TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Vyrai sau kelia nerealius reikalavimus

Karolinos Drulytės nuotrauka

Iš vyrų tikimasi, kad jie bus stiprūs, drąsūs, veiklūs, iniciatyvūs, rūpinsis šeimos saugumu, materialine gerove. Filosofo Algio Davidavičiaus teigimu, tokie lūkesčiai, stereotipiniai vaizdavimai neatitinka galimybių ir gyvensenos – jie yra nerealūs.

Stereotipai į neviltį varo šiuolaikinius vyrus. „Lietuvoje vyrams trūksta sugebėjimo atsipalaiduoti, išmokti vertinti savo jausmus, juos reikšti, išmokti džiaugtis gyvenimu ir santykiais“, – pabrėžia filosofas.

Šių dalykų, jo pastebėjimu, paprasčiausiai mūsų niekas nemokė.

Kaip atkreipia dėmesį sociologė Jolanta Reingardė, tam tikros vyrams priskiriamos elgesio normos atsirado drauge su modernia visuomene. „Tokius modelius nulemia keletas dalykų. Pirmiausia – istorinės, kultūrinės tradicijos, taip pat ekonominė sistema, socialinė politika. Taigi svarbu, kaip vaikai bus socializuojami, kokios sąlygos jiems bus sudarytos, kokios vertybės bus diegiamos, ką jie matys aplink, ką pateiks žiniasklaida, koks bus kuriamas viešas diskursas“, – aiškina pašnekovė.

Tradiciškai viešojoje erdvėje daugiau dėmesio skiriama moteriškumo ir moters padėčiai visuomenėje, o diskusijos apie vyro vaidmenį suaktyvėjo ne taip seniai. Ar šiuolaikiniam vyrui keliami prieš šimtmečius galioję lūkesčiai atitinka realybę? Koks turi būti normalus vyras? Kaip suvokiamos jo pagrindinės savybės ir kokią vyriškumo kainą vyrai moka, jei tipinių savybių neatitinka?

Sociologai sako, kad smurtas šeimoje, karas keliuose ir depresija – tai vyriškumo vaidmenų krizės padarinys. Apie tai LRT radijo laidoje „Manasis aš“ kalbėjo sociologė Jolanta Reingardė ir filosofas Algis Davidavičius.

Šiuolaikinio vyriškumo studijų užuomazgos aptinkamos psichoanalizėje, tačiau maskulinizmo studijas, prasidėjusias po karo, išjudino feminizmo ir seksualinių mažumų judėjimas. Tyrimai apie tai, kokios savybės siejamos su vyriškumu ir kokie elgesio modeliai priskiriami vyro pasauliui, Lietuvoje suaktyvėjo pastarąjį dešimtmetį. Pvz., 2002 m. „Sic Rinkos“ tyrimai Vyrų krizių ir informacijos centro užsakymu atliko apklausą, kurios tema – būtent vyriškų vaidmenų krizė Lietuvoje. Žmonių klausta, kaip jie įsivaizduoja, kokios pagrindinės vyrų savybės. Ar per dešimtmetį kas nors pasikeitė? Sociologė J. Reingardė pastebi, kad pokyčiai šioje srityje greitai nevyksta. „Pagrindinės išskirtos savybės buvo tokios, kaip sugebėjimas uždirbti pinigų (net 72 proc.), nagingumas, mokėjimas atlikti vyriškus, buities ir techninius darbus (taip nurodė beveik du trečdaliai apklaustųjų). Taip pat – vaikų aprūpinimas, priežiūra ir auklėjimas bei savo moters globojimas“, – sako J. Reingardė. Anot jos, didesnių skirtumų tarp vyrų ir moterų atsakymų nėra, išskyrus tai, kad moterys daugiau pabrėžia vyro jautrumą ir supratingumą, o vyrams tai nebuvo esminis, normalus vyro bruožas. Vyrauja vadinamosios instrumentinės savybės: užtikrinti šeimos saugumą, ypač materialinį, ir, žinoma, gebėti atlikti vyriškus buities darbus.

J. Reingardės teigimu, rezultatai tyrėjų nestebina – tokia vyriškumo samprata nėra būdinga tik Lietuvai. Išskyrus Skandinavijos šalis, kur lyčių lygybė – realiai deklaruojama vertybė, Vakarų Europa, Amerika su vyriškumu sieja tokius pat elgesio ir savybių rinkinius.

„Tos savybės atskleidžia keletą įdomių dalykų. Viena vertus, jos įtvirtina vadinamuosius hegemoninio vyriškumo bruožus, t. y. istoriškai susiklosčiusius bruožus, kai itin pabrėžiamas vyro, šeimos maitintojo, vaidmuo. Kita vertus, jeigu galvojame apie tokias savybes, kaip vaikų aprūpinimas, priežiūra, auklėjimas ir moters globa, jau turėtume kalbėti apie atsirandančius globėjiško vyriškumo bruožus“, – tvirtina sociologė.

Globėjiškų savybių, pasak jos, šiandien irgi aptinkama Vakaruose, ypač Skandinavijos šalyse, kur pati socialinė politika labai stipriai jas skatina. Palyginti šalis esą nėra taip paprasta, bet, jei Lietuvą lyginsime su JAV, Australija ar Didžiąja Britanija, pastebėsime, kad tose šalyse galios ir hegemonijos siekis ryškesnis, nes neoliberalizmas ir ekonominės aplinkybės suformuoja tokias sąlygas, kai itin pabrėžiamas agresyvumo, konkurencijos, sėkmės, karjeros siekis ir pan.

„Jeigu Lietuvą lyginsime su Skandinavijos šalimis, ten galios ir hegemonijos siekis ne toks ryškus, labiau pasireiškia netiesiogiai, galbūt tuomet, kai vyriškumas pažeidžiamas. Skandinavijos šalyse vyrai labiau linkę bičiuliautis su moterimis, ten vyrauja ne tokia stereotipinė poravimosi sistema, daug porų gyvena partnerystėje ir daug tolydžiau dalijasi vaidmenis šeimoje“, – sako J. Reingardė.

Kodėl būtent taip, o ne kitaip visuomenė įsivaizduoja vyriškumą? Sociologės manymu, tam tikros vyrams priskiriamos elgesio normos atsirado drauge su modernia visuomene. Tokius modelius, J. Reingardės tvirtinimu, pirmiausiai nulemia istorinės, kultūrinės tradicijos, taip pat ekonominė sistema, socialinė politika. „Taigi svarbu, kaip vaikai bus socializuojami, kokios sąlygos jiems bus sudarytos, kokios vertybės bus diegiamos, ką jie matys aplink, ką pateiks žiniasklaida, koks bus kuriamas viešas diskursas“, – teigia sociologė.

Ji pasakoja, kad hegemoninio vyriškumo iškilimas siejamas su industrializacijos era ir neoliberalizmo įsigalėjimu. Esą anksčiau, iki susikūrė moderni visuomenė, globėjiškumas taip pat buvo vyriškas bruožas. Kai kurie lygių galimybių oponentai samprotauja, kad vyro globa yra tarsi žingsnis prieš jo prigimtį, bet iš tikrųjų, pasak J. Reingardės, daugybė istorinių pavyzdžių rodo, kad taip nėra – vyras gali globoti, globoja ir tai daro puikiai. „Tačiau, susiklosčius tam tikroms ekonominės ir socialinėms sąlygoms, vyras buvo atitolintas nuo globos, todėl šiandien kai kuriose šalyse itin aktyviai stengiamasi tai sugrąžinti vykdant socialinę politiką, diegiant tam tikras priemones (pvz., tėvystės atostogos, lankstūs vaikų priežiūros modeliai ir pan.)“, – paaiškina sociologė.

