TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

Būti pagarbiems prie vairo reikia drąsos

2007 10 31 0:00
"Eismo dalyvių santykiai turėtų būti pagrįsti tarpusavio pagarba", - sako kunigas Ričardas Doveika.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Rytoj didžiuma šalies gyventojų sės į automobilius ir suks link artimųjų kapų. Apie vieną opiausių problemų - nemažėjantį avaringumą ir jį sukeliančias priežastis su Vilniaus arkikatedros bazilikos administratoriumi kunigu Ričardu DOVEIKA kalbėjosi "Trasos" redaktorius Stasys GRIGALIŪNAS.

Savanaudiška netvarka, virstanti tragedija kitam, visiškai nekaltam, gali iš esmės sunaikinti, pakeisti, sutraiškyti, suluošinti net ir garbingo žmogaus gyvenimą.

- Ar tenka važiuoti ir pačiam vairuoti, atliekant kunigo misiją ir einant Vilniaus arkikatedros administratoriaus pareigas?

- Skelbdamas ir liudydamas Evangeliją - krikščioniškąjį mokslą, kunigas visada yra kelyje. Kelyje į žmogaus širdį, kelyje į visuomenę, kelyje į dvasinių vertybių pasaulį, pagaliau pats kelyje link Dievo. Šiandien automobilis nebėra prabangos atributas, jo turėjimas nesuteikia išskirtinumo. Tai priemonė, padedanti greičiau įveikti regimuosius atstumus. Man, kaip ir kitiems kunigams, tenka važinėti ne tik mieste, ne vien asfaltuotais keliais, bet ir negrįstais vieškeliais, kartais apskritai bekele dardėti į kokį nors vienkiemį - į atokesnėse vietose skubėti pas ligonį ar mirštantįjį. Pasiekti žmogų ir jam patarnauti, - aplankyti su Dievo žodžiu ir su sakramentais. Kiekvienas iš mūsų, kasdien būdamas kelyje, kartu yra ir eismo dalyvis.

- Vatikanas išleido Dekalogą vairuotojams. Kokie šio dokumento punktai, jūsų akimis, aktualiausi Lietuvos vairuotojams?

- Tai dovana kiekvienam vairuotojui, eismo dalyviui. Dekaloge, skirtame vairuotojams, persmelkta viskas - kad žmogui nedera puikuotis, būti garbėtroška, nevalia žeminti kito. Primenama, kokia tavo nuostata automobilio, kaip važiavimo priemonės, atžvilgiu. Kam ji skirta - pasipuikuoti ar palengvinti buitį ir kitam ištiesti pagalbos ranką. Dekaloge keliamos ir tokios problemos, pavyzdžiui, kaip vairavimas apsvaigus nuo alkoholio, narkotikų, vaistų. Ir ne tik: sudirgęs žmogus taip pat neturi teisės sėsti prie vairo. Jis pirmiausia privalo nurimti, suimti save į rankas ir tik tada, kai grįžta sveikas šaltas protas, gali važiuoti. Susinervinę žmonės pridaro protu nesuvokiamų nesąmonių, sukelia didelių nelaimių. Dekaloge pabrėžiama ir pagarba esančiajam kelyje. Už jį atsakingas net ir nevairuojantysis transporto priemonės. Dažnai susiduriame su pėsčiųjų, einančių perėja, keistai suvokiama "teisėtumo" samprata. Jeigu aš einu perėja, vadinasi, turiu tam TEISĖ. Be abejo, tik dažnai pamirštama pareiga netgi apsižvalgyti, prieš įžengiant į ją. Kur PAREIGA ne vilkti koją už kojos, bet kuo greičiau pereiti, jaučiant atsakomybę ir gerbiant tą, kuris irgi yra kelyje. Taigi šalia visų savo teisių, kurias saugome ir gerbiame, Dekalogas primena ir mūsų pareigas.

Esančiųjų kelyje tarpusavio pareigas, kurių derėtų laikytis ir važiuojantiesiems, ir einantiesiems.

- Kokį regite avaringumo problemos išskirtinumą šalia kitų visuomenės skaudulių?

