TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Vyrai dažnai nutyli, kad prie jų seksualiai priekabiaujama

AFP/Scanpix nuotrauka

Žmonėms, patiriantiems seksualinį priekabiavimą, gali atsirasti gana rimtų sutrikimų, tokių kaip depresija, nerimas, nemiga, gali pablogėti santykiai šeimoje, sako psichologė Audronė Salygienė. „Tada labai sumažėja savivertė, nes žmogus galvoja, gal pats kažką ne taip daro, pats kažkoks ne toks“, – teigia ji. 

Anot A. Salygienės, seksualinis priekabiautojas dažniausiai būna vadovas. „Paprastai – tiesioginis vadovas, dažniausiai – vyras. Dažnai matoma, kad priekabiautojai pasižymi neurotiškumu, dar kažkokiais užslėptais norais“, – pasakoja psichologė.

– Kas yra seksualinis priekabiavimas?

– Įvairūs užsienio autoriai apibrėžia skirtingai, nes seksualinis priekabiavimas, kaip ir dauguma kitų psichologinių reiškinių, remiasi skirtingomis teorijomis, apibrėžiančiomis, kas tai, kodėl tai vyksta ir ką su tuo daryti. Vienas paprasčiausių apibrėžimų – seksualinis priekabiavimas yra tuomet, kai žmogus pats vertina tam tikrą elgesį kaip seksualinį priekabiavimą (aš manau, kad prie manęs seksualiai priekabiauja, ir taip yra). Tačiau šį apibrėžimą labai sunku tyrinėti. Mokslininkai, norėdami įsigilinti į tai, kas tai yra, kokios to pasekmės, tyrinėja, koks elgesys yra seksualinis priekabiavimas.

Bene dažniausiai naudojamas penkių kriterijų seksualinio priekabiavimo apibrėžimas. Vienas kriterijus – seksualinis priekabiavimas žodžiu. Kitas – fizinis seksualinis priekabiavimas (grybšt, kepšt). Vėliau išskiriami visokie švilptelėjimai, mirktelėjimai, užuominos (pvz.: „Aš turiu gražią mašiną, gal nori pasivažinėti?“). Ir, žinoma, visuomet vertinama, kaip žmogus suvokia ir priima tą elgesį. Galbūt vienam tai nėra labai svarbu. Tačiau kitam, jei tai nuolatinis dalykas, sukeliantis nemalonų jausmą, reikia imtis tam tikrų veiksmų.

– Užsiminėte apie skirtingą suvokimą. Ar apskritai galima nustatyti ribą, kur yra seksualinis priekabiavimas, o kur jo nėra?

– Apibrėžti tikrai labai sunku. Šalyse, kuriose išvystytas seksualinio priekabiavimo apibrėžimas, labai griežtai nustatyta, ką galima darbe daryti ir ko negalima, nes niekada negali žinoti, kaip tam tikras elgesys paveiks kitą žmogų. Lietuvoje ir kitose šalyse, kur apie tai labai mažai kalbama, žmonės nežino, kad tam tikras elgesys yra seksualinis priekabiavimas. Jie galbūt tylės, pusę gyvenimo prasėdės tame darbe, o prie jų bus priekabiaujama. Grįžę namo, jie bus pikti ar galbūt mes darbą, bet negalės nei pasiskųsti, nei pasakyti darbdaviui, kad šis kažką daro ne taip, nes gresia tam tikros pasekmės. Ribos nustatyti bene neįmanoma, nes žmonės nedrįsta pasakyti, kad jiems tai nemalonu.

Lietuvos organizacijose labai dažnai yra lengvo flirto, tam tikro bendravimo, kuris net nevertinamas kaip seksualinis priekabiavimas. Tačiau dauguma užsienio autorių teigia, kad, netgi jei elgesys nėra vertinamas kaip seksualinis priekabiavimas, tai vis tiek seksualinio pobūdžio elgesys, dėl kurio kartais žmonės jaučia tam tikras pasekmes. Tarkim, aš nemanau, kad prie manęs seksualiai priekabiauja, bet nesąmoningai nebenoriu eiti į darbą, man ten nemalonu. Pvz., turiu vyrą, o mano viršininkas man vis pamerkia akį, komentuoja, galų gale tai pasidaro nemalonu, bet aš su tuo gyvenu, tai lyg kasdienybė, normalu. Tačiau vis tiek psichologiškai žmogus jaučia tam tikras pasekmes.

– Kokios gali būti pasekmės?

