TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

G.Igaris: „Esu laimingas, kad taip gerai viskas pasibaigė“

Asmeninio albumo nuotrauka

Du kartus jėgas Dakaro ralyje išbandęs Gintautas Igaris pasakoja, kad ralio metu jį lydi trys norai: noras išgyventi ir pasiekti finišą bei troškimas, kad viskas baigtųsi gerai. Ir nors dėl patirtos avarijos šiemet jam nepavyko pasiekti finišo, motociklininkas teigia, kad tokia baigtimi jis yra be galo patenkintas.

„Kai žinai, kaip jis galėjo baigtis, [...] tikrai yra daug pagrindo džiaugtis. Savo kailiu patyriau, kai į gyvenimą žiūri visiškai naujai“, – tikina pašnekovas.

G. Igaris dalinasi patirtimi, kad Dakaro ralyje jo dalyviams didžiausias priešas yra ne sudėtingos gamtos sąlygos, kaip dažnai yra linkstama manyti, o miego trūkumas.   

Neskaičiuoja, kiek išleidžia motociklų sportui

Mėnesį į mėgstamus plieninius žirgus tvirtai dviem rankomis motociklininkas Gintautas Igaris įsikibti negalėjo dėl patirtos traumos šių metų Dakare – ralyje, kuris laikomas sunkiausiu pasaulyje. Motociklo, su kuriuo minėtame ralyje dalyvavo dukart, pašnekovas kol kas gali parodyti tik pavienes detales, nes likusi dalis plukdoma iš lenktynių į Prancūziją.

G. Igaris yra sukaupęs motociklų kolekciją. Suteikdamas retą progą ją pamatyti motociklininkas įspėja – jų nedaug, mat pats laikosi tvirtos nuomonės: ne visada tobula ir brangi technika atspindi rezultatą ir komfortą, kurį gali patirti važiuodamas paprasčiausiu motociklu.

„Mane visada žavi žmonės, kurie važiuoja kartais su labai paprasta technika, ir matau, kad jie tai daro iš dūšios, savo noru, kad jiems tai patinka. Kažkada esu matęs, senais dar laikais, į pajūrį važiuojantį „Moskvičių“. Ant jo buvo užkabinta burlentė, o viduje sėdėjo linksma kompanija. Matau, kad žmonės tiesiog moka džiaugtis gyvenimu, būti laimingi – ir užtenka tos senos mašinos  ir jos burlentės.

Kaip žinia, motociklų sportas – toli gražu ne iš pigiųjų. Kita vertus, sako G. Igaris, užkietėjęs žvejys neskaičiuoja, kiek per metus išleidžia blizgėms. Be to, akcentuoja pašnekovas, jei tikrai nori važiuoti, važiuosi ir su paprastu motociklu, o kai ateis laikas, įsigysi svajonę.

Technika ir motociklai traukia nuo vaikystės

Didžiausias turtas Dakaro ralio dalyviui G. Igariui – anaiptol ne motociklai. „Šeima“, – nedvejodamas sako trijų vaikų tėtis. Su žmona juodu kartu ne tik šeimoje, bet ir kelionėse bei žvakių gamybos versle. Pats Gintautas prisipažįsta kartais balansuojantis ant savotiškos ribos.

„Visą laiką esu kaip tarp girnų: kaip surasti aukso vidurį tarp tų dalykų ir pomėgio? [...] Patys vaikai sako: „Tėti, gal nebevažiuok...“ Čia tokie iš tikrųjų labai sunkūs dalykai“, – svarsto jis.

Motociklų varžybose G. Igaris aktyviai dalyvauja nuo 2007-ųjų. Jau vaikystėje jį traukė tai, kas važiuoja dviem ratais ir motoru. Pamena, kad motociklu važinėjo ir jo tėtis, ir senelis. G. Igaris lankė muzikos mokyklą, tačiau technika traukė taip, jog matydavo ją net sapnuose, o po muzikos mokyklos kelias vesdavo tiesiai į detalių parduotuvę.

Paklaustas tėvo, ką norėtų turėti paaugęs, būsimasis motociklininkas išvardijo: nardymo balionus, slides ir, be abejo, motociklą. Ir vis dėlto šiandien savęs ekstremalu nevadina.

„Aš bijau. Nežinau, be galvos kažkur... Yra daug vyrukų, darančių tikrai ekstremalius dalykus. Aš nelaikau savęs ekstremalu, nors dažnai žmonės mėgsta mane tokiu laikyti. [...] Nežinau, ar man adrenalino reikia, bet kažko reikia. Net garsas man patinka – aš ausų neužsikemšu, kai važiuoju. 

