Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
TRASA

Latvio garaže - brangios retenybės

 
2012 10 03 6:09
Vidos Bortelienės nuotraukos/Dar neatsirado nė vieno, kuris už retą automobilį pasiūlytų šeimininkui priimtiną kainą.
Vidos Bortelienės nuotraukos/Dar neatsirado nė vieno, kuris už retą automobilį pasiūlytų šeimininkui priimtiną kainą.

Kolekcininkai paprastai savo turtais džiaugiasi už uždarų durų,  bet garsus latvių mechanikas kitoks - jis retų  automobilių restauracijai užsidirba savo rankomis ir visus kviečia turtu pasigrožėti.

Į šiaurę nuo Joniškio, Latvijos Bauskos rajone prie Rundalės pilies, vos keli metrai nuo pagrindinio kelio, kukli iškaba "Retro-moto" kviečia į nedidelį privatų senųjų automobilių muziejų. Išvydęs atvykusią grupę turistų iš greta esančios kuklios sodybos atskuba žilagalvis muziejaus savininkas. Plačiai atvėręs garažų vartus ir išgirdęs susižavėjimo šūksnius, jis patenkintas pasakoja kiekvienos retenybės istoriją. Nors muziejaus lankymas mokamas, skirti vieną latą už tokius įspūdžius, patikėkite, tikrai negaila.

Savininko pasididžiavimas - 1939 metų "Horch 830 BL".
Savininko pasididžiavimas - 1939 metų "Horch 830 BL".

Renka nuo jaunystės

Akivaizdu, kad į du garažus sugrūsta kolekcija jau seniai reikalauja didesnio ekspozicijos ploto. Po kelerių metų ji bus papildyta dar vienu automobiliu. Jo kėbulą, panašų į griaučius, atvėręs dirbtuvę rodo auksarankis meistras. Šiam atkurtam vokiškos technikos šedevrui (markės iš išorės neįmanoma nuspėti) jau tikrai nepavyks įsisprausti po stogu, nes tai bus jau bene dešimtas toks  eksponatas. Antra tiek pasieniais pristatyta motociklų. Tačiau ši technika gali ne tik būti muziejaus eksponatais, bet ir riedėti gatvėmis - visos transporto priemonės registruotos, turi numerius ir techninės apžiūros talonus. Jos visos važiuoja, nes detalės ir konstrukcijos atkurtos autentiškai tiksliai, daugelis jų pagaminta savo rankomis, o kai kurie apdailos elementai užsakyti dar veikiančiose gamyklose. Ant kiekvieno automobilio stiklo padėta  nuotrauka rodo, kokia vargana jo būklė buvo patekus į latvio garažą.

Edgaras Gasūnas sako, kad automobiliais retkarčiais pavažinėja, nors šie neįtikėtinai daug sunaudoja benzino. Blogiausia, kad kai kuriems reikalingos markės degalų jau niekur nebegaminama, pavyzdžiui, pirmajam rusiškam automobiliui GAZ, kurį pavyko įsigyti dar sovietiniais laikais beveik nevažinėtą iš vieno kolūkio pirmininko. Tenka po pasaulį ieškoti ir autentiškų padangų, tačiau tai šiais laikais padaryti lengviau, negu metalo laužui įkvėpti energijos.

Paklaustas, iš kur tokios techninės žinios ir aistra retenybėms, E.Gasūnas pasakoja apie jaunystės laikus. Jis, mechanikas, dirbo kolūkyje vairuotoju. Už kruopštumą buvo pakeltas į tiekėjus, o važinėdamas po Sovietų Sąjungą turėjo pirmininko užduotį rinkti senus automobilius. Pirmininkas jį paskatino imtis senienų restauravimo. Jau vėliau, kai aštuntajame dešimtmetyje buvo įsteigtas Rundalės pilies muziejus, jo kaimynystėje gyvenantis E.Gasūnas buvo pakviestas dirbti muziejaus direktoriaus pavaduotoju. Šios pareigos taip pat buvo susijusios su istorinių reliktų paieškomis. Tuo metu latvis su savo automobiliais kasmet dalyvaudavo Lietuvos senųjų automobilių klubo "Rieduva" ir Pabaltijo automobilininkų raliuose, yra gavęs apdovanojimų už automobilių originalumą.

