TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

Greičio trasoje suteikia svajonės

2011 01 05 0:00
B.Vanagas, dvejus metus lenktyniavęs vien ralio maratonuose, šiemet bandys juos suderinti su Lietuvos ralio varžybomis.
Asmeninio albumo nuotrauka

Sėkmę galima prisivilioti tik sunkiu darbu - taip mano lenktynininkas ir renginių organizatorius Benediktas VANAGAS, su LŽ kalbėjęs apie savo karjerą ir nestandartinius sprendimus.

Vienas žymiausių Lietuvos ralio lenktynininkų B.Vanagas pastaruosius dvejus metus šalies žiūrovams buvo tik įvairių sportinių renginių organizatorius, o sportinių laimėjimų siekė užsienyje vykstančiose ralio maratonų varžybose. Tačiau nuo šių metų sportininkas su "Subaru" ekipa grįžta į Lietuvos ralio čempionatą.

Jis mano, kad dar spės startuoti ir dviejuose ralio maratonuose - Dakaro serijos "Šilko kelias" ir "Ladoga Trophy".

"Lenktynės užima labai didelę mano gyvenimo dalį. Turbūt esu vienas laimingiausių žmonių pasaulyje, nes darau tai, kas man labiausiai patinka", - tikino B.Vanagas.

Lietuvos ralis - lyg apšilimas

Kurį laiką ralio maratonai buvo privertę B.Vanagą pamiršti startus šalies ralio varžybose, bet dabar sportininkas jaučiasi pripratęs prie didžiulio fizinio krūvio ir intensyvaus grafiko, todėl tikisi suderinti abi sporto šakas ir Lietuvos ralio čempionatą išnaudoti kaip dalį pasiruošimo ištvermės reikalaujantiems maratonams.

Pasak B.Vanago, pasirengti alinamam maratonui būtina ir fiziškai, ir psichologiškai. "Yra tekę per vieną dieną nuvažiuoti 680 kilometrų greičio ruožą - tai daugiau negu visas Lietuvos ralio čempionato etapas. Ir, aišku, trasa driekiasi ne autostradomis. Ką matai, tuo ir važiuoji: dykuma, kopomis, miško keliukais, išdžiūvusia upės vaga, o kartais net neišdžiūvusia", - pasakojo jis.

Kartu su važiavimais tarp greičio ruožų sportininkams per dieną tenka įveikti apie 1000 kilometrų, tad nesunku įsivaizduoti, kokį vidutinį greitį jiems reikia išlaikyti. O atsilikti nuo grafiko - vadinasi, trumpiau miegoti. Negana to, maratono dalyviai turi išverti ne vieną tokią dieną: Dakaro ralyje jų 14, "Šilko kelio" lenktynėse - 8.

"Ralio maratonuose psichologinis pasiruošimas yra vienas pagrindinių punktų. Tiek laiko būdamas ekstremalioje situacijoje greičiausiai gali savo komandos narį, ypač jei jo nemėgsti, per lenktynes ir nužudyti", - juokais aiškino pašnekovas.

Sauna automobilyje

Dėl to, pasak B.Vanago, labai svarbu į komandą suburti tinkamus žmones. Jie nebūtinai turi būti draugai, bet būdami profesionalai privalo sugebėti valdyti emocijas.

B.Vanagui svarbiausias komandos narys ralio maratonuose yra šturmanas. "Ralio ir ralio maratono šturmanų specifika skiriasi,

todėl man teko keisti savo padėjėją. Ralio varžybose reikia gerai skaityti stenogramą, o per ralio maratoną antrasis vairuotojas turi labai gerai orientuotis erdvėje. Klasikinio ralio dalyviai susipažįsta su keliu du ar tris sykius ir žino, kur važiuoja. Ralio maratono lentynininkai gauna kelio knygą ir važiuoja ten pirmą kartą", - dėstė jis.

Anot B.Vanago, ne mažiau svarbus ir fizinis pasirengimas, tik ralio meistras daugiausia dėmesio skiria ne raumenų auginimui, o širdies ir kraujotakos sistemos stiprinimui, ištvermės didinimui. Ralio maratonai paprastai vyksta gerokai šiltesnio klimato šalyse, todėl į greičio ruožus jis vežasi apie šešis litrus vandens - kiek išgeria, tiek pat išprakaituoja. "Emyratuose, mūsų karščiausiose lenktynėse, temperatūra lauke vieną dieną buvo 45, o mašinoje - per 70 laipsnių karščio, ir tokiomis ekstremaliomis sąlygomis reikėjo dirbti 4-7 valandas", - prisiminė B.Vanagas.

Pinigų veltui negauna

Jis neslėpė, kad visame pasaulyje žinomi ralio maratonai kainuoja ne tik daug jėgų, bet ir lėšų. Norint startuoti Dakaro ralyje reikia išleisti bent milijoną litų, o dėl pirmųjų vietų kovojančios ekipos vienerioms varžyboms skiria net apie 17 mln. litų.