[...] Tą jausmą sunku įvardyti – juk žvejui irgi sunku pasakyti, kodėl jis sėdi prie eketės ir visą dieną gaudo žuvį. Aš, pavyzdžiui, nežvejoju, man nėra lengva suprasti, bet visi turime skirtingus pomėgius. Viską paaiškinti logiškai labai sudėtinga“, – pastebi G. Igaris.

Pomėgis ir savotiškas žaidimas vieną dieną tapu rimtu dalyku, kuriam prireikė kitokio požiūrio, stipraus pasirengimo ir didžiulių laiko sąnaudų. Ralis po ralio ir svajonė sudalyvauti pačiame sunkiausiame – Dakare – įgavo sparnus.

„Vėl vaikystę pamenu – [...] iki šiol matau tą pasiklydusių motociklų dykumoje vaizdą, kai suka ratus ir ieško. Galėčiau nupasakoti vos ne detaliai, kaip visa tai atrodė. Galvojau, kad jiems įdomu turėtų būti ten važinėtis“, – pasakoja pašnekovas ir priduria, kad nuo to laiko jis pradėjęs svajoti apie dalyvavimą Dakare.

Dakare dalyvavo dukart

Kalbėdamas apie save G. Igaris pabrėžia esantis svajotojas iš prigimties. Ir net pareiškia, kad svajotoju būti pavojinga, mat kažkam tenka tas svajones įvykdyti.

„Konstatuoti turėčiau tokį liūdną atvejį, kad dabar žmonės nebesvajoja. Arba pamatau žmogų, kuris atsitrenkia į realybę, greičiausiai viską paverčia pinigais...  Manęs dažnai klausia, kiek kainavo [Dakaro ralis]. Bet pasakyti mažam vaikui, kiek kainuoja Dakaras, yra tas pats, kas atimti iš jo svajonę,  nes jis gali jos nebepasiekti. Bet jei jis į tai nekreips dėmesio, jei jis iš tiesų svajos, tai tuos pinigus vieną dieną užsidirbs, gal atsiras rėmėjų, ir jis pasieks savo svajonę.

Taip kad svajoti yra ir pavojinga, ir labai geras užsiėmimas“, – svarsto motociklininkas.

Paklaustas, apie ką svajoja Dakaro ralio metu, pašnekovas atsako, kad svajoja išgyventi, pasiekti finišą ir nori, kad viskas baigtųsi gerai. Ypač to norėjosi, kai Dakare dalyvavo pirmąjį kartą.

Svajonę dalyvauti Dakare G. Igaris pavertė realybe per penkerius metus. O atsidūrus išsvajotame Dakare, jo lūkesčiai apsivertė aukštyn kojomis.

„Dakaras šiek tiek kitoks pateikiamas per televiziją, per sporto kanalus. Be abejo, ką galima parodyti, kai ten diena trunka iki 15 valandų, o parodomi tik fragmentai. Dažniausiai toks įspūdis yra sudarytas: Dakare visi lekia. Kad ir motociklininkai – rodoma, kaip jie greitai važiuoja, o iš tiesų tie greiti ruožai greitai baigiasi, ir tu tada arba leidiesi nuo stataus kalno, arba kyli į labai statų kalną, arba prasideda uolos, dulkės, akmenys, sausos upių vagos. [...] Ir tada pradedi galvoti, kur tu čia papuolei...“ – kalba G. Igaris.

Tačiau ne sudėtingos gamtos sąlygas, ne vienatvė motociklininkams tampa didžiausiu priešu.

„Jau 4–5 dieną prasideda Dakaro ralio palydovė – nemiga, miego trūkumas. Tada bendras fizinis nuovargis jau duoda savo vaisius: silpsta dėmesys, blogiau susikoncentruoji. Tai yra tuo pačiu ir iššūkis, ir didžiausias priešas. Be abejo, jei darai klaidas, tai jos būna techninės: kažkur klimsti, stumi, trauki arba griūni, keliesi. Tai gali kainuoti labai daug fizinių pastangų.

O vienatvė? Čia kaip kam. Man vienatvė – visai maloni būsena, jei ji nesitęsia be galo ilgai. Aš ją labai lengvai „suvirškinu“. Man net patinka: aš tikrai ilsiuosi. [...] Motociklų sportas tave teškia į purvą, į smėlį, į dulkes, bet mintys, galva, smegenys, kūnas iš tiesų pailsi. Ir iš šio Dakaro grįžau patenkintas savo rezultatu bei tais likimo dalykais, kurie man nutiko“, – tikina pašnekovas.

G. Igaris: „Esu laimingas, kad viskas baigėsi gerai“

G. Igaris šiemet Dakaro trasos nebaigė – jo motociklą sustabdė avarija. Motociklininkas penkiolika minučių išbuvo be sąmonės ir iš trasos buvo išgabentas sraigtasparniu. Medikų verdiktas buvo griežtas: į šiemetinį ralį jam grįžti nebegalima.

