TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

Istorija: "karo drambliai"

"Zundapp KS 750" - vienas didžiausių visų laikų motociklų.
Autoriaus archyvo nuotrauka

Dar iš tarybinių laikų atėjusį terminą "motošauliai" siejame su motorizuotais, šarvuotais transporteriais ar pėstininkų kovos mašinomis mūšio lauke važinėjančiais kariais. Tačiau pirminė šio žodžio reikšmė kiek kitokia. Taip prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vadinami specialių motociklininkų dalinių kariai.

Kai vidaus degimo motorai vis sparčiau ėmė išstumti kelis tūkstančius metų kariuomenėse ištikimai tarnavusius arklius, daugelyje Europos armijų tarpukario periodu buvo sukurti mobilūs įvairaus dydžio šaulių daliniai, kurių užduotis buvo žvalgyba, greiti prasiveržimai, reidai priešo užnugaryje... Žodžiu, tai buvo savotiška kavalerija, tik ne su arkliais, o su motociklais.

Motociklai

XX amžiaus pirmosios pusės karo strategų nuomone, motociklai - gana pigi ir masiškai gaminama transporto priemonė - turėjo padėti motorizuoti armijas, padidinti dalinių mobilumą. Todėl be įprastų lengvų motociklų, skirtų ryšininkams, reguliuotojams, imta plačiai naudoti sunkiuosius motociklus su priekabomis, galinčius vežti 3 karius su kulkosvaidžiu.

Idėja buvo gera - judrūs motociklininkų būriai greitai ir priešininkui netikėtai prasiveržia į priekį apeidami įtvirtinimų rajonus ir tiršta kulkosvaidžių ugnimi išsklaido pasitaikančius priešo pėstininkus ir kavaleriją, o sutikę rimtesnį pasipriešinimą staigiai atsitraukia... Tad ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje daugelyje šalių, pirmiausia Vokietijoje, buvo suformuoti stambūs šaulių motociklininkų daliniai - batalionai ir net pulkai. Lietuvos kariuomenė taip pat turėjo karinių motociklų, tačiau palyginti nedaug, ir motorizuotų dalinių nesuformavo.

Tipiška motociklininkų dalinių kovos mašina buvo sunkusis motociklas su priekaba, kurioje sėdėjo kulkosvaidininkas. Žinia, jiems apginkluoti prireikė dešimčių tūkstančių motociklų. Tačiau bent jau Vokietijoje, kur buvo daug motociklus gaminančių firmų, tai nebuvo problema. Jos vermachtui tiekė kone tuos pačius civiliam vartotojui skirtus motociklus, turinčius 500-800 kub. cm darbo tūrio variklius, juos ir priekabas nežymiai modifikavę pagal kariuomenės reikalavimus.

Prasidėjus Antrojo pasaulinio karo mūšiams, jau pirmaisiais mėnesiais, be neginčytinų motociklų pranašumų, išaiškėjo ir rimti jų trūkumai. Civiliniam naudojimui gaminti motociklai neatlaikydavo sunkių karo lauko eksploatacijos sąlygų, greit sugesdavo ir sulūždavo. O svarbiausia, jų pravažumas bekele, manevruojant atrodęs visai patenkinamas, iš tikrųjų buvo per mažas. Motociklai sunkiai tegalėjo įveikti smėlynus ar nuo lietaus patižusį arimą - kare kelio nepasirinksi...

Rusija

Šiaip ar taip, vermachto motociklininkų pirmaisiais karo metais padarytas įspūdis priešininkams, pirmiausia Raudonajai Armijai, buvo didžiulis. Todėl TSRS 1941 metų rudenį skubiai organizavo sunkiųjų motociklų M-72 (vokiško BMW R71 kopija) gamybą Irbite, suformavo savo motociklininkų batalionus bei pulkus ir aprūpino juos motociklais M-72. Rusai pažengė toliau - apginklavo šiuos dalinius netgi minosvaidžiais, montuojamais vietoje lopšio ant motociklo priekabos rėmo. Šauliai motociklininkai neblogai pasirodė karui persiritus į antrąją pusę, kai tarybinė armija triuškindama priešininką sparčiai žygiavo į Vakarus. Motociklininkų daliniai persekiojo atsitraukiančius vokiečius, staigiais proveržiais atkirsdavo kelius, pirmi įsiverždavo į miestus. Taip jie pakartojo 1940-41 metais vokiečių naudotą taktiką.

