TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

Judėjimo laisvė

2008 02 20 0:00
Pažvelgus į prekybos centrų aikšteles galima pamanyti, kad daug pasiturinčių žmonių yra neįgalūs.
LŽ archyvo nuotrauka

Automobilis neabejotinai yra vienas būtiniausių šiuolaikinio gyvenimo atributų. Vairuoja ne tik solidūs verslininkai, bet ir studentai, moterys, garbaus amžiaus žmonės. Tačiau neįgalus vairuotojas Lietuvos keliuose vis dar yra retenybė.

Neįgaliųjų integracija į visuomenę yra socialinė problema, apie kurią vis dažniau kalbama. Šia tema diskutuoja ir politikai, ir organizacijos, tačiau ne visuomet matome, kokia situacija yra iš kitos pusės - žvelgiant neįgalaus žmogaus akimis.

21 metų amžiaus kaunietis Artūras Kundelis neteko galimybės vaikščioti po sunkios ligos būdamas penkiolikos. Vaikino gyvenimas stipriai pasikeitė, bet slogioms nuotaikoms jis nepasidavė. Nuo vaikystės automobilių sportu besidomintis Artūras prieš dvejus metus apsisprendė, kad ir pats nori vairuoti automobilį, nors suvokė, kad nevaldant abiejų kojų tai gali būti sudėtinga. "Vairuoti reikėjo, norint ištrūkti iš keturių sienų, - prisimena jis. - Lietuva jokiais aspektais nėra pritaikyta keliauti visuomeniniu transportu. Keli autobusai visame mieste nėra pritaikymas. Bet svarbiausia - joks visuomeninis transportas niekada neatstos savo paties mobilumo ir laisvės."

Ilgas pasiruošimas

Neįgaliam žmogui, negalinčiam keliauti savomis kojomis, automobilis suteikia galimybę savarankiškai nuvykti į parduotuvę, banką, gydymo įstaigą ar tiesiog pakeliauti ir prasiblaškyti. "Sodros" duomenimis, šiuo metu Lietuvoje yra 213 801 žmogus, kuriam nustatytas dalinis arba visiškas nedarbingumas, iš jų 26 499 yra pirmos grupės neįgalieji, tačiau tik maža dalis jų turi vairuotojo pažymėjimus. "Neįgaliesiems sąlygos yra tokios pačios, kaip ir visiems, bet paprastai tie žmonės būna labiau pasiryžę, užsispyrę laikydami egzaminus. Pagarba jiems", - situaciją komentavo "Regitros" vyresnysis specialistas Algimantas Tarabilda.

Ne paslaptis, kad į neįgaliųjų pastangas gyventi savarankiškai dažnai žiūrima skeptiškai, ypač žinant, kiek daug sunkumų laukia. Ėmęs ieškoti automobilio, A.Kundelis taip pat buvo susidūręs su ne itin palankiu požiūriu. "Nuostaba, netikėjimas, o vėliau - didžiulis sveikinimas ir skatinimas, tačiau vis dar su nedidele netikėjimo, kad pavyks, gaidele", - prisimena artimųjų reakciją vaikinas.

Sunkiausia - rasti mokytoją

Savo automobilį, BMW 325 su automatine pavarų dėže, Artūras įsigijo dar prieš pradėdamas mokytis vairuoti, nes gimtajame mieste nerado nei vienos vairavimo mokyklos, kuri turėtų pritaikytą transporto priemonę. "Tai yra pati sunkiausia dalis, parodanti kokią apgailėtiną turime situaciją. Instruktoriaus rasti neįmanoma, mokyklos neturi tam pritaikytų automobilių, o individualia mašina mokyti dėl neesamos instruktoriaus įrangos (pedalų, veidrodėlių) niekas nenori", - pasakoja sunkumus jis.

A.Tarabilda tvirtina, jog "Regitra" yra atsakinga tik už vairuotojų egzaminavimą, o specialiomis mokyklomis turėtų rūpintis neįgaliųjų draugijos: "Egzaminuojame Vilniuje, Radviliškyje, atrodo, visose apskrityse yra automobilių. O dėl mokymosi reikėtų kreiptis į savo kuratorių, yra įvairių žmonių poreikių priklausomai nuo negalios. Kiekvienam nepritaikysi."