„Kai žinai, kaip jis galėjo baigtis, ir tai, kaip jis baigėsi, tada tikrai yra daug pagrindo džiaugtis. Savo kailiu patyriau, kai į gyvenimą žiūri visiškai naujai. Ir džiaugiesi viskuo – kad gražus vaizdas pro langą, kad gyvename puikiu metu. [...] Vėl pažiūri viską iš naujo. Kaip sakoma, ir būties laimę gali pajausti, ir kitus visus dalykus. Bet nežinau, ar tam, kad tai pajaustum, verta kažkur trenktis, dar po to vožtis ant žemės. Bet išėjo taip, kaip išėjo“, – sako motociklininkas.

Lengvas posūkis į kairę, sekundės dalis įvertinant trajektoriją, laikymasis dešinės ir didžiulis smūgis į priekinį ratą, motociklo mėtymasis į šonus, vėl duobė – tiek G. Igaris atsimena iš avarijos.

„Pirmas žmogus, kurį pamačiau, buvo iš paskos važiavęs kolega ir fotografas, kuris, beje, šypsojosi. Vėliau jis man sakė,  kad aš kažką kalbėjau, bet aš nelabai atsimenu, o jis vos susilaikė nesijuokęs.

Žmonės, pasižiūrėję filmuotą medžiagą, manęs klausia, kodėl nevažiavau toliau. Rankos skausmo dar nejaučiau, bet atvykęs gydytojas kaip bokso varžybose pažiūrėjo man į akis ir sako: „Viskas, tu negali važiuoti.“ Dėl to aš ir buvau laimingas, kad taip gerai viskas pasibaigė – jei būčiau kritęs ant akmenų, kurių ten yra daugiau nei pas mus medžių, galėjo baigtis blogiau. Atsipirkau tik sąmonės netekimu ir delnikaulio lūžiu, kuris man sėkmingai baigia sugyti.

Apsaugojo kokie nors angelai? Ačiū jiems, kad jie taip padarė“, – nuoširdžiai kalba Dakaro ralio dalyvis.

Jis neslepia – mintys nuo to, kaip viskas gerai baigėsi, šokinėja iki apgailestavimo, kaip viskas greitai baigėsi, ir vėl atgalios. Nors ir neišvengė nuotaikų kaitos, bet laimės tvirtina patyręs daugiau nei praėjusiais metais Dakare pasiekęs finišą.

„Svajonė pasiekta, viskas baigėsi ir kaip su kuolu trenktas vaikščiojau – neturėjau tos euforijos, kurią patiria kiti žmonės“, – mena G. Igaris.

Didžiausias turtas ­– šeima ir namai

Igarių šeima įsikūrusi nedideliame judviejų gimtajame miestelyje – Kartenoje. Pačiame jo pakrašty, šalia Alantos upelio. „Jei čia gyveni, turi gyventi su gamta“, – teigia G. Igaris ir priduria namais sugebantis pasidžiaugti kasdien.

„Jei aš vieną dieną priprasiu prie to, ką matau už lango, tai bus bloga diena. Aš iki šiol galiu pasakyti, kad nepriprantu – tiesiog per dieną nors keletą sykių pasidžiaugiu, nes tai yra tikrasis turtas.

Kažkas gerai pasakė, kad žmogaus turtas yra tai, kuo tu gali naudotis, jei kalbame apie materialius dalykus. Jei tu negali tuo naudotis, tai nėra ir turtas iš tikrųjų. Tai čia turtas yra toks daugiaplanis – naudojies ir vaizdu, kuris yra už lango, ir tuo pačiu jautiesi turtingas viduje, kad moki pasidžiaugti ir tai tave vis dar stebina“, – pabrėžia motociklininkas. 

Įdomu tai, kad „Stiliaus“ pašnekovas yra baigęs ne kokią su techniką susijusią specialybę, bet muzikos konservatoriją. Pagal profesiją G. Igaris yra estradinių ansamblių ir orkestrų vadovas.

„Groti man teko, ir net duoną iš to valgyti teko. Ir ta duona buvo net su sviestu ir su viskuo. Kai aš dar buvau studentas, visą laiką dirbau – grojau, bet atėjo diena,  kai pakeičiau gyvenimą. Kai kažkada grojau restorane, visi užsakinėdavo muziką, ir vieną dieną pasakiau, kad užsakyti muziką norėčiau aš. Ir baigėsi muzikanto karjera, prasidėjo verslas“, – pasakoja G. Igaris.

Ir versle, ir visur kitur G. Igaris teigia pirmiausia vertinantis pagarbą ir pasitikėjimą. Net klaidas ir tai, kaip jos taisomos.

Paklaustas, ar bus trečias Dakaras, motociklininkas atsako norintis, kad būtų. Kol kas artimiausiuose jo planuose – Tuarego ralis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"