TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŠEIMA IR SVEIKATA

Žolinčių rojus šienaujamose pievose

2014 08 16 6:00
Povilas Vitkauskas: "Vaikščioti šienaujamomis pievomis daug maloniau. Jose ir erkių mažiau, o biologinė įvairovė - kur kas didesnė." Erlendo Bartulio nuotraukos

Botanikui Povilui Vitkauskui patinka būti vadinamam žolinčiumi. 68-erių kaunietis ekspedicijas į gamtos vaistinę rengia jau beveik 15 metų. Nors žolinčius pažįsta gausybę vertingų augalų, jo numylėtiniai – gauromečiai ir raudonėliai.

Ekspedicijas P. Vitkauskas pradėjo rengti dirbdamas ekologu Kauno marių regioninio parko direkcijoje. Dabar jau dveji metai, kai vyras išėjęs į pensiją, tačiau žmonės jį pažįsta, prisimena, dažnai kreipiasi, prašo pavedžioti gamtos takais. P. Vitkauskas yra ir labai geras grybų žinovas, bet šių ekspedicijų metas dar neatėjęs.

Renkasi entuziastai

P. Vitkauskas teigia, jog pastaruoju metu pažintinių išvykų į gamtą poreikis gerokai padidėjęs: žmonės labiau domisi vaistažolėmis, sveiku gyvenimu be vaistų, nori pailsėti gamtoje, o kartu ir šį tą sužinoti, išmokti. "Mūsų kelionės visa tai ir suteikia", – sako P. Vitkauskas.

Tik prasidėjus tokioms ekspedicijoms botanikas dažniausiai keliaudavo su darželinukais, pradinių klasių mokiniais. Vyresnio amžiaus moksleiviai joms būdavo gana abejingi, o štai suaugusieji, priešingai, – labai entuziastingi, iniciatyvūs. Ne vienas jų net yra baigęs biologijos mokslus, bet, regis, stokoja praktinių žinių. Jaunų žmonių žoliavimo ekspedicijose dabar būna mažiau, galbūt jie labiau užsiėmę nei vyresnieji. Iš aktyvios darbo veiklos pasitraukę gyventojai turi daugiau laisvo laiko, tad gali dažniau ištrūkti į gamtos vaistinę ir čia įgytas žinias pritaikyti ligoms gydyti ar sveikatai stiprinti.

"Jie labai viskuo domisi, o tada ir man didelis malonumas kartu vaikščioti", – tvirtina P. Vitkauskas.

Šienaujamų pievų pranašumai

Pasak botaniko, žoliautojams pačios tinkamiausios - šienaujamos pievos. P. Vitkauskas gyvena netoli Kauno, Girionių kaime, todėl puikiai žino, kur jų rasti čia esančiame parke.

"Apleistomis pievomis nepaeisi, jose nieko ir nerasi, gali tik erkėmis aplipti. Vaikščioti šienaujamomis pievomis daug maloniau. Jose ir erkių mažiau, o biologinė įvairovė – kur kas didesnė. Geriausia žoliauti prieš šienavimą, bet yra ką rinkti ir nupjovus žolę. Augalėliai tūno pievų pakraščiuose, pakrūmėse", – pasakoja P. Vitkauskas.

Vasarą ir rudenį pievos - tikrų tikriausias žolinčių rojus. Tuo metu pavasarį, vos prasidėjus žibučių sezonui, įdomiausia miške. Ypač tada, kai persišviečia dar nesulapoję medžiai.

Vieni mėgstamiausių – gauromečiai

P. Vitkauskas ne tik rodo žolynus kitiems, bet ir prisirenka jų. Naudoja arbatai, nes kavos vyras nemėgsta. Daugiausia jis prisiskina gauromečių. Šie augalai nuo senų laikų dar vadinami "Ivan čaj" ("Ivano arbata"). Gauromečius reikia skinti prieš arba per žydėjimą. Svarbiausia - atidžiai apžiūrėti, kad dar nebūtų užsimezgę vaisiai.

Gauromečiai pradėjo žydėti liepos pradžioje. Tačiau ir dabar tinkamų rinkti augalų galima rasti saulės neapšviestose šiaurinėse pievose ar pakrūmėse. Nušienaujami gauromečiai vėl atželia, todėl jų galima prisiskinti net rugsėjį.

Gauromečius labai patogu džiovinti. P. Vitkauskas tiesiog sustato šiuos didžiulius, net iki 2 metrų užaugančius augalus balkone. Kai jie sudžiūsta, lapus nuplėšia, o stiebus išmeta.

"Lapelių įmetu į paprastą juodąją arbatą arba geriu vien gauromečių arbatą. Šių augalų aromatas labai švelnus, tad dėl geresnio kvapo ir skonio įmaišau kitų žolių. Tarkime, pridedu itin aromatingų vingiorykščių arba vandeninių mėtų", – teigia P. Vitkauskas.

Gauromečiai nėra reti augalai, jiems ypač patinka miškų kirtavietes. Gerai suželia ir po gaisrų, nes mėgsta atviras erdves. Tuo metu vandeninės mėtos auga dumblinose pakrantėse. Jų galima prisiskinti įbridus į kokį nors užpelkėjusį upeliuką.

Arbatos ypatybės

Kaip pažymi P. Vitkauskas, vienų žolelių užpilus galima gerti kasdien, o kitų – tik su pertraukomis. Ypač atsargiai reikia elgtis su stipraus aromato augalais.

"Gauromečiai turi daug antioksidantų, pasižymi priešvėžinėmis savybėmis. Bet jų arbata malonaus skonio, neturi nei aštraus kvapo, nei didelio poveikio, todėl galima gerti visus metus. To nepasakysi apie mėtas. Jų kasdien ir ilgai vartoti tikrai nevalia, nes yra labai stiprios", – aiškina P. Vitkauskas.

