TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

Degalų sąnaudos - žongliravimas skaičiais

2014 09 02 6:00
Vidutines degalų sąnaudas praktiškiausia skaičiuoti pačiam keliskart išvažinėjus sklidiną baką. LŽ archyvo nuotrauka

„Kiek ryja?“ - turbūt antras dažniausias dviejų vairuotojų pokalbio apie savo automobilius klausimas, išsiaiškinus „kelintų metų“ arba „kiek mokėjai“, jei mašina ką tik pirkta.

Skirtumas – vienas litras

Daugelis naujesnių automobilių savininkų linkę pasitikėti degalų sąnaudas skaičiuojančių kompiuterių rodmenimis, tačiau geriau patyrinėjus paaiškėja, kad kompiuterio apskaičiuotos sąnaudos dažniausiai šiek tiek, o kartais daugiau nei 1 l/ 100 kilometrų prasilenkia su realybe.

„Kaip ir gamintojų deklaruojamomis oficialiomis degalų sąnaudomis, taip ir borto kompiuteriu neverta aklai tikėti, nes skaičiai labai realiatyvūs. Paprasčiausias būdas išsiaiškinti, kiek "srebia" jūsų automobilis, yra keliskart degalinėje pripylus pilną baką degalų nuvažiuoti tam tikrą kilometrų skaičių – pavyzdžiui, iki tol, kol įsižiebia degalų indikatoriaus lemputė. Jai užsidegus, bake būna likę apie 10 proc. degalų bako talpos. Tiesa, nelygu automobilis, ši riba šiek tiek gali skirtis. Be to, būtina įsitikinti, kad indikatorius įsižiebė važiuojant lygiu keliu. Juk degalų bako plūdė yra paprastas mechanizmas ir pasiduoda visiems fizikiniams dėsniams. Lemputė trumpam gali įsižiebti ir važiuojant į kalną ar riedant nuo pakalnės“, - paaiškino automobilių remonto dirbtuvių meistras Rokas Makšimas.

Anot specialisto, automobilio kompiuteriu neverta pasitikėti, nes šis vidutines degalų sąnaudas nurodo ne pagal pamatuotus, o pagal apskaičiuotus duomenis. Net patys gamintojai puse lupų pripažįsta, kad tikrosios degalų sąnaudos gali skirtis iki trečdalio tiek į vieną, tiek į kitą pusę. Priežastis paprasta: kiek iš tikrųjų sunaudojama degalų, kompiuteris netiria. Jis tiesiog atlieka skaičiavimus pagal tam tikrą inžinierių sukurtą ir gamykloje įvestą algoritmą.

„Galiu pateikti paprastą pavyzdį iš asmeninės patirties. Pats vairuoju lietuviams puikiai pažįstamą ir dėl puikaus kainos ir kokybės santykio ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje populiarią „Škoda Octavia“. Maniškėje devynerių metų mašinoje įmontuotas 1,9 l turbodyzelinis variklis. Nesu labai skrupulingas buhalteris, tačiau per kelerius metus, pagal tai, ką rodo borto kompiuteris, įpratau manyti, kad automobilis sunaudoja apie 6 litrus dyzelino. Progai pasitaikius, testavau užkėlęs ant stendo. Paaiškėjo, kad realybė nuo pateikiamų duomenų šiek tiek skiriasi. Važiuojant automobiliu ant stendo, automobilio kompiuterio skaičiuoklės ir atskirai prijungto tikslaus degalų matuoklio rezultatai skirdavosi maždaug litru. Automobilio kompiuteris rodė mažesnes sąnaudas nei iš tikrųjų“, - eksperimento rezultatus įvertino R. Makšimas.

Skaičiai „tobulėja“ greičiau

Gamintojų deklaruojami duomenys daugeliui kelia pagrįstų abejonių, nes yra gaunami automobilių ekonomiškumą bandant specialiomis laboratorijos sąlygomis. Duomenys, pasak jų, reikalingi tam, kad pirkėjas, rinkdamasis automobilį, galėtų palyginti skirtingų markių automobilių ar skirtingų variklių degalų sąnaudas. Vis dėlto tai nėra tikrosios sąnaudos, nes neįvertinama oro temperatūra, skirtinga kelio danga, vėjo pasipriešinimas ir kiti degalų sąnaudoms įtaką darantys veiksniai, pavyzdžiui, generuojama elektros srove maitinami prietaisai mašinoje.