Ieškodamas specialios vairavimo mokyklos, Artūras rado tik vieną, Radviliškyje: "Kai eilinis žmogus mokydamasis vairuoti gali savo laiką derinti pagal darbą, mokslus ir pasirinkti praktikos važiavimus sau patogiu metu, žmonės su negalia privalo viską mesti ir kraustytis į kitą Lietuvos pusę, tarsi neturėtų savo gyvenimo." Po ilgų paieškų vaikinas jau ketino nuleisti rankas, bet galiausiai jam pavyko susitarti su vienos Kauno vairavimo mokyklų direktoriumi, kad leistų mokytis savo automobiliu. Tuomet A.Kundelio laukė dar vienas išbandymas - įmontuoti į savo BMW rankinį valdymą.

Pedalai rankoms

Teoriškai pritaikyti automobilį valdyti tik rankomis yra labai paprasta. Lietuvoje neradęs patikusios įrangos, A.Kundelis ją internetu užsisakė iš Suomijos. "Automobilyje keisti nereikia nieko. įmontuojama paprasčiausia rankena, troseliais sujungiama su pedalais. Traukiant ją atgal - spaudžiamas akseleratorius, stumiant į priekį - stabdis", - paaiškino beveik 2000 litų kainavusio įtaiso veikimą Artūras. Tačiau formalumai taip paprastai nesibaigė. Norint legaliai naudoti įrangą, jai reikėjo atlikti ekspertizę. A.Kundeliui teko pačiam braižyti brėžinius ir pateikti duomenis ekspertams, kol pagaliau buvo surinktas visas pluoštas reikalingų dokumentų. Vaikinas tvirtina, jog dabar, tinkamai pritaikius automobilį, jis kelyje jaučiasi tiek pat užtikrintai, kaip ir bet kuris kitas vairuotojas. "Problemų ar skirtumų nuo tradicinio vairavimo kasdien nėra jokių", - pasakoja jis. "Vieninteliai skirtumai egzistuoja tik tada, jei dalyvaujama vienokiose ar kitokiose sportinio vairavimo varžybose, lenktynėse. Ten reikia ir mechaninės pavarų dėžės, ir galimybės tuo pačiu metu paspausti daugiau nei vieną pedalą. Tačiau tas sunkiai įmanoma fiziškai, ciniškai tariant, nepakanka rankų."

Blogi įpročiai

Deja, ne visi suvokia, kad kelyje yra ne vieni, o neįgaliesiems keliauti nėra taip paprasta. Kasdien galima stebėti vairuotojus, įpratusius prabangius savo automobilius statyti neįgaliesiems skirtose erdviose vietose prie pat prekybos centrų durų. Vieni teisinasi sustoję tik penkioms minutėms, drąsesni užsipuola, neva, kam specialios vietos iš viso reikalingos. Artūras, neradęs laisvos vietos, nebesistebi: "Tai kiekvieno kultūros klausimas. Sąvoka "kiekvienas" neapsiriboja vairuotojais, ten statančiais savo automobilius. Į ją įeina ir parduotuvių savininkai, ir policijos pareigūnai." Jis papasakojo vieną kasdienišką atsitikimą: "Yra tekę pamatyti viename didžiausių miesto prekybos centrų per abi vieninteles neįgaliųjų vietas nelegaliai pastatytą naujintelaitį "Range Rover" visureigį. Nors to paprastai nedarau, bet iš smalsumo paskambinau policijai ir stebėjau, kas vyks. Po beveik 20 minučių pasirodęs policijos ekipažas atvažiavo, pasižiūrėjo į pažeidėjo automobilį ir išvažiavo. Dar po minutės į prabangų automobilį grįžo jo savininkas ir ramiai pajudėjo savo keliais. Retoriškai paklausiu: manote, jis buvo nubaustas?"

Bet kartą vaikinui teko įsitikinti, kad policijos pareigūnai dirba itin uoliai. "Nedingsta iš atminties ir kitas atvejis, kai šalia dešimčių kitų pažeidėjų legaliai "po ženklu" pasistačiau savo automobilį. Iš karto atėjo pareigūnas, kuris neprisistatęs, šaukdamas ant manęs, išsireikalavo dokumentų, garsiai išsakė viską, ką mano apie mano automobilio stovėjimą, o man parodžius pažymėjimą, tuo pačiu tonu neformaliai paklausė: "Tai tu gali čia statytis?" - su šypsena prisiminė neseną atsitikimą A.Kundelis.

Nors visuomenei priimti neįgaliuosius kaip lygiaverčius žmones dar reikia šiek tiek laiko, Artūras nusiteikęs optimistiškai: "Tai tik pasenęs posovietinis visuomenės įsitikinimas, kad jei žmogus turi vieną ar kitą fizinę negalią, jis sėdi namie, nesilanko viešosiose įstaigose ir pasilinksminimų vietose, o apie vairavimą jau ir kalbos negali būti."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"