Privačiame muziejuje kaupiama viskas, kas susiję su automobiliais.
Privačiame muziejuje kaupiama viskas, kas susiję su automobiliais.

Aplinkoje žinomas

Latvio pomėgis restauruoti senus automobilius - juodas ir  sunkus darbas, reikalaujantis tūkstančių latų investicijų. LŽ paklaustas, už kokias lėšas jau pensijoje esantis žmogus perka  metalą kėbulams, detales, apdailos medžiagas, juk surinktų iš muziejaus lankytojų pinigų kažin ar užtenka buitinei patalpų priežiūrai, E.Gasūnas mostelėjo į pasienyje stovinčius du variklius.

"Va, suremontavau, jie netrukus bus parduoti. Turiu užsakymų", - aiškina kolekcininkas.

Lietuvoje apie šią latvio  kolekciją, kuri aukcionuose gali būti įvertinta apvalia suma, informacijos rasti sunkoka, nors į Latvijos turizmo katalogus ji įtraukta. Pasidomėjus, kodėl taip mažai žinoma apie jo lobyną, latvis mįslingai šypsosi.

"Jūs manęs nefotografuokite, man reklamos nereikia", - kukliai sako E.Gasūnas, bet apsisukęs nuskuba paimti iš lentynos rusiškų žurnalų "Za ruliom", kur pristatoma jo kolekcija. Šiemet vienas numeris taip pat bus skirtas latvio atkurtam 1939 metų BMW, kuriuo karo metais važinėjo vokiečių generolas. Šie žurnalai platinami ir užsienio šalyse, todėl automobilininkai, kurie tik nori, apie jo turtus ir gebėjimus žino.

Paklaustas, ar skolina savo automobilius kino kūrėjams, latvis purto galvą: "Jie technikos neprižiūri, gadina." Kartą zaporožietį davęs naudoti vienai sostinės firmai su sąlyga, kad ant jo puikuosis sūnaus verslo reklama. Tačiau prabangos prekių verslas nepateisino lūkesčių, todėl zaporožietis vėl atsidūrė garaže.  

Senieji BMW - didžiulis latvio E.Gasūno rankomis atkurtas turtas.
Senieji BMW - didžiulis latvio E.Gasūno rankomis atkurtas turtas.

Pirkėjų neieško

Didžiausia kolekcijos vertybė ir latvio pasididžiavimas - 1939 metų "Horch 830 BL", pagamintas Saksonijoje. Pasak savininko, tokio modelio restauruotų automobilių pasaulyje yra tik trys, todėl nustatyti tikrą tokios retenybės vertę gana sudėtinga.

Internete teko matyti skelbimų, kad atnaujinti "horchai" pardavinėjami prašant 165 tūkst. eurų ir daugiau. Argi tokia kaina nevilioja? "Aš parduočiau, tik niekas neperka. Bet niekur neskubu - kiekvieni metai jo kainą kelia", - glostydamas blizgantį automobilio metalą juokiasi brangaus turto savininkas. Paskui jau rimtai sako, kad vienas kolega kolekcininkas BMW gamyklos prašymu pardavė jai retą modelį už kelis šimtus tūkstančių eurų, o paskui tas BMW automobilis aukcione buvo nupirktas keliskart brangiau ir iškeliavo į Ameriką. E.Gasūnas kol kas elgiasi patriotiškai ir būtų linkęs, kad jo automobiliai taip toli neiškeliautų. Tačiau nors ir ką muziejaus šeimininkas kalbėtų, lankytojui pirmiausia į galvą lenda šventvagiškos mintys apie  kolekcijos vertę. Kiekviena įsigyta lūžena yra ne šiaip sau daiktas,  o laikotarpio atspindys. Kolekcijos ateitį, anot savininko, nulems vaikai ir vaikaičiai, nes jo pomėgis - techniką prikelti antram gyvenimui ir priminti istoriją.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"