„Ypač daug nesutapimų ar, tiksliau, nesusipratimų atsiranda, kalbant apie pastaruoju metu pasaulyje sparčiai populiarėjančius hibridinius automobilius. Rinkodaros tikslais ne vienas gamintojas pašėlo deklaruoti, kad jų sukurti nauji įkraunami hibridai 100 kilometrų sunaudoja vos pusantro ar kelis litrus degalų. Tačiau kažkur mažutėmis raidėmis rasite parašyta, kad tokios sąnaudos pasiekiamos tik pusę šio atstumo nuvažiuojant maksimaliai įkrauta elektros baterija ir tik esant beveik idealiai papildomas sąnaudas mažinančioms laboratorinėms sąlygoms. Antraip vietoj pusantro litro sąnaudos padvigubės ar net patrigubės. Todėl siūlyčiau prieš perkant automobilį nesivadovauti aklai vien pateikiamais skaičiais, o pasidomėti jo tikrosiomis charakteristikomis. Informacija šiais laikais prieinama. Jei nujaučiate, kad kai kurie salonų konsultantai gali teisybę šiek tiek pagražinti, ieškokite informacijos interneto forumuose ar automobilistų klubuose“, - patarė naudotų automobilių prekyvietės vadybininkas Aidas Jukžentis.

Jo manymu, pastebimo proveržio ar ypatingų inovacijų, kalbant apie vidaus degimo variklių ekonomiškumą, nuo tada, kai buvo ištobulinta tiesioginio įpurškimo technologija, jau keliasdešimt metų nėra. Bet ekonomiškumas, remiantis skaičiais, vos ne kasmet vis gerėja. Todėl pagrįstai įtariama, kad automobilių gamintojai, bandydami įtikti vis labiau griežtėjantiems su aplinkosauga ir taršos mažinimu susijusiems Europos Sąjungos (ES) reikalavimams, neretai ne tik pačias technologijas, bet ir skaičius "patobulina".

Neatitinka laiko realijų

Priversti automobilių gamintojus baigti žongliravimą skaičiais ir atskleisti tikrąsias degalų sąnaudas bei anglies dioksido (CO2) emisiją jau ne vienus metus ketina ES funkcionieriai. Tikrosios anglies dioksido emisijos skaičiavimai ypač aktualūs kai kurių Vakarų Europos ir Skandinavijos šalių gyventojams, mat daugelis jų būtent pagal šį parametrą moka automobilio mokestį.

Europos Komisija prieš kelias savaites dar kartą patvirtino ketinanti siekti, kad automobilių degalų sąnaudos būtų testuojamos ir deklaruojamos po bandymų, atliktų su realiais automobiliais realiuose keliuose, o ne laboratorijose remiantis daugiau ar mažiau teoriniais skaičiavimais, kurie kartais itin smarkiai prasilenkia su praktika.

Pastebima, kad automobilių gamintojai bandydami pasiekti geresnį ekonomiškumą nuklydo į lankas. Inžinieriai, kurdami tobulesnes technologijas, pirmiausia orientuojasi nebe į realų važiavimą, o į laboratorinių testų užbrėžtus reikalavimus. Tad nauji automobiliai vartoja kuo mažiau degalų būtent tomis laboratorijos sąlygomis, kurios vėliau deklaruojamos kaip degalų sąnaudos, o į realų gyvenimą visai neatsižvelgiama. Todėl pastaraisiais metais smarkiai daugėjo nusiskundimų, kurių esmė paprasta – gamintojo ir pardavėjų deklaruotos sąnaudos „pasaldintos“ trečdaliu ir daugiau.

Dar didesni klaustukai kyla, aiškinantis vadinamojo žaliojo, CO2 emisiją apskaičiuojančio testo metodiką. ES siekiant, kad visi nuo 2021-ųjų metų pagaminti automobiliai į aplinką išmestų ne daugiau kaip 95 g anglies dioksido viename kilometre, teks keisti ne tik šią normą bet ir patį dabar taikomą testą. Nuo 2017 metų įvedus naująją Jungtinių Tautų remiamą Pasaulinio lengvojo automobilio testo (PLAT) procedūrą, gamintojams tai taps dar vienu sunkiu iššūkiu, kurį neaišku kokiomis priemonėmis bus pasirinkta spręsti.

Patys gamintojai pripažįsta, kad jau daugiau nei tris dešimtmečius naujiems automobiliams taikomas anglies dioksido emisiją apskaičiuojantis NEDC testas neatitinka šių laikų technologijų ir realijų. NEDC testas yra labiau skirtas ne kovai su vidaus degimo variklių išskiriamu anglies dioksidu, o su rūgštinius lietus sukeliančiais azoto oksidais (NOx). Nepriklausomų tyrėjų duomenimis, NEDC testo metu nustatoma CO2 emisija automobiliui išriedėjus į tikrą kelią išauga bent jau 20-30 procentų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"