TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

Lopyti reikia kokybiškai

2013 05 14 13:29
Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Vilniaus savivaldybė antroje metų pusėje pinigus skiria ne gatvių tiesimui ar kapitaliniam remontui, o skubiam duobių užlopymui ir eilinei priežiūrai, sako statybų sektoriuje dirbantis verslininