TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Žalia šviesa gyvenimui saulėlydžio klinikoje

2015 10 08 12:00
Rasos Baškienės nuotraukos

Besilankant vienoje Vilniaus kavinių akis užkliuvo už prie įėjimo pastatytos aukų dėžutės, ant kurios buvo užrašyta: „Aukos Hospisui“. 

Retas Lietuvoje yra girdėjęs apie namus (ne ligoninę!), kuriuose mirtinos ligos ir skausmo gniaužtuose esantis žmogus, iškeliaujantis Anapilin, apgaubiamas medikų, slaugių, dvasininkų, psichologų, socialinių darbuotojų globa ir neatlygintina pagalba.

Mirties tema nemaloni visuomenei, investuojančiai į sėkmę nešančius projektus, tad senukai ir nepagydomi ligoniai dažnai lieka mūsų gyvenimo paraštėse. Žodžio „hospisas“ kilmė nelietuviška, o lietuviškojo atitikmens kalbininkai jam dar nesuranda. Vienas siūlomų pavadinimų yra „saulėlydžio klinika“ – taip galėtume vadinti įstaigą, kurioje rūpinamasi nepagydomai sergančiu žmogumi iki pat jo mirties, stengiantis palengvinti kartais nepakeliamas kančias, su meile ir atidumu išpildant kiekvieną tokio ligonio norą.

Hospiso koncepcija atsirado Europoje XI amžiuje, siekiant suteikti prieglobstį sunkiai sergantiems, sužeistiesiems, taip pat keliautojams ir piligrimams. XX a. sesuo Cicely Saunders sukūrė tarptautinį paliatyvios slaugos namų standartą, kuris remiasi trimis taisyklėmis: meile, neatlygintina globa ir lygybe. 1967 metais jos pastangomis įkurtas pirmasis hospisas Anglijoje uždegė žalią šviesą hospisų judėjimui kitose šalyse: JAV, Afrikos šalyse, Vokietijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje.

Spalio 8 dieną jau 14-ą kartą minima Tarptautinė hospisų diena.

Nepaliktas vienas nelaimėje

2012 metais Vilniuje, Rasų gatvėje atvėrė duris pirmasis – palaimintojo kunigo Mykolo Sopočkos hospisas, įrengtas ir išlaikomas privačiomis aukotojų lėšomis, prie jo išlaikymo dalinai prisidedant Vilniaus teritorinei ligonių kasai bei Vilniaus miesto savivaldybei.

Hospisui vadovauja sesuo Michaela Rak iš Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacijos. Jai talkina kongregacijos seserys, bendrosios praktikos slaugytojos, gydytojai, psichologas, kineziterapeutas, socialinis darbuotojas, greta esančių pataisos namų nuteistieji, dirbantys pagal pasirašytą sutartį su pataisos namų vadovybe, savanoriai.

Ses. Michaela Rak.

„Lietuvos žinių“ skaitytojams siūlome interviu su pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso įkūrėja ir direktore seserimi Michaela Rak ir jos talkininkėmis – gydytojomis, slaugytojomis, socialinėmis darbuotojomis, lankančiomis ligonius namuose.

– Spaudoje pasirodo straipsnių apie tai, kad sunkiai sergantis žmogus, nebegalėdamas kęsti fizinių kančių, kartais pasirenka savižudybę arba eutanaziją, į steigiamas „mirties klinikas“ lyg į sanatorijas keliauja nepagydomai sergantys ligoniai. Tokių įstaigų gydytojai „ nusiplauna“ rankas, pasiūlydami mirštamus vaistus išgerti pačiam ligoniui… Eutanazija yra įteisinta Belgijoje ir Olandijoje, tad jau ir Lietuvoje randasi iniciatyvos, siekiant ją legalizuoti, užuot ieškojus būdų, kaip padėti ligoniams jų akistatoje su mirtimi. Jūsų hospise nepagydomi ligoniai apgaubiami meile ir globa, siekiant palengvinti jų didžiules fizines ir psichologines kančias. Ką galite pasakyti vadinamojo pasirinkimo šalininkams, kalbantiems apie paties žmogaus teisę rinktis mirtį arba gyvenimą?

