengtis daryti tai, kas patinka, ir daryti gerai. Be to, jausti saiką. Operuoti Rusijos prezidento Boriso Jelcino kažkada buvo atvykęs garsus Amerikos chirurgas Michaelis DeBakey. Jis tebeoperavo, nors perkopęs septyniasdešimt. Viename interviu jo paklausė, kaip išliko toks sveikas. Medikas atsakė, kad pagrindinis jo principas - saikas. Saikingai valgyk, išgerk, miegok, dirbk. Bet tik pasakyk taip lietuviui. Jis atsakys - valgysiu, kiek norėsiu, o jei sirgsiu ir mirsiu, bus jau tas pats. Tačiau kai suserga, puola į depresiją, paniką ir isteriją, o keisti savo gyvenimo nenori.

Manau, turi pasikeisti esminės mūsų visuomenės sampratos. Juk ne veltui pagal vidutinį gyventojų amžių taip atsiliekame nuo kitų šalių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"