– Pasekmės dažniausiai skirstomos į kelis lygmenis. Pirmas yra individualus, antras – organizacinis. Individualus lygmuo susijęs su savęs vertinimu, t. y. labai sumažėja savivertė, nes žmogus galvoja, gal pats kažką ne taip daro, pats kažkoks ne toks. Kartais netgi pablogėja santykiai šeimoje, jaučiama įtampa. Arba atsiranda ir gana rimtų sutrikimų (depresija, nemiga, nerimas). Žmonių, patiriančių seksualinį priekabiavimą, pasitenkinimas gyvenimu daug mažesnis.

Antru atveju organizacijos labai dažnai patiria finansinių nuostolių, nes išgyvenantis stresą žmogus dažniau serga. Kitas dalykas, jis linkęs blogiau dirbti. Nustatyta, kad darbo efektyvumas labai sumažėja, jeigu darbas yra komandinis. Tyrinėjant pasekmes, labai sunku nustatyti, kas iš tikrųjų veikia, negali atlikti izoliuot eksperimento, kad sužinotum konkrečias priežastis.

– Kas lemia seksualinį priekabiavimą? Teko skaityti psichologų atliktų tyrimų išvadas, kad jį lemia visai ne sekso poreikis, o galios, valdžios demonstravimas.

– Kaip minėjau, yra įvairių seksualinio priekabiavimo teorijų. Pirmosios teigia, kad galbūt tai susiję su sekso potraukio ar kažkuo panašiu. Tačiau vėlesnės teorijos kalba apie galią, valdžią. Kartais manoma, kad galbūt tai kažkokie iš vaikystės likę impulsai, kiti sako, kad galbūt tai žmogaus bendravimo būdas (jis taip yra išmokęs bendrauti ir jam tai atrodo normalu). Netgi yra teorijų, kurios teigia, kad už seksualinį priekabiavimą atsakingas tiek priekabiautojas, tiek auka, nes auka tam tikru savo būdu, elgesiu gali skatinti priekabiauti. Žinoma, ne visos teorijos yra arčiau tiesos, bet visos yra grindžiamos tyrimais. Todėl visus tyrimus reikia ruošti labai kruopščiai, apgalvoti, kaip tyrimą padaryti objektyvų.

– Kas dažniausiai linksta priekabiauti ir kokiomis savybėmis pasižymintys žmonės dažniausiai tampa aukomis?

– Pradėkime nuo aukos, nes aš savo darbe tyrinėjau aukas (tyrimas buvo atliekamas VDU, Teorinės psichologijos katedroje, darbui vadovavo K Žardeckaitė-Matulaitienė). Dažniausiai seksualinį priekabiavimą įvardija moterys, turinčios aukštąjį išsilavinimą ir ištekėjusios. Tačiau labai sunku pasakyti, ar prie jų kabinėjamasi daugiau negu prie kitų moterų. Tiesiog jos tai įvertina dėl tam tikrų patirties dalykų. Dar vienas kriterijus – jau patyrę seksualinį priekabiavimą žmonės irgi dažniau įvardija, kad kabinėjamasi. Vis dėlto labai sunku pasakyti ir reikėtų daugiau tyrimų. Užsienio tyrėjai randa visko po truputį. Lietuvoje tyrimų ypač reikia.

Priekabiautojas dažniausiai būna tam tikro lygio vadovas. Paprastai – tiesioginis vadovas, dažniausiai – vyras. Dažnai matoma, kad priekabiautojai pasižymi neurotiškumu, dar kažkokiais užslėptais norais.

– Kalbate apie seksualinį priekabiavimą darbe. Ar tokių atvejų būna tik darbo aplinkoje?

– Ne. Dar rašydama savo darbą perskaičiau straipsnį apie tai, kaip Vokietijoje vyras buvo nuteistas už tai, kad savo namuose seksualiai priekabiavo prie savo žmonos. Galima tyrinėti ir seksualinį priekabiavimą gatvėje, pvz., eina mergina – jai švilpia. Tačiau darbe praleidi didžiąją dienos dalį ir, jei ten patiri seksualinį priekabiavimą, labai didelė tikimybė viską perkelti į savo gyvenimą, nes greičiausiai tai bus nuolatinis dalykas, tad ir įtampa bus nuolatinė. Galbūt švilptelėjimai gatvėje tavo gyvenimo labai ir nepaveiks.