Ar šiuolaikiniam vyrui keliami reikalavimai, taikomi elgesio modeliai atitinka realybę? Ar vyras laikomas vyrišku tik tada, kai yra turtingas, gražus, drąsus kaip Džeimsas Bondas? O jei jis toks nėra? Ar jis tuomet ne vyras? Pagrindo sunerimti lyg ir neduoda laidos pradžioje minėta apklausa, kurios rezultatai rodo, kad 77 proc. vyrų įsitikinę, jog jie atitinka normalaus vyro įvaizdį. 14 proc. to nežino, 9 proc. prisipažįsta normalaus vyro įvaizdžio neatitinkantys. Čia, anot J. Reingardės, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad vyrams, neatitinkantiems stereotipinių vyriškumo reikalavimų, taikomos kultūrinės sankcijos yra neproporcingai didelės.

„Būtent tie stereotipai lemia labai didelę vyriškumo kainą. Vienas iš tokių – vyro, kuris nuolat geidžia moters, siekia seksualinių santykių ir kuriam ne tiek svarbūs jausmai, emociniai ryšiai, stereotipas. Toks vyras visada drąsus, nuolatos rizikuoja, kažko siekia ir pan. Tokioje vyriškoje kompanijoje atsidūręs vyras, kuriam svarbūs jausmai, emociniai dalykai, asmeninis saugumas, kuris nenori rizikuoti ir rūpinasi savo bei kitų žmonių gyvybe ir socialine gerove, labai stipriai feminizuojamas ir tarsi nustumiamas į šoną“, – teigia mokslininkė.

Pasak jos, sociologiniai, viešosios nuomonės tyrimai rodo, kad vyrams, lygiai taip pat, kaip ir moterims, reikia emocijų, santykių, net ir priklausomybės nuo partnerio, o jeigu ekonominė ir socialinė situacija būtų šiek tiek palankesnė, jie mielu noru prižiūrėtų vaikus, būtų arti jų. Taigi socializacija esą labai aiškiai segreguota lyčių požiūriu: moteriškumas atskiriamas nuo vyriškumo ir kuriamos viena kitai priešingos, atskiros vyriškumo ir moteriškumo dimensijos (kitaip tariant, tai, kas moteriška, yra tai, kas nevyriška, o vyriška tai, kas nemoteriška). Tokiu atveju vyriškumas ir moteriškumas, sociologės teigimu, tampa homogeniškomis, vienalytėmis, monolitinėmis kategorijomis.

Vis dėlto realybė, kaip pastebi J. Reingardė, daug sudėtingesnė – tiek moterys, tiek vyrai daugelyje situacijų peržengia dirbtinai sukonstruotas ribas. „Tačiau jas peržengusi moteris (pvz., atėjusi į politiką, daranti karjerą, vairuojanti automobilį ir atliekanti kitus tradiciškai vyriškais laikomus dalykus) nėra taip stipriai baudžiama. O į tradicinę moteriškumo teritoriją įžengusio vyro (pvz., pasiėmusio tėvystės atostogų, likusio su vaikais namuose, emocionalaus, leidžiančio sau ir ašarą nubraukti ar prabilusio apie savo emocijas) laukia sankcijos – jis bus vyrų, kolegų pažemintas, išjuoktas ar kitaip nuvertintas“, – sako sociologė. Taigi, jos manymu, problema ir yra ta, kad mūsų socializacija pasirenka tradiciškai nusistovėjusį kelią: kuria atskiras vyriškas ir moteriškas teritorijas, erdves, supriešina vyriškas ir moteriškas tapatybes

Tradiciškai iš vyrų tikimasi, kad jie bus stiprūs, drąsūs, veiklūs, iniciatyvūs, rūpinsis šeimos saugumu, materialine gerove. Filosofo A. Davidavičiaus teigimu, tokie lūkesčiai, stereotipiniai vaizdavimai neatitinka galimybių ir gyvensenos. Vyrų krizių ir informacijos centre dirbęs pašnekovas pabrėžė, kad šiuolaikinės visuomenės ir moterų vyrams keliami reikalavimai nėra per aukšti. Tiesiog tie reikalavimai, kuriuos sau kelia vyrai, yra nerealūs.