Sesuo Michaela Rak: – Eutanazija yra antikultūra – mirties kultūra. Tai ėjimas lengvesniu keliu, bėgimas nuo problemos, ieškant lengvesnio kelio. Paprastai spręsdami savo problemas žmonės ieško pagalbos – žmogus ieško kito žmogaus, kuris galėtų jam padėti. Teigiantys, jog mirties pasirinkimas yra laisvas žmogaus pasirinkimas, turi minimalų žmogiškumo lygį. Socialine prasme ši problema sprendžiama taip, kad šalia žmogaus atsiranda kitas žmogus ar bendruomenė, kuri jam visada padės. Konsultacijomis ir vaistais ligoniui padeda psichologai – psichoterapeutai. Dažnai sakoma, kad eutanaziją pacientai pasirenka, vengdami skausmo, bet šiuolaikinė medicina padeda jį įveikti. Su sunkiai sergančiais ligoniais dirbu 20 metų, ir nė vienas neprašė nei spartinti, nei lėtinti mirties momento. Kai žmogus nesijaučia paliktas be pagalbos – ypač psichologinės – jis niekada neprašys eutanazijos. Gydytojas turėtų informuoti žmogų apie tai, kad yra hospisas, kuriame jam bus suteikta pagalba.

Gydytoja Kristina: – Skausmui slopinti yra taikomos priemonės. Eutanazija, mano kaip gydytojos požiūriu, nėra humaniška, nes tam prieštarauja ir Hipokrato priesaika, kurią duodamas gydytojas prisiekia kiek galėdamas padėti ligoniui. Įteisinus eutanazijos įstatymą valstybei reikėtų ruošti studentus, kurie suleistų mirtinus vaistus savo pacientui, vietoje to, kad būtų ruošiami specialistai, gebantys padėti žmogui, kenčiančiam didelius skausmus.

Sesuo Michaela Rak: – Lietuvai turėtų būti šiek tiek gėda, kad ji dar nėra reglamentavusi hospiso termino. Hospisai pasaulyje gyvuoja jau 50 metų. Kai Olandijoje ir Šveicarijoje – šalyse, kuriose jau buvo įteisinta eutanazija – kūrėsi hospisai, pastebėta, kad žmonių, pasirinkusių eutanaziją, skaičius ženkliai krito. Man parašė jau senyvo amžiaus moteris iš Olandijos, teigdama, kad ji bijo kreiptis į gydymo įstaigą, kad jai nepaspartintų mirties. Ji paprašė sesers nugabenti ją į hospisą tuomet, kai ji pati jau bus nebeįgali. Eutanazijos įteisinimas tampa netgi visuomenine problema, pradedama nepasitikėti gydytojais, bijant, kad jie gali atimti gyvybę…

– 2012 metais įsteigtas Jūsų hospisas išsilaiko iš privačių rėmėjų lėšų, šiek tiek paremia Vilniaus m. savivaldybė ir Ligonių kasos. Ar visuomenė žino apie jus? Ar daug turite rėmėjų?

Sesuo Michaela Rak: – Hospiso idėja remiasi sveikų žmonių buvimu šalia sergančio, kuris žino, kad nebus paliktas vienas bėdoje. Hospise yra gerbiamas kiekvieno žmogaus unikalumas ir individualumas, išpildomas kiekvienas jo pageidavimas. Lenkijoje buvo atvejis, kada hospise gyveno 12-metis berniukas. Jis labai norėjo prieš mirtį šokti su parašiutu. Nuvežėme berniuką į aerodromą, kur su instruktoriumi jis iššoko ir išpildė savo svajonę. Jis buvo laimingas, o jau kitą dieną mirė. Tą saugumo jausmą turi tiek pacientas, tiek jo šeima. Kiekvienas žmogus, matydamas kito kančią, pasilenkia prie jo. Visas pasaulis mąsto apie migrantus – žmones, bėgančius nuo karo. Nukentėjusiems nuo gaisro irgi padedame, kiek galime. Ir tai yra natūralu. Teritorinė ligonių kasa, Vilniaus miesto savivaldybė irgi padeda ligoniams, o mes esame lyg įrankis. Tai ne tušti žodžiai, o konkretūs veiksmai. Ligonio šeimos nariai mato, kad jų artimiesiems teikiama priežiūra, ir jie tą vertina. Žmonės turėtų sugebėti padėti, o jei to nėra, deja, prasideda visuomenės degradacija. Mūsų hopisui tik du su puse metų, mes akcentuojame viešinimą ir reklamą, skleisdami žinią apie mus, tad vis daugiau žmonių išgirsta ir atvyksta padėti. Hospisas gali netgi sutaupyti valstybės biudžeto lėšų, nes mus remia privatūs asmenys, labai daug padeda savanoriai, kurių turime net 60: tai teisininkai, žurnalistai, sodininkai, virtuvės pagalbininkai ir kiti. Mums padeda ir šalia esančių pataisos namų nuteistieji. Beje, du iš jų jau yra išėję į laisvę.