- Didėjantis avaringumas tiesiogiai rodo susiskaldžiusios visuomenės paveikslą. Tai sudėtinė dalis viso to, kaip mes mes gyvename ir elgiamės tarpusavyje. Šeimose klesti smurtas, palyginti dažnos skyrybos. Akivaizdus ir teisingumo ignoravimas. Tiksliau - vyrauja perkamas ir parduodamas teisingumas. Visa tai natūraliai lemia mūsų elgesį kelyje ir didėjantį avaringumą. Jeigu žmogus nuolat gyvena apimtas chaoso, tą painiavą jis perkelia visur: į savo minčių pasaulį, į savo santykius su kitais, kartu ir prie vairo. Ši problema dar skaudesnė, jei savo chaotiškumą, savo nedarną ir vidinę netvarką perkeli kaip priemonę būti pastebėtam ar įvertintam, kai vairuoji automobilį. Tada vieno individualus ar savanaudiškas painiojimasis virsta tragedija kitam, visiškai nekaltam. Chaotiško mąstymo atstovas gali iš esmės sunaikinti, pakeisti, sutraiškyti, suluošinti net ir garbingo žmogaus gyvenimą. Tai vienas apčiuopiamiausių tikrovės skaudulių greta kitų visuomenės problemų, slypinčių žmonių širdyse, jausmuose ir vertybėse, šiaip plika akimi ne itin pastebimų. Skaudžiausia, kad po nelaimės metalas, skardos yra ištiesinamos, pagaliau nuperkamas naujas automobilis, bet žmogaus gyvybė nutrūksta negrįžtamai. Ir ne tik jo, bet ir artimųjų likimai kartais nepataisomai sužalojami.

- Ar teko atsidurti avarinėje situacijoje?

- Taip, teko. Pats esu pakliuvęs į avariją. Dėl to visada kalbu, kad neblaivus žmogus - didžiausias priešas kelyje. Po didžiulės avarijos teko ir automobilio atsisakyti, ir žmonių sužalotų buvo. Per asmeninę 10-ies metų vairuotojo praktiką tai buvo vienintelė avarija, kai teko nukentėti, nes į mus įvažiavo. Iš priekio važiuojantis automobilis slydo, jį užnešė ir į mus trenkėsi šonu. Buvo kovo 1-oji, o automobilis važiavo su vasarinėmis padangomis. Akivaizdu, kad avariją sukėlęs vairuotojas ignoravo dar vieną svarbų aspektą - automobilio techninį paruošimą. Negali sėsdamas prie vairo sakyti: šiandien bus gerai, rytoj pasikeisiu padangas. Ne! Jeigu paskiriamas konkretus terminas paruošti automobilį žiemos keliams, negali numoti ranka - ai, rytoj - įsipilsiu neužšąlančio skysčio, rytoj pasikeisiu padangas, gal kaip nors... Tie "kaip nors šiandien" ir "galbūt rytoj" gali turėti labai skaudžių pasekmių. Sėkmingai vairuoti - dar ne viskas išpuoselėti keliai, daugybė ženklų ir greičio ribojimo barjerų. Primityviam vairuotojui galime nutiesti tobuliausias autostradas, sustatyti ryškiausius ženklus, panaudoti moderniausias kelių eismo kontrolės sistemas. Jeigu žmogus viduje bus chamas, jeigu nebus išsprendęs savo problemų ir jų slegiamas sės prie vairo, siekdamas būti "kietas riešutėlis" kelyje, tai ilgai nesulauksime tvarkos ir toliau su liūdesiu skaičiuosime vis daugėjančias kelio aukas, o beprasmiškas "karas keliuose" bus rašomas raudona kraujo spalva.

- Kokius eismo tvarkos bei vairuotojų elgesio, papročių skirtumus pastebėjote tarp Lietuvos ir užsienio šalių?