„Dauguma Lietuvos vyrų negalėtų savęs vadinti visiškai savarankiškais ir teigti, kad juos lydi ekonominė sėkmė. Tik nedidelė dalis vyrų (verslininkai, organizacijų, įstaigų vadovai) atitiktų šį reikalavimą, o visi kiti dažniausiai yra samdomi darbuotojai arba bedarbiai. Stereotipas, kad vyras turėtų būti šeimos maitintojas, kuris leistų moteriai rūpintis vien buitimi, namais ir vaikais, tradicinis supratimas apie tai, kas yra vyriška ir ko vyras turėtų siekti, neįmanomas“, – įsitikinęs A. Davidavičius. Jo nuomone, taip yra dėl objektyvių priežasčių. Esą dabartinė ekonomika neleidžia ūkyje veikti vien vyrams – jei norima išgyventi, turi dirbti ir vyras, ir žmona, kitaip šeima negalės patenkinti net paprastų poreikių.

Pasak filosofo, nerimą stiprina ir kitas veiksnys – didėjantis moterų savarankiškumas, kuris pirmiausia kyla dėl to, kad šiuolaikinė globali ekonomika reikalauja moteris kuo labiau įtraukti į ekonominius santykius, darbo rinką. „Vadinasi, norėdamos ten dalyvauti, jos turi būti laisvos nuo tradicinių įsipareigojimų, o tradiciniai įsipareigojimai liepdavo moterims užsiimti tik namais. Tai šiais laikais neįmanoma, nes moterų reikia tam, kad šiuolaikinė ekonomika funkcionuotų“, – tvirtina mokslininkas.

Taigi kaip moterys įgalinamos išvengti stereotipinių vaidmenų? Pasak A. Davidavičiaus, tam sąlygas sudaro technologinis vaisingumo valdymas (kontracepcija, abortai) ir pilietinis socialinis gyvenimas – XX a. beveik visur žemėje moterys gavo pilietines teises, gali rinktis, spręsti, daryti politinius sprendimus, dalyvauti politinėje veikloje, yra socialiai nepriklausomos, nes turi teisę skirtis su joms nepatinkančiais vyrais, partneriais. Jis atkreipia dėmesį, kad tokių sąlygų neturėjo mūsų proseneliai.

„Taigi mes, vyrai, patiriame stresą dėl to, kad iš mūsų prosenelių, senelių, tėvų atėję stereotipai, kas vyrui yra gerai, nebeveikia, yra per siauri. Pirmiausia, mes esame palikti mūsų moterų. Antra, mes nesame svarbiausi ekonominio žaidimo žaidėjai. Trečia, mes visai neturime bendravimo ir jausmų valdymo įgūdžių, kuriuos akivaizdžiai turi moterys, – vardina filosofas. – Tuomet jaučiame, jog labai retai randame kontaktą ir su mūsų vaikais, nors ir norėtume, kad būtų kitaip. Mes nežinome, kaip su jais bendrauti, kaip užtikrinti, kad ir patys būtume patenkinti ir bent kiek realizuotume save kaip vyrai, o mūsų partnerės ir vaikai su mumis jaustųsi gerai.“

Kokios neišsipildžiusių lūkesčių pasekmės? A. Davidavičius sako, kad tokiais atvejais vyrai reaguoja agresyviai ir destruktyviai (smurtas šeimoje, depresija, alkoholis, narkotikai), o tai skatina socialinės vyrų problemos, kylančios tada, kai šiuolaikinis vyras neatitinka stereotipinių vyriškumo sampratų.

Filosofas primena, kad Lietuva Europos Sąjungoje pirmauja pagal savižudybių skaičių, o tarp savižudžių pirmauja vyrai, ypač priešpensinio amžiaus kaimo vyrai, kurie nebemato jokių kitų išeičių. „Viskas, kuo jie tikėjo, kas jų vyriškame gyvenime galėtų būti gero, niekada nebeįvyks. Taigi tas gyvenimo planas arba tos vertybės, kurias jie paveldėjo ar išmoko iš savo tėvų ir senelių, visiškai neatitinka dabarties sąlygų“, – teigia A. Davidavičius.