– „Pjūtis didelė, o darbininkų mažai…“, sakė Jėzus Kristus. Lietuvoje daug ligonių, kuriems reikalinga pagalba, tačiau tokių namų kaip jūsų – hospisų – tėra vienas kitas. Vilniaus Centro poliklinika kuria gražų projektą įrengti hospisą savo filiale Pylimo gatvėje, tačiau daugiau neteko apie tokias iniciatyvas girdėti. Ar jų yra?

Sesuo Michaela Rak: – Neseniai buvo atvykusi viena moteris iš Kauno pasisemti patirties, kaip kurti namų hospisą. Alytuje yra ambulatorinis hospisas „ Tėviškės namai“, kurio pacientai lankomi namuose. Turėjome lankytojų grupes iš Kazachstano ir Baltarusijos, norinčių kurti hospisus pas save. Klaipėdoje, Onkologijos centre brolio pranciškono Benedikto Sigito Jurčio pastangomis kuriamame socialiniame klasteryje irgi turėtų atsirasti hospisas.

– Ar pakanka personalo paliatyvių ligonių slaugai?

Vyresnioji slaugytoja Ilona: – Personalo pakanka, tačiau apmokėjimas neadekvatus: 7,56 euro už valandą. Tai skirta ir transportui, kai reikia nuvykti iš vieno miesto galo į kitą, jau nekalbant apie tai, kiek tai užima laiko. Įkainius reikėtų didinti, nes personalas neužsidirba nė pusės atlyginimo, tad gydymo įstaigai reikia turėtų ir kitokių pajamų.

– Ar visose mūsų paliatyvios slaugos ligoninėse žmogus apgaubiamas rūpesčiu ir meile? Ar politikų tarpe yra paliatyviosios slaugos lobistų?

Vyresnioji slaugytoja Ilona: – Paskutiniame kelyje žmogui reikia pagalbos. Ligoninėje jis gali likti vienišas. Yra išėjęs įstatymas, kuriame sakoma, kad paliatyviosios įstaigos slaugei priklauso du ligoniai. Kaip galima surinkti tiek personalo, kuris dirbtų už tokias mažas algas? Politikams tai parūpsta tada, kuomet mirtina liga paliečia juos tiesiogiai. Sakoma: kam investuoti į mirtį ? O pas mus dažnais atvejais atvežtas žmogus atsigauna ir gyvena… Turėjome pacientę, kuri atvykusi nuolat verkė, tačiau būdama pas mus pradėjo sparčiai taisytis. Aišku, žmogui norėtųsi būti savo namuose, tarp artimųjų, tačiau artimieji labai pavargsta, dažnai nesupranta simptomų, bijo leisti patys vaistus.

Sesuo Michaela Rak: – Galiu paskyti, kad plečiasi ratas žmonių, kuriems hospisas ir jo ypatinga misija yra svarbi, čia paminėčiau esamą Sveikatos apsaugos ministrę, Ligonių kasų atstovus, gydytojus, slaugytojus, miesto Savivaldybę, švietimo sistemos atstovus.

– Kokia kultūra įsivyraus mūsų pasaulyje – vadinamojo pasirinkimo ar gyvybės ir meilės kultūra? Pastebėta, kad, pradėjus steigti hospisus Olandijoje ir Belgijoje ligoniai renkasi juos, o ne eutanaziją. Ten, beje, apsisprendimui dėl eutanazijos duodamos dvi savaitės. Kodėl atsiranda eutanazijos įteisinimo iniciatyvos? Kokias papildomas problemas jos sukeltų?