- Studijų Romoje metais automobiliu važinėjau iš Lietuvos į Romą ir atgal, vairavau ir pačioje Romoje. Pakeliui teko kirsti ir kitas valstybes. Dėmesį atkreipė vokiečių pedantiškumas ir subtilumas. Italijoje vyrauja savotiškas chaosas. Žmonių būdo savybės rodo tam tikrą kultūrinę nuostatą ir kelyje. Automobilį vairuoti Romoje nėra lengva, čia, kaip juokaujama, aplenktų tave ir iš kairės, ir iš dešinės, ir per viršų pervažiuotų. Bet viską lemia didžiulė vairuotojų pagarba kito vairuotojo atžvilgiu. Pastebimas itin ryškus įsiklausymas. Tai leidžia net iš pažiūros chaotiškame važinėjime rasti tam tikrą darną, tvarką, pagarbą. Visa tai padeda išvengti beprasmių eismo įvykių, kartu saugo žmogų nuo neigiamų emocijų, nervų, pykčio proveržių, be to, leidžia laiku pasiekti tikslą. Viso to ypač stokojame šalies keliuose - įsiklausymo, pagarbos kitam. Neretai pasitaiko, kai stabtelėjęs ką nors praleisti sulauki iš paskos važiuojančiųjų signalu reiškiamo pasipiktinimo - kaip drįsai taip daryti, juk mes skubame! Iš kur tas gerumas!? Vadinasi, kol kas pas mus kelyje GERU būti negali. Privalai būti veiksmo žmogus, greitas, chamiškas. Privalai kitus užgožti - "sukombinuoti", pralįsti. Čia matau pagarbos didžiąją stoką. Gal dėl pernelyg didelio individualizmo pamirštamas paprastas žmogiškumas. Galbūt pagarbos stokojame pirmiausia šeimoje, o gal jos pasigendame darbo vietoje, nerandame versle. Ir tada šiuos dalykus bandome kompensuoti kitaip. Nors negatyviai, svarbiausia, kad į mane atkreiptų dėmesį ir taip man suteiktų tam tikrą statusą. Nepagarba, vyraujanti kelyje - tai didysis skirtumas tarp vairavimo kultūros užsienyje ir čia.

- Ar pasitaiko, kad kas nors išpažintų pažeidęs kelių eismo taisykles kaip padaręs nuodėmę?

- Taip. Džiugu, kad didėja žmonių sąmoningumas ir supratimas. Žmogus pamato, kad jo socialinis ir žmogiškas gyvenimas net ir tų dalykų, kur daug netvarkos - nuodėmingas. Ir tikrai nemažai žmonių tai supranta ir jau pradeda įvardyti kaip nuodėmę. Net ir saugos diržo neužsisegimą. Bet neužtenka vien tiktai suprasti, kas negerai, būtina tai išpažinti, kad neužsisegu saugos diržo, kad viršiju leistiną greitį, kad elgiausi netinkamai važiuodamas automobiliu. Per kiekvieną išpažintį kartu ir pasižadame Dievo akivaizdoje, jam ir sau, kad supratęs šį negatyvų savo veiksmą, atlikęs išpažintį ir grįžęs į savo gyvenimišką tikrovę šito jau nebedarysiu. Tad vieną kartą išpažinęs ateityje turiu būti dėmesingas ir visada užsisegti saugos diržus. Jeigu matau, kad laikytis leistino greičio yra mano silpnoji vieta, pagunda bei yda, išpažinęs, net ir pagundą - greičio pomėgį - galėčiau suvaldyti. Kad dėl to nenukentėčiau pats, nesukelčiau nelaimės ir per mane nenukentėtų kiti.

- Automobilis jums - tik susisiekimo priemonė. Kaip vertinate jo šventinimą?

- Automobilio šventinimas - tai palaiminimas. Kaip ir namų, darbo vietos. Tikinčiajam jo turimų daiktų palaiminimas pirmiausia reiškia padėką Dievui už suteiktą materialinį gėrį. Prašydamas palaiminti automobilį žmogus įsipareigoja, kad šis automobilis bus panaudotas gėriui. Šioje gėrio sąvokoje telpa viskas: ir pagarba, ir įsiklausymas, ir dėmesingumas, ir pagalba ištikus nelaimei. Žmogus taip pat prisiima įsipareigojimą, kad kiekvienas, sėsdamas į šį automobilį, bus apsaugotas. Palaiminto automobilio vairuotojas įsipareigoja nebūti priežastimi ir nesukelti eismo įvykio, per kurį nukentėtų ne tik važiuojantysis kartu, bet ir kiti eismo dalyviai.

- Ar esama vairuotojams skirtų maldų?