Pasak jo, kitas rodiklis yra tas, kad vyrai pirmauja pagal cheminių savižudybių skaičių. Cheminėmis savižudybėmis jis vadina priklausomybę nuo alkoholio ir psichotropinių medžiagų – vyrai esą tai praktikuoja keleriopai dažniau negu moterys. Dėl ko jie vartoja alkoholį? Filosofo manymu, tai yra būdas pasislėpti nuo kankinančių ir be atsakymo liekančių klausimų, ką vertingo aš, kaip vyras, galiu duoti sau ir kitiems.

„Kas tas karas keliuose? Kas tas bandymas pasiekti kuo didesnį greitį dėl paviršutiniško galios pojūčio? Tai pirmiausia daro jauni vairuotojai vyrai. Kur jie taip skuba? Kodėl jie nori pasirodyti kaip puikūs, bebaimiai, narsūs vairuotojai, kuriems nerūpi niekieno sveikata, gyvybė? Jie nori pasijusti galingi. Galios pažadą mūsų kartai visiškai kvailai davė praeities kartos – mes niekada negalėsime gauti tokios galios, mūsų galia visai kitokia“, – įsitikinęs A. Davidavičius.

Kaip kovoti su šiomis visuomenėmis problemomis? Visų pirma, ko gero, reikia kovoti su stereotipais, kurie į neviltį stumia šiuolaikinius vyrus, dėl neišsipildžiusių lūkesčių nuvilia ir moteris, mano sociologė J. Reingardė.

„Suaugę ir įžengę į viešą gyvenimą, žmonės susiduria su tais stereotipais, kurie atsisuka prieš mus pačius, stereotipų kūrėjus, ir itin dideliu svoriu užgula vyrų pečius. Sunaikinti stereotipus sudėtinga, nors nesakau, kad neįmanoma – nuo kai kurių stereotipų mums puikiai pavyksta išsivaduoti. Žinoma, pirmiausia stereotipus reikia rauti iš pedagogų galvų, nes švietimo institucijos vaidina itin reikšmingą vaidmenį, o mūsų pedagogai ir pati pedagogika pilna stereotipinio mąstymo“, – sako J. Reingardė.

Išsilaisvinti nuo stereotipų ji palinkėtų visiems. Esą tai labai svarbu siekiant asmeninės, šeimos, partnerystės gerovės, stengiantis, kad būtų geriau vaikams. Sociologės teigimu, žmonės turėtų labiau vertinti asmeninius santykius, daugiau dėmesio skirti savo gyvenimo, bendravimo su partneriu kokybei, o ne vadovautis stereotipais, kurie varžo mūsų pasirinkimą ir dažnai prasilenkia su racionalia elgsena.

„Žinoma, pokyčiai neįvyks labai greitai, nes tam reikia kompleksiškai keisti tiek švietimo sistemą, tiek socialinę politiką. Tačiau net labai pažangios Vakarų demokratijos šalys irgi nėra laisvos nuo stereotipų, nes jie dar labai stipriai ideologizuoti. Ten, kur susiduria ideologijos, eksploatuoti tam tikrus stereotipus naudinga ir išspręsti šias problemas labai sudėtinga“, – teigia sociologė J. Reingardė.

Filosofo A. Davidavičiaus nuomone, šiuolaikiniams vyrams trūksta sugebėjimo atsipalaiduoti, išmokti vertinti savo jausmus, juos reikšti, išmokti džiaugtis gyvenimu ir santykiais. „Ugdyti mus pačius, mūsų vaikus ir partneres patenkinančius, džiuginančius santykius – šitų dalykų mūsų niekas nemokė. Vaikystėje ir jaunystėje mus dažniausiai mokė aktyviai veikti, valdyti jėga, prievarta. O išmokti kažką daryti be prievartos, drauge su partneriu, išmokti gerbti savo ir kitų jausmus mūsų niekas nemokė. Siekiant teigiamų pokyčių, šito pirmiausia ir reikėtų mokytis“, – įsitikinęs filosofas.

Pokyčių jis kol kas teigia nepastebintis, tačiau vienas geras poslinkis visgi yra: „Mes pradėjome apie tai kalbėti, ir galbūt per keletą metų tai taps svarbia tema, o žmonės pradės kreipti į tai dėmesį ir pradės mokytis jausmų kompetencijos ir kultūros.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"