TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

Dakaras 2013. Saulius Jurgelėnas. Trupiniai nuo Limos stalo

2013 01 05 17:50
benediktasvanagas.lt nuotr.

Sausio 5 d. prasidedančiame ralyje "Dakaras 2013" startuos ir lietuvių ekipažas: pilotas Benediktas Vanagas ir šturmanas Saulius Jurgelėnas. Aplinkos pulsas, belaukiant starto, šturmano akimis: 

Įspūdžiai ateina ir praeina. Maža dalis kažkur nusėda (mokslininkai sako, kad neuronų pinklėse). Žinau, kad pirmieji mano svajonių kelionės patyrimai bus palaidoti po sekančių dienų adrenalinu, prakaitu ir rūpesčiais.

Suprantu, kaip daugeliui artimų draugų yra smalsu žinoti, kaipgi mums sekasi. Kad sugultų rišlus pasakojimas, reikia ramių poilsio valandų, keletą puodelių kavos ir … didelio noro. Viso to dabar nėra, todėl pažersiu keletą dar nepamirštų pastebėjimų.

Indėnai čia ne tokie, kaip Karlo Majaus romanuose. Nosys gal ir primintų Vinetu portretą, bet visa kita… Vienu žodžiu, sugriuvo mano vaikiška iliuzija apie indėnus. Nors jie tikrai labai mieli ir santūrūs žmonės. Netgi kartais atrodo, kad po suaugusių žmonių veidais pasislėpę vaikai. Stebint žmones iš šono, atrodo, kad jų veidai nesutverti emocijoms, bet kai tik pradeda bendrauti – pasijauti kaip karo veteranas pionierių stovykloje. Smalsios, spindinčios akys, ne holivudinė, nuoširdi šypsena ir vaikiškas džiaugsmas – taip jie nupirko mano simpatijas.

Ispanų kalbai nesu alergiškas, bet neturėjau didelių progų gyvenime jos nors kiek pasimokyti. Per šias kelias dienas visai smagiai įvaldžiau bent minimalius pagrindus. Labiausiai jie praverčia, norint pasimaitinti. Nors ispaniškus žodžius berti kaip iš kulkosvaidžio kaži ar kada nors besugebėsiu.

Niekada negalvojau, kad marškinėliai su Vyčiu ir Lietuvos įmonių logotipais gali būti taip vertinami. Nuo pirmųjų valandų Limoje esame prašomi juos parduoti ar į ką nors mainyti. Ar matėte, kokios vaikų akys, kai jie žiūri į pjaustomą tortą? Patikėkit, kaip sunku pasakyti „ne”.

Per praėjusį Europos krepšinio čempionatą mačiau, kaip sunku A. Saboniui nueiti nuo Siemens arenos iki automobilio. Masė žmonių prašo nusifotografuoti. Nesumeluosiu – čia bet kuris dalyvis, su bet kokios komandos atributika, gali pasijusti kaip krepšinio žvaigždė Lietuvoje. Aurimas kartą pasakė: „Dabar suprantu kaip sunku yra garsenybėms”. Aurimas yra mažiausias mūsų komandos narys, mechanikas. Kažkaip jo tėvai užkodavo genuose tokią dozę gerumo ir atsakomybės jausmo, kad dabar net sunkiai galėčiau prisiminti kitą tokį mano pažįstamą žmogų.

Pratęsiant fotografijos temą – grįžtame po dienos rūpesčių į viešbutį, o registratūros darbuotoja sako: „Čia jūsų laukia toks žmogus. Ar galėtumėte su juo nusifotografuoti?”. Pasirodo, vyrukas kelias valandas sėdėjo ir laukė galimybės įsiamžinti su mūsų komanda. Du jauni vyrukai išeidami iš viešbučio pasisakė, kad atvyko stebėti Dakaro (žioplys, net nepaklausiau iš kokios šalies) ir iškart pasiprašė nusifotografuoti. Gavę ko norėjo, pasidžiaugė, kad tai pirmoji jų nuotrauka su tikrais lenktynininkais ir laimingi išskubėjo „medžioti” kitų dalyvių.

Kartais pasijunti kaip beždžionėlė paplūdimyje, su kuria vaikai fotografuojasi. Bet laimingi žmonių veidai, viską atperka. Juk smagu dalinti džiaugsmą kitiems.

Šiandien (red. pastaba: penktadienį) su Biesu (red. pastaba: Darius Biesevičius) važiavom užpilti kuro į techninio aptarnavimo sunkvežimį. Degalinė netoli Dakaro „kaimelio”, todėl natūralu, kad pilną automobilių ir žiūrovų. Kaip minėjau, vietiniai žmonės santūrūs ir į kabiną nesiveržia (ne taip, kaip Kazachstane). Be reikalo stengiuosi iš kabinos nelipti, kad neprasidėtų nesibaigiančios fotosesijos. Per atidarytą langą nuleidau ranką. Po kelių minučių vienas iš drąsesnių žiūrovų, patapšnojęs per ranką, paprašė neva su juo „sveikintis”, kol jį nufotografuos draugas. Sutikau. Aplinkiniai netruko peržengti savo drovumo ribas ir teko „sveikintis” su kokių trisdešimt laimingų žmonių. Priėjo mūsų eilė piltis kurą – Biesas puolė prie benzino bako, o aš – prie vandens. Užsilipęs atsukinėju kamštį ir už nugaros girdžiu „agua, agua” (vanduo, vanduo). Net neatsisukęs kartoju „si, si” (taip, taip) – maniau, kad kažkas nori paduoti vandens žarną. Nušoku nuo sunkvežimio, o ten vaikinukai siūlo šalto vandens buteliukus. Norėjau atsisakyti, bet pasirodo degalinė nusprendė pagirdyti mus nemokamai. Tuo tarpu vandens žarną „privatizavo” olandų sunkvežimis. Iš kitos pusės girdžiu nepatenkinta Bieso balsą – pasirodo degalinėje pasibaigė kuras. Nei vandens, nei dyzelio. Užtat išlipę tapome fotografų mėgėjų grobiu – dar kokių dvidešimt „papozavimų” su vaikais ir tėveliais. Sunku ištarti „ne” likusiems norintiems, bet laukia eilė dienos užduočių.