– Apie seksualinio priekabiavimo bylas girdime Vakarų Europoje, JAV ar Skandinavijoje. O kaip yra Lietuvoje? Ar čia seksualinis priekabiavimas mažesnis, neegzistuoja? Galbūt jis labiau toleruojamas ir nematoma nieko bloga?

– Tokių bylų beveik iš viso nėra. Už tai atsakinga Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba sako, kreipiamasi labai retai, vienais metais buvo keturi žmonės. Be to, beveik visais atvejais tie tyrimai neišsivysto į kažką rimčiau. Tam yra keletas priežasčių.

Visų pirma, žmonės labai dažnai galvoja, kad čia nieko tokio, viskas gerai, taip turi būti. Kita vertus, Lietuvoje nėra griežtai reglamentuota, ką daryti tokiais atvejais. Pvz., JAV, kuri turi bene didžiausią patirtį, mokoma, kaip elgtis tokiu atveju. Pirmiausia – rinkti įrodymus, nes be jų negalima žmogaus kaltinti. O lietuviai įrodymų nerenka, nors tereikia įrašyti pokalbius, rinkti žinutes. JAV labai dažnai siūloma rašyti dienoraštį, kada ką padarė, ką pasakė. Jei kažką matė kolega, prašyti, kad jis pasirašytų arba paliudytų.

Lietuvoje dar reikia dirbti, kad žmonės nebijotų. Dažniausiai kolegos irgi bijos dėl savo kailio ir atsakys, kad nieko nematė, nieko nežino, nieko negirdėjo. Taigi pagrindinis dalykas, ką galima padaryti Lietuvoje, rinkti įrodymus (visiems prieinami įrašantys telefonai, diktofonai). Tik su įrodymais galima kažkur kreiptis ir tikėtis pagalbos. Nors visada galima išeiti iš darbo, tai bus nenaudinga finansiškai, be to, ir savivertė bus kritusi. Be to, jei niekas nesikreipia, yra tikimybė, kad tas žmogus priekabiaus ir toliau.

Nors forumuose medžiaga nėra labai patikima, bet yra atvejų, kai net kelios vienos įmonės darbuotojos pasakoja apie tai, kad įmonėje priekabiaujama nuolatos, visi viską žino, bet niekam neįdomu ir niekas nieko nedaro. Taigi reikia pagalvoti ne tik apie save. Galbūt ir priekabiautojas nesuvokia, kad daro kažką labai blogo, gal jam atrodo, kad viskas gerai, todėl pirmiausia reikia pasakyti jam pačiam. Lietuvoje pasakyti viršininkui, kad jo elgesys nepatinka, bijoma. O JAV pats pirmas žingsnis – būtent tai ir padaryti. Vėliau renkami įrodymai, kreipiamasi į atsakingas institucijas.

– Ko gero, pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą kreipiasi vos keli žmonės, toleravimas ar baimė prarasti darbą?

– Galbūt toleruojama, nes žmonėms nėra taip blogai. Kita vertus, daugeliui ir psichologų pagalbos sunku prašyti. Taip yra ir šiuo atveju – „geriau pakentėsiu, bet niekur nesikreipsiu“. Be to, netgi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovas paminėjo, kad labai dažnai moteriai prilipinama etiketė „pati kalta“. Taip pat dažnai galvojama, jog problemą reikia išspręsti pačiam, kad niekas nekaltintų kažkuo, ko iš tikrųjų žmogus nepadarė.

– Galbūt galima kalbėti ir apie kultūrinius skirtumus? Teko skaityti, kad 2003 m. Italijos Aukščiausiasis Teismas panaikino žemesnės instancijos teismo sprendimą, kad įgnybti moteriai į užpakalį nėra nieko bloga, jei tai įvyko neapgalvotai ir tik vieną kartą.

– Kultūrinių skirtumų yra. O „karštesnių šalių“ suvokimas kitoks. Daugiau tyrinėjau Vakarų Europos ir Rytų Europos (kur atlikta labai mažai tyrimų) skirtumus. Tačiau mokslininkų nuomonė beveik sutampa: seksualiniu priekabiavimu įvardijamas toks pats elgesys ir nėra labai didelių skirtumų. Labai mažai teko rasti Rytų šalių (Japonijos, Kinijos) autorių, nes jų kultūra apskritai kitokia ir ten šis reiškinys gana retas. O jeigu taip nutinka, atvejai būna labai ryškūs ir garsiai nuskamba. Tarptautinių tyrimų atlikta labai mažai, tad sunku kažką pasakyti. Tačiau būtų galima spėti, kad daugelį gyvenimo sričių lemia kultūriniai skirtumai: priklausomai nuo to, koks tavo identitetas, tauta, asmeninė patirtis, taip vertinsi tam tikrą elgesį.