Modernizacija

Taigi civiliniai sunkieji motociklai fronte netiko

- ypač daug kritikos sulaukė nepatenkinamas jų pravažumas bekele. Todėl dvi didžiausios Vokietijoje sunkiųjų motociklų gamintojos BMW ir "Zundapp" suvienijo pastangas ir ėmėsi darbo - pradėjo kurti didelio pravažumo armijos motociklą. Pavyzdžių jos jau turėjo - tai trofėjiniai prancūziški ir belgiški armijos motociklai, kurių variklis varė ne tik užpakalinį motociklo, bet ir šoninės priekabos ratą, t.y., jie turėjo 3x2 tipo važiuoklę. Abi firmos tokių sunkiųjų motociklų su dviejų cilindrų 750 kub. cm darbo tūrio keturtakčiais varikliais gamybą pradėjo 1940 metų pabaigoje. Iš pradžių jie buvo tiekiami tik į Šiaurės Afriką feldmaršalo E.Rommelio vadinamajam Afrikos korpusui, o vėliau jais aprūpino ir kituose frontuose kovojusius dalinius. Gana galingi (26 AG), plačiomis padangomis, atbuline pavara, gerai apgalvota, bekelei pritaikyta transmisija su diferencialo blokavimu, turintys net vairuotojo rankų bei kojų šildymo sistemą, šie motociklai greit įgijo begalinį vermachto karių pasitikėjimą. Neretai jais buvo galima išvažiuoti net tada, kai Rusijos purvynuose klimpdavo tankai. Kariai už galią ir patikimumą netruko juos praminti "kriegselefanten" - "karo drambliais". Tokiu pavadinimu jie ir įėjo tiek į karo, tiek į motociklų istoriją.

Gigantas

Motociklai "Zundapp KS 750" ir BMW R75 "Sahara" - žinomiausi iš visų tų, kuriais važinėta per Antrąjį pasaulinį karą. Bet ne jie buvo didžiausi. "Karo drambliais" vokiečių šauliai vadino ir 1940 metais iš prancūzų ir belgų armijų kaip trofėjus paimtus "Gnome et Rhone", FN M12 ir "Sarolea H1000" karinius motociklus. Nedidelėmis partijomis jie buvo gaminami per visą karą ir tiekiami vermachtui, nors antrojoje karo pusėje motociklų paklausa gerokai krito.

Karinį H 1000 modelio motociklą anuomet garsi Belgijos firma "Sarolea" sukūrė dar 1938 metais, o 1939-aisiais keletą šimtų šių motociklų jau turėjo Belgijos armija. Sunkų, apie 700 kg sveriantį motociklą varė 978 kub. cm darbinio tūrio dviejų cilindrų keturtaktis opozicinis variklis, pasiekiantis 22AG/4000 aps./min. galingumą. To pakako geru keliu važiuoti iki 82 km/h greičiu, bet benziną šis "karo dramblys" siurbė kaip automobilis - 10-12 litrų 100 kilometrų kelio, tad 22 litrų bako ne visada pakakdavo ir 200 kilometrų.

"Sarolea" atrodė įspūdingai: didžiulė, erdvi priekaba su FN kulkosvaidžiu viršuje, platūs, didelio skersmens ratai grublėtomis 12-45 dydžio padangomis, apsauginiai kronšteinai, rankenos, į kurias įsikibę trys kariai traukdavo įstrigusį gigantą, o svarbiausia - didelį pravažumą užtikrinanti transmisija. Nuo keturlaipsnės pavarų dėžės (su užpakaline pavara) kardanu sukimo momentas buvo perduodamas užpakaliniam motociklo ratui. Jo stebulėje buvo sumontuotas diferencialas ir mova priekabos rato pavaros velenui įjungti. Važiuojant raižyta vietove, kad ratai neslystų, trečiajam ekipažo nariui neretai tekdavo stotis ant priekabos gale esančios specialios paminos ir, įsikibus į atsarginį ratą, balansuoti savo svoriu apkraunant priekabos ratą. Žinia, komforto trūko - tik priekinė paralelograminė šakė turėjo spyruoklinę pakabą, o užpakalinis ratas neturėjo jokios amortizacijos. Bet prošvaistė net ir po priekaba buvo didžiulė, daugiau nei pusė metro (550 mm), tad motociklas nesunkiai pervažiuodavo ir didokas kliūtis.

Vis dėlto nepakankamai galingi ir palyginti sudėtingi techniškai 3x2 tipo motociklai neišlaikė konkurencijos su masiškai gaminamais lengvais visureigiais džipais ir pasitraukė nuo scenos. Beje, tam įtakos turėjo ir menkesnis važiuojantiesiems teikiamas komfortas.

Pokaris

Po Antrojo pasaulinio karo tik Tarybinės armijos daliniuose ribotai naudoti sunkieji motociklai, tarp jų ir didesnio pravažumo, turintys priekabos rato pavarą. Juos gamino Kijevo motociklų gamykla. Šiuolaikinių armijų motociklai - tai jau ne "karo drambliai", o lengvi ir paprasti "enduro" tipo motociklai ryšininkams ar specialiųjų dalinių kovotojams.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"