- Taip, yra labai gražių maldų, ir kiekvienas, prieš sėsdamas prie vairo, gali jas sukalbėti. Trumpai mintyse paprašyti Dievo globos, sukalbant kad ir "Tėve mūsų" ar Sveika, Marija". Jomis ne tik dėkojame Dievui už materialinį gėrį, bet ir susikaupiame, prisimename, kokius atliksime veiksmus. Nepakenktų ir persižegnoti, ne dėl to, kad apsisaugotum nuo ko nors, bet kad palaimintum šį darbą ar kelią, į kurį dabar išeini - "tu išeini važiuoti". Taigi vairavimas, kaip ir visi kiti darbai, kaip dienos pradžia, kaip malda prieš valgį, kaip buvimas šventovėje, paženklinama kryžiaus ženklu. Kad visa tai darysiu Dievo akivaizdoje, jo garbei, ir būsiu ypač dėmesingas. Aš visada taip darau. Tai ne amuletinė savisauga, bet vidinė tikinčiojo nuostata. Kartu nusiraminimas bei tikėjimas, kad gal ir kitas tą patį padarė, vadinasi, vienas su kitu prasilenkdami iš tikrųjų važiuosime pagarbiai ir saugiai bei parodysime abipusį dėmesį.

- Ar regite kokių nors pragiedrulių, pozityvių momentų, kai sprendžiama "Karo keliuose" problema?

- Aš labai džiaugiuosi, kad daugėja drąsių vairuotojų, sugebančių pagarbiai elgtis kelyje. Bet pirmiausia drąsos pagarbiai vairuoti neturi pristigti tie, kuriuos visuomenė dažniausiai mato. Visi, kurie formuoja bendrą visuomenės nuomonę. Tai galioja ir šou pasauliui, ir politikams, ir dvasininkams, - kiekvienam, tampančiam regimu ženklu, į kurį žiūri kiti. Jaunimas stebi žvaigždes ir jas mėgdžioja. Taigi visi, pašauktieji būti regimuoju ženklu - politikos, verslo, šou, dvasininko, - privalo sukaupti drąsos būti garbingiems prie vairo. Žodžių neužtenka, reikia pavyzdžių. Negi reikia grasinti šimtatūkstantinėmis baudomis, sodinti už grotų, atimti automobilį, vairuotojo pažymėjimą, kad suprastum, jog kelyje paprasčiausiai reikia būti žmogumi? Tačiau šiandien aš, kaip vairuotojas, pritariu, kad būtų griežtinamos visos įmanomos priemonės. Tai nėra tobulas būdas, bet kiekvienas negatyvus dalykas provokuoja priešišką reakciją. Tad esant dabartinei situacijai, kai toks avaringumas, tokia nepagarba keliuose, šios priemonės būtinos. Sulaukus lūžio žmonių sąmonėje, kada diduma supras, jog nepadoru sėsti prie vairo apsvaigus, kad žema nepraleisti važiuojančio kito, kai visuomenė su liūdesiu žvelgs į demonstruojantįjį savo galią automobiliu, tada tokia būtinybė savaime atslūgs. Tada aušra labai greitai virs į gražią ir saulėtą tarpusavio bendrystės ir esančiųjų kelyje dieną. Tokią dieną važiuoti - saugiausia ir jaukiausia.

- Rytoj didžiuma šalies gyventojų sės į automobilius ir suks link artimųjų kapų.

- Tai visų mūsų kelionė į savo istoriją. Prie jos prisiliečiame lankydami artimųjų kapus. Tai reikia atlikti su pagarba. Pirmiausia linkėčiau, kad kelyje, kai išvažiuos ne tūkstančiai - milijonas automobilių - būtų paženklinti vidinės pagarbos. Kitas palinkėjimas - kad šis laikas, per kurį galbūt susitinkame kartą per metus, nevirstų giminių "baliukų" dienomis. Visų šventųjų ir Vėlinių šventės ypač turėtų būti dienos be alkoholio. Nekalbant jau apie vairavimą apsvaigus. Pagarba, dienos be alkoholio ir dėmesys esantiesiems kelyje. Manau, kad šios dienos gali turėti įtakos būti tuo drąsiu pagarbiu vairuotoju. Žmogumi, esančiu kelyje. Nuoširdžiai linkiu, kad garbingų vairuotojų kelionių dienos būtų saugios ir prasmingos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"