– Užsiminėte, kad labiausiai išvystyta sistema, kaip su tuo kovoti, yra JAV. Ar žinoma, kur prasčiausiai su šia problema kovojama ir kokiose šalyse tai labiausiai paplitę?

– „Prasčiausiai kovojama“ turbūt reikštų „visai nekovojama“. Mažai tyrimų atliekama Rytų Europos šalyse, Vidurio Azijoje išvis nepavyko jų rasti. Ir Rusijoje pavyko rasti tik kelis tyrimus. Tačiau vienoje Rusijos srityje atliktais tyrimais nustatyta, kad seksualinį priekabiavimą patyrė 60 proc. žmonių (Vakarų Europoje būna 10–20 proc.).Reikėtų gilintis į metodiką, kaip jie tyrė, bet vis dėlto tai rodo, kad Rusijoje labai mažai žinoma apie įmonės politiką seksualinio priekabiavimo klausimu.

Lietuvoje taip pat nepavyko rasti informacijos, ką daryti, kai seksualiai priekabiaujama. Tačiau pas mus bent jau yra Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, tad yra galimybė kreiptis. O yra šalių, kur apskritai negali niekur eiti – gyvenk su tuo. Atliekant tyrimą, daug kas sakė, kad nerasiu jokio seksualinio priekabiavimo. Tačiau atlikus tyrimą pasirodė, kad per 70 proc. žmonių įvardijo, jog patyrė kokio nors pobūdžio seksualinį elgesį ir nemažai tai vertina neigiamai. Galbūt neįvardija to kaip seksualinio priekabiavimo, tačiau sako, kad buvo nemalonu. Tai buvo netikėtai didelis skaičius man pačiai.

Keistos Lietuvos įmonės, kurios mano, kad tai tam tikra kultūros dalis ir atneša naudos įmonei. Buvo keista, kad keletas apklausoje dalyvavusių žmonių norėjo gauti grįžtamąjį ryšį. Kai vėliau pristačiau rezultatus, vienas vaikinukas sako: „Aš nerašiau, kad patyriau seksualinį priekabiavimą, bet dabar ėmiau galvoti, kad buvo viena panelė, kuri pasakojo tokius dalykus. Aš net iš darbo stengdavausi važiuoti kažkaip kitaip, kad nereikėtų važiuoti vienu autobusu. Paskui parašiau prašymą, kad mane perkeltų į kitą darbo vietą, nes labai erzino skambučiai po darbo ir pasakojimai apie savo seksualines bėdas.“

Taigi žmonės labai dažnai priima taip kaip normą ir negalvoja, kad tai turi pasekmes. Tikriausiai iš pradžių reikėtų pradėti žmones šviesti, nes įmonėse įvesti griežtą politiką, skirti bausmes būtų truputėlį per greita.

– Klausant Jūsų kilo mintis, kad ribas nubrėžti sunku ir vienintelis įrodymas – nemalonus jausmas.

– Tikrai taip. Dažniausiai klausiama, ar žmogus patyrė seksualinį priekabiavimą. Tačiau paprastai žmonės, kaip ir tas vaikinukas, net nepagalvoja, kad čia seksualinis priekabiavimas, nes neturi žinių, kaip jį įvertinti. Buvo atvejų, kai, pildant seksualinio priekabiavimo klausimyną, patirto elgesio skalė buvo labai aukšta, bet žmogus sakė, kad prie jo seksualiai nepriekabiavo. Tai reiškia, kad jam toks bendravimo būdas patinka arba jis to neįvertina. Tai tikriausiai susiję su švietimu ir pasekmėmis, ką jis jaučia paskui (kai sako, kad nemalonu, kažkas negerai).

– Šiame kontekste dažniausiai kalbama apie aukas moteris?

– Gal moterys dažniausiai apie tai kalba. Vyrai apskritai linkę nutylėti, nes jiems tarsi gėda prisipažinti, kad moterys prie jų seksualiai priekabiauja. Taigi galbūt vyrų požiūris kiek kitoks. Apie lyčių skirtumus reikėtų kalbėti gana atsargiai, nes Lietuvoje tyrimų nėra, o užsienio tyrėjai irgi randa įvairių dalykų. Vis dėlto vyrai dažnai nutyli.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"