Biesas (kas nežinot) – tai mūsų mechanikų „tėvas”. Man labai primena lokį Balu iš filmuko apie Mauglį. Kautis su juo tikrai nenorėčiau, bet į žvalgybą – nors ir dabar. Jo rankos, tai kaip replės ir veržliarakčiai viename. Nereiškia, kad jos tokios formos. Tiesiog tokios stiprios, kad minėtų instrumentų ir neprireikia. Per gyvenimą Biesas prisitaupė tiek visokių istorijų, kad „užmušinėti” laiką oro uostuose su juo yra vieni niekai. Iškilusias organizacines problemas, sprendžia greituoju būdu. O kas gi norės su Biesu ginčytis?

Paskutinį praėjusių metų vakarą ieškome vietos vakarienei. Einame šaligatviu ir mus aplenkia šiukšliavežė. Dar nuo važiuojančios mašinos galo nušoka du vyrukai ir greitu tempu renka šiukšlių maišus. Mašina toliau juda, o jie dirba kaip F-1 boksuose. Ilgesnius tarpus vyriokai pavažiuoja, užšokę ant mašinos galo. Nuostabą mūsų veiduose pakeičia garsios fantazijos-spėlionės: „Gal bosas neišleis jų švęsti, kol nesurinks visų kvartalo šiukšlių? O gal jis važiuoja iš paskos ir stebi? ir t.t., ir pan.“ Ir žinoma, visa tai palydima draugišku kompanijos krizenimu. Na, žinot, kaip būna keliaujant su kompanija. :) Nors man tikrai paliko įspūdį, toks darbo tempas.

Likus valandai iki 2013, nuėjom prie vandenyno. Ant šlaito (prie nepamenu kokios aikštės) įrengta maitinimo įstaigų karalystė. Prakutę Limos gyventojai ten susirinko švęsti. Mažiau finansiškai pajėgi minia džiūgauja aplinkui, neprisirišusi prie užsakytų staliukų ir kėdžių. Pasijutau kaip papuolęs į gigantišką vaikų gimtadienį. Kiekviena kavinė lankytojams išdalinusi įvairiausias blizgančias mažas „kepurėles” su gumele pasmakrėje ir visi drausmingai jas užsidėję, nepriklausomai nuo amžiaus. Ant stalų alkoholio beveik nematyti, bet žmonės linksmi kaip lietuviškose vestuvėse. Palyginus kontingentą gatvėse Naujametę naktį su Vilniumi – toks jausmas, kad pas mus girtų barbarų kraštas.

O fejerverkai čia jiems kaip didysis metų desertas. Dar daugiau – kaip valerijonas katei. Masinis pamišimas. Nuo mažylio iki pensininko, pametę, bet kokį sveiką protą – visi įsitraukia į nekontroliuojamą siautulį. Jei dar nepajauti pilno pasitenkinimo, tai gali gatvėje nusipirkti, bet kokios kokybės sproginėjančių daikčiukų. Petardomis tą naktį prekiavo kaip vasarą ledais Palangos paplūdimiuose. Kanonada mieste prasidėjo gerokai iki vidurnakčio ir tęsėsi kelias valandas.

Nors ekonomine prasme šalis tikrai prasčiau atrodo nei Lietuva, bet vietiniai didžiuojasi savo šalimi. Žmonės nuoširdžiai džiaugiasi, bet kokiu geru žodžiu apie Peru ir pokalbiai apie šalį iškart papuošia jų veidus išdidžia šypsena. Ech, kad lietuviams jų požiūrį transplantavus…

Prie uždaro dalyvių parko vietiniai organizatoriai įkūrė Dakaro „kaimelį” su didele scena. Palei techninės komisijos zoną pastatė žiūrovų tribūnas. Iki vėlyvo vakaro vyksta dalyvių ir technikos pristatymai, komentarai, koncertai ir t.t. Į šią zoną bilietai kainuoja apie 10 Lt. Paskutinę dieną eilės prie bilietų kasų nutįso daugiau nei po šimtą metrų. Būtent eilės, o ne eilė! Tikrai šauniai padaryta ir žmonės turi galimybę iš arčiau ir suprantamai susipažinti su Dakaro maratonu bei jo dalyviais.

Nors nemačiau dar visos šalies, o tik sostinę, bet tikrai patiko žmonės, jų pozityvumas, mokėjimas džiaugtis, neperdėtas svetingumas ir per šimtmečius nedingęs indėniškas orumas.

Na, gal jau gana. Reikia pamiegoti. Rytoj prasidės kitas, visiškai skirtingas mano svajonės etapas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"