TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

L.Karalius: „Europos pirkliai puikiai žinojo Kauną LDK laikais“

2014 01 29 6:00
L.Karalius: "Po Kauno tarp svarbiausių LDK prekybos miestų paminėtini Brestas ir Vilnius".  Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Kaunas buvo vienas svarbiausių Lietuvos didžiosios kunigaikštystės (LDK) prekybos miestų. Kaip teigia istorikas Laimontas Karalius, tokį miesto statusą lėmė palanki geografinė padėtis ir ekonomiškai stipri Kauno miesto bendruomenė.

Nemunas buvo viena svarbiausių LDK prekybinių arterijų, nes Vakarų Europoje XIV a. – XVIII a. išaugęs medienos ir grūdų poreikis galėjo būti patenkintas tik jūrų ir upių transportu, galinčiu gabenti didelius kiekius šių sunkių prekių. „Nemuno ir Neries upių santakoje įsikūręs Kaunas užėmė ekonominei plėtrai palankią tarpininko padėtį tarp didžiųjų Baltijos jūros uostų Gdansko ir Karaliaučiaus bei miškingų ir derlingų centrinių LDK valstybės sričių. Be to, Kaune stovėjo valdovo muitinė, kontroliavusi beveik visą Žemaitijos regioną ir pirklių srautą nukreipdavusi į Kauno miestą. Suprantama, siekdami iškovoti miestui tarpininko vaidmenį kauniečiai dėjo nemažai pastangų“, - sakė istorikas L.Karalius.

Tranzitą garantavo sankrovos privilegija

Anot L.Karaliaus, pirmiausia iš Lietuvos valdovų buvo išsirūpintos prekybai bei tarpininkavimui palankios privilegijos. Anksčiausiai Kauną pamalonino iškiliausias Lietuvos valdovas kunigaikštis Vytautas. 1408 metais jis miestui suteikė Magdeburgo teises, arba savivaldą, be to, perleido miesto nuosavybėn svarstykles, vaškinę ir karpyklą. Tai buvo pelningos monopolinės įmonės. Svarstyklėmis svertos į miestą atgabenamos prekės ir čia paruoštos prekių siuntos. Vaškinėje buvo tikrinama ruošiamo eksportui vaško kokybė, jis lydytas į nustatyto dydžio gabalus, o karpykloje buvo baigiami apdoroti audiniai.

„Būtina priminti, kad laisvoji prekyba ir konkurencija, kurią šiandien suprantame kaip laisvą kapitalo ir prekių judėjimą, yra XX a. reiškinys. Anais laikais prekybos laisvė pirmiausia reiškė tam tikro miesto statusą, t. y. Magdeburgo teises užtikrinančią privilegiją, kuria buvo griežtai teisiškai reglamentuota prekyba tame mieste jam palankiomis normomis“, - pasakojo LŽ pašnekovas.

Todėl, sakė jis, labai svarbia data Kaunui, kaip prekių tranzito miestui, buvo 1492-ieji metai. „Tuometinis Lietuvos ir Lenkijos valdovas Aleksandras patvirtino miestui sankrovos privilegiją, kuri ir iki tol, tiesą pasakius, jau egzistavo de fakto. Valdovas nustatė, kad svečiai pirkliai tol neturi teisės vykti su prekėmis į Lietuvos kaimus ir miestelius, taip pat – į kitas LDK vietas ar užsienį, kol pirmųjų trijų dienų nepraleis Kaune. Ir praleisti jas atvykėliai privalėjo ne bet kaip kitaip, o siūlydami atvežtas gėrybes pirkti kauniečiams. Tik po to iš užsienio atvykusiems pirkliams buvo leidžiama prekes gabenti toliau“, - pasakojo istorijos žinovas.

Anot L.Karaliaus, viena svarbiausių į LDK importuojamų prekių buvo valgomoji druska. „Ją į Kauną atgabendavo Vokietijos pirkliai. Vokiečiams buvo leidžiama Kaune druską pardavinėti tik 6 statinių partijomis, pirmąsias 3 dienas jas įsigyti galėjo tik kauniečiai. Paprastai mažmeninėje rinkoje druska prekiaudavo vietos pirkliai, daugiausia, aišku, kauniečiai“, - įdomia istorija dalijosi LŽ pašnekovas.