Tačiau sporto rinkodara užsiimantis B.Vanagas, priešingai nei daugelis lenktynininkų, nesiskundžia pinigų stygiumi ir nebijo liesti šios jautrios temos. "Lietuvos valstybė neskiria sportui daug dėmesio, ir tam tikru požiūriu tai suprantu. Pasakyti, kad mokesčių politika bloga, kad dėl to sportas negauna paramos, yra pats paprasčiausias dalykas. Bet kai paklausiu sportininkų, kiek partnerių per pastaruosius tris mėnesius jie buvo aplankę, tas skaičius retai kada perkopia vieną ar du", - tvirtino B.Vanagas.

Jo manymu, daugeliui lenktynininkų vertėtų prisiminti verslo principus ir pasiūlyti rėmėjams ne tik "pavežioti lipduką" per varžybas, bet ir prisidėti prie remiančios įmonės komunikacijos, ieškoti kitų būdų pridėtinei vertei kurti. "Pradedančius sportininkus reikia aplieti šaltu vandeniu, kad daugiau darytų ir mažiau šnekėtų. Mano manymu, daugelis deda per mažai pastangų. Vienas būdas - toliau dalyvauti lenktynėse ir dejuoti, kad pas mus viskas blogai, o kitas - pačiam ką nors daryti. Aš pasirinkau antrąjį, - kalbėjo lenktynininkas. - Daugelis sako: "Koks geras tavo gyvenimas, gauni pinigų, sportuoji, leki, kaip smagu!" Iš tikrųjų darbas, kurį man reikia atlikti, yra didžiulis, ir kai važiuoju dėl rezultato, malonumo lieka ne kažin kiek. Man malonumas - pats procesas, man tai gražu, nes žinau, kad sukuriame švente daugeliui žmonių. Esame tarsi cirko artistai."

Patirtis - iš avarijų

33 metų B.Vanagas viską pasiekė savo jėgomis. Pasak jo, nei giminėje, nei tarp kitų artimųjų nebuvo nė vieno lenktynėmis gyvenančio žmogaus. Dirigento ir gydytojos šeimoje gimęs Benediktas ėmė sportuoti gana vėlai - sulaukęs dvidešimties ir turėdamas savo uždirbtų pinigų pirmiesiems startams. Pirmuosius dvejus metus jis mokėsi važiavimo kultūros žiedinėse lenktynėse, o paskui atrado ralį. Čia pagarsėjo įspūdingu avarijų skaičiumi.

B.Vanagas prisipažino neskaičiavęs, kiek kartų ralio lenktynėse yra virtęs su automobiliu, bet neslėpė, kad "stogų karaliaus" pravardė jam klijuojama neatsitiktinai. "Kiekvienas įvykis, kiekviena avarija, suteikia labai daug informacijos. Lenktynininkas, kuris nori tapti greitas, turi "suvalgyti" dalį savo stogų. Tik taip renkama informacija, kur yra riba, kokią klaidą tu padarei. Gali važiuoti nelabai greitai ir nedaryti klaidų, bet koks bus rezultatas?" - retoriškai klausė jis.

Sėkmės paslaptis

Už suteiktas teorines žinias B.Vanagas dėkingas savo pirmiesiems treneriams Vytautui Venckūnui, Valdui Jonušiui ir Alfredui Kudlai, o pastaruosius kelerius metus sportininkas daugiausia dirba su Jonu Dereškevičiumi. "Jie padėjo pamatus man, kaip lenktynininkui. Manau, gyvenime galioja tokia taisyklė: jei yra mokinys, atsiras ir mokytojas. Svarbiausia, kad mokinys būtų tikras. Kai į mane kreipiasi jaunas žmogus, norintis pradėti sportuoti, visada jam padedu", - tikino pašnekovas.

Posakis, kad svarbiausia - atsidurti tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje, B.Vanago manymu, nėra teisingas. Anot jo, tikrasis sėkmės raktas - svajonės. "Jei ko nors labai nori, bet neturi, tikrai galiu pasakyti, kad per mažai norėjai. Visada ir visko, ko man gyvenime reikėjo, pasiekiau. Kai baigiasi svajonės - baigiasi gyvenimas. Vienu metu buvo tokia situacija, kai maniau, kad viską, ką norėjau, man jau pavyko įgyvendinti. Bet greitai susipurčiau ir prigalvojau labai daug naujų svajonių", - aiškino B.Vanagas.

Tačiau jis patikino nesvajojantis apie pinigus. "Nuo pinigų kiekio sąskaitoje nesijaučiu laimingas. Esu matęs daug be galo turtingų, bet nelaimingų žmonių", - pridūrė lenktynininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"