Sesuo Michaela Rak: – Eutanazija atveria duris kitoms problemoms: prasidėtų turto dalybos, nebeliktų nei krikščioniškos meilės, nei šilumos. Eliminuodami vieną problemą peršoktume prie kitos. Gali nutikti, kad žmogus pasirašys savo gyvybės nutraukimo aktą, o vėliau, būdamas labai blogos būklės, persigalvos, bet mirties nuosprendis jau įsigalios… Ne mes davėme gyvybę, ne mes ją galime atimti. Paprastą drabužį renkamės gal 10 minučių, o čia gyvenimas… Kiekvienas žmogus turi santykį su šeima, aplinkiniais, visuomene, tad šį santykį turėtume stiprinti, o ne naikinti. Artimieji dažnai lieka su kaltės jausmu, kad kažko nepadarė. Hospiso idėja uždega žalią šviesą žmogiškumui, o eutanazija– raudoną šviesą. Kai šalia žmogaus nėra, kas jam padėtų, užsidega raudona šviesa, o kai žmogus jaučiasi saugus – jam užsidega žalia šviesa.

Eutanazija yra problemos atsikratymas, o ne jos sprendimas. Galima atsikratyti benamiais, seneliais, nepasiturinčiais, vargšais, ir taip spręsti problemas. Iš hospisų reikėtų mokytis, kas yra gyvenimas ir pagarba žmogui. Ligonio šeima numato etapus ir tikslus, ką dar žmogui reikėtų nuveikti. Mirties akivaizdoje mokomės gyventi. Būdami šalia išeinančio žmogaus mokomės svarbiausių dalykų, kurie nėra lengvi ir paprasti. Pridėjęs ranką prie eutanazijos žmogus jau nieko nepakeis. Eutanazija yra didelės ir kraujuojančios žaizdos atvėrimas tiek žmoguje, tiek visuomenėje. Mes turime „antibiotikų“, prailginančių gyvenimą, o kad jie veiktų, turi įsijungti teisinė, socialinė ir sveikatos apsaugos sistemos valstybėje, o jei to nėra, prasideda degradacija. Aš tikiu, kad meilės žmogui kultūra nugalės mirties kultūrą.

Paliatyvioji slauga – kas tai?

Terminas „paliatyvioji slauga“, kilęs iš lotyniško žodžio „palijus“ ( liet. – apsiaustas.) 2007 m. buvo įteisintas Lietuvos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu „Dėl paliatyviosios pagalbos suaugusiems ir vaikams teikimo reikalavimo aprašo patvirtinimo“. Paliatyvioji pagalba teikiama ligoniui, sergančiam progresuojančia, gyvybei pavojinga liga ir jo artimųjų gyvenimo kokybei gerinti, užkertant kelią kančioms ar jas palengvinant, sprendžiant psichosocialines ir dvasines ligonio ir jo artimųjų problemas.

Deja, šios paslaugos yra normuojamos – 100 000 gyventojų skiriamos 6 lovos, kurias apmoka Valstybinės ligonių kasos. Šis skaičius neatspindi tikrosios padėties, ligonių skaičiui didėjant paliatyvi slauga turėtų būti taikoma neribotai, neperžengiant žmogiškumo ribų. Šiuo metu paliatyvios slaugos reikia net 40 000 asmenų.

Pasak Panevėžio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės direktorės Violetos Grigienės, valstybė galėtų leisti tiek palengvinti kančias, tiek ir oriai numirti. Poliklinikose organizuojama ambulatorinė pagalba ligoniams namuose, skiriant pašalpas juos slaugantiems artimiesiems, tačiau labai sudėtinga teikti pagalbą visą parą ir savaitgaliais. Vilniaus Centro poliklinikos vadovai, suprasdami tokios pagalbos būtinumą, dar 2011 metais ėmėsi pirmojo Lietuvoje valstybinio hospiso projekto poliklinikos filiale Pylimo gatvėje. Kol kas šis projektas dar pradinėje stadijoje, tačiau jo iniciatoriai neabejoja jo įgyvendinimu. Lietuva kol kas yra tik pradiniame taške ir negali lygintis su Lenkija, kurioje yra net 600 hospisų. Tačiau šie pirmieji žingsniai yra labai svarbūs, įrodant, kad žmogus gali mirti oriai ir nepasirinkdamas mirtinos vaistų dozės, kurią ne viena šalis jau yra įteisinusi.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"