Įsirengė uostą

Aišku, kaip ir šiais laikais, taip ir anuomet dėl įgytų privilegijų teko kovoti kasdien. Reikėjo būti ekonomiškai ir politiškai stipriam, kad galėtum primesti sau palankias žaidimo taisykles kitiems, tapti vertu pagarbos ir kitų miestų pirklių vertinamu tarpininku.

Kauno mieste būta turtingų pirklių, kurie susikrovė turtus iš prekybos. „Jie investavo savo kapitalą į prekybai taip reikalingą laivų statybą. Kaune atsirado Aleksotas, didžiausia Nemuno baseine upinių laivų statykla, o Nemuno upės baseine įsivyravo lietuviškas laivas vitinė (keliamoji galia – 140–240 t.). Jiems statyti reikėjo nagingų dailidžių, škultodirbių-vitindirbių. Tokių laivų plukdymui Nemunu reikėjo sumanių laivavedžių ir įgulos“, - tvirtino L.Karalius.

Buvo sukurtas lietuviškas prekybinis laivynas, o Kaune atsirado uostas su krantinėmis, prekių sandėliais, upinių laivų švartavimo bei žiemojimo įrenginiai. Laivybos sezonas Nemuno upėje paprastai prasidėdavo nuo balandžio, o baigdavosi lapkritį. Pirkliai prekybai su Karaliaučiumi ir Gdansku supirkinėjo vietinių miesto amatininkų dirbinius. Išsiskyrė dirbiniai iš medžio – lėkštės, šaukštai, mediniai ratai.

Pirkliai didžiausių pelnų galėjo tikėtis iš valdovo pirkdami miško plotus ir ruošdami miško žaliavą, kurios didžiąją dalį sudarė ąžuolų mediena. Ąžuolai pravertė darant laivų ruošinius. Paklausi buvo derva, smala, įvairių medžių pelenai. Šie buvo reikalingi to meto Vakarų Europos pramonei - keramikai, šarmui, stiklui gaminti - ir buvo plukdomi į Gdansko ir Karaliaučiaus uostus. Visada paklausus buvo vaškas žvakėms gaminti.

"Kaunas yra Kaunas"

XVI amžiuje atsiradęs javų eksportas, teigė istorikas, didžiausią pakilimą išgyveno XVI a. pabaigoje – XVII a. pirmojoje pusėje. „Grįždami iš Vakaruose nuo Lietuvos įsikūrusių prekybos centų pirkliai atgabendavo LDK taip reikalingos druskos, silkių pasninkams, geležies, įvairiausių audinių (gelumbės), rečiau - stiklinių indų, vyno, įvairių prieskonių, egzotiškų vaisių (razinų, slyvų, figų)“, - vardijo L.Karalius.

Prekybos dėka augo miestas, jame kūrėsi amatininkų cechai. „Matyt, tada ir susiformavo tai, kas šiandien vadinama „Kaunas yra Kaunas“. Visiems aišku, jog šis trumpas posakis nusako didelį kauniečių verslumą. Jo ištakos prasidėjo tada, kai XVI amžiuje mieste susikūrė pirmieji keturi amatų cechai. XVII a. pabaigoje jų jau veikė 12, o XVIII a. pabaigoje - 10 cechų. XVI-XVIII a. iš viso dirbo 23 amatininkų cechai, kurie buvo įvaldę mažiausiai 36 amatus. Jų atstovai buvo barzdaskučiai, laivavedžiai, audėjai, siuvėjai, ginklakaliai, stikliai ir t.t.

"Susikūrė ir funkcionavo pilnavertis, to meto vertinimu, Europos miestas. XVI a. apytiksliais skaičiavimais jame gyveno 7000 –7200 gyventojų, tad Rytų Europos regiono mastu jis priklausytų didesnių regiono miestų grupei“, - pažymėjo LŽ pašnekovas.

Pasak jo, po Kauno tarp svarbiausių LDK prekybos miestų paminėtini Brestas ir Vilnius. „Kunigaikštystės sostinėje kirtosi daug tarptautinių prekybos kelių. Prekės per LDK sostinę tekėjo iš Livonijos, Maskvos kunigaikštystės, Lenkijos. Vis dėlto prekybos apimtimis Kaunas lenkė Vilnių“, - tikino L.Karalius.

Besidomintiems Kauno kaip LDK prekybos centro istorija jis siūlo paskaityti kolegos istoriko Zigmanto Kiaupos knygą „Kauno istorija“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"