Žolinčius mėgsta ir paprastųjų rykštenių žiedų arbatą. Rykštenės kaip tik pradeda žydėti, todėl dabar tinkamas metas jų prisirinkti. Tačiau šios vaistažolės yra stipraus poveikio, turi gana aštrų aromatą, todėl reikėtų pasitarti su gydytoju dėl jų vartojimo. "Rykštenės tinka nuo uždegimų, o jų arbata tikrai skani. Geriu ją kokią savaitę nesukdamas galvos, o paskui pakeičiu kita arbata. Sakykim, aviečių, mėlynių lapai irgi turi gydomųjų savybių, bet jų arbata neutrali, ne itin stipraus aromato. Žolelių arbatų įvairovė visuomet yra gerai", – įsitikinęs pašnekovas.

Kaunietis labai mėgsta raudonėlius, tad prisirenka jų tikrai daug. Šie augalėliai, anot gamtininko, turi daug antioksidantų, yra malonaus skonio. Jų arbata nekelia stipraus poveikio, todėl tinkama gerti kasdien.

Tiesa, dabar skinti raudonėlius jau per vėlu. P. Vitkauskas šiais turtais apsirūpino prieš mėnesį. Raudonėliai Lietuvoje labai paplitę. "Kai jų randi, gali dalgiu prisipjauti", – sako žolinčius.

Nors yra ir daržo raudonėlių, gamtininkui smagiausia skinti aptiktus kokioje nors miško aikštėje. Tie atrodo ir skanesni, ir sveikesni. Raudonėlius P. Vitkauskas dažniausiai maišo su gauromečiais. "Šiedu augalai – mano geriausi draugai", – tvirtina žolinčius.

Šiaurinėse pievų dalyse arba pavėsinguose plotuose dar galima rasti vingiorykščių, takai ištisai nusėti takažolėmis, žydi ir širdažolės, tik jos gan retos. Taigi žoliautojams yra ką veikti.

Malonu ir įdomu

P. Vitkauskui svarbiausia - arbatos gėrimo malonumas ir įdomumas. Jis neužsiima gydymu ar savigyda, nes, kaip teigia, neturi tam tinkamo išsilavinimo. Dėl augalų poveikio botanikas pataria tartis su medikais ar vaistininkais. "Štai sakoma, kad ugniažolės padeda gydantis nuo vėžio, bet jos labai stiprios. Jei yra netinkamai vartojamos, gali sugadinti skrandį. Todėl patiems, be mediko patarimo ugniažolėmis gydytis negerai", – pabrėžia gamtininkas.

Kalbėdamas apie žolynų poveikį sveikatai P. Vitkauskas prisiminė savo močiutę. Ji, gimusi 1871 metais, būtinai siūlydavo vaikams garšvų, arba, kitaip sakant, vištakojų, košės. Pavasarį reikėdavo keletą kartų valgyti šios košės. Močiutė sakydavo, kad baudžiavos laikais ji buvo tikras išsigelbėjimas. Tas, kuris pavasarį negaudavo vištakojų, dėl vitaminų stokos ilgai negyvendavo.

Gamtininko darželyje šiuo metu veši burnočiai. P. Vitkauskas sako, kad šių augalų lapus tinka vartoti vietoj špinatų. Burnočių sėklomis žmonės dažnai lesina naminius paukščius, tačiau turėtų paragauti ir patys, nes jau nustatyta gausybė vertingų jų savybių.

***

Apie siauralapius gauromečius

Vaikščiojant su P. Vitkausku, žinoma, buvo aptikta ir gauromečių. Jų lapuose yra daug biologiškai aktyvių medžiagų, taninų, gleivių, alkaloidų, vitaminų, mikroelementų. C vitamino gauromečių lapuose tiek pat, kiek juoduosiuose serbentuose. Įvairiais tyrimais nustatytas šių augalų gydomasis poveikis. Gauromečiai padeda sergant kokiu nors uždegimu, ramina nervų sistemą, net vartotini nuo traukulių. Jie slopina piktybinių ląstelių augimą, teigiamai veikia širdies darbą, gerina prostatos veiklą. Liaudies medicinoje vartojama gauromečių arbata, kaip teigiama, valo odą, gerina medžiagų apykaitą ir nervų sistemą, tinka nuo galvos skausmų, padeda žmonėms, kuriuos kamuoja nemiga, įvairūs virškinamojo trakto ir odos, taip pat ausų-nosies-gerklės uždegimai.

***

Apie vaistines taukes

Vaistinės taukės auga upių slėniuose, ištisiniuose, sunkiai išbrendamuose sąžalynuose. P. Vitkauskas pasakoja, kad Nevėžio slėnyje jam net kojas pakirto lipant per šiuos augalus. Žmonės nuo seno tempdavo iš šlapių pakrančių taukes ir sodindavo jas prie namų. Nuotraukoje – vidury sausos pievos augančios taukės. Jos liudija toje vietoje buvus sodybą. Gamtininkas atsimena, kad prie senelių ir jų kaimynų sodybų visada augdavo taukių. Šių augalų šaknimis žmonės gydydavosi nuo įvairių kaulų, sąnarių skausmų. P. Vitkauskas arbatai yra naudojęs džiovintus taukių lapus. Mokslinė medicina nerekomenduoja jos dažnai gerti, nes turi tam tikrą neigiamą poveikį. Jei vartojama retkarčiais, toks poveikis nepasireiškia.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŠEIMA IR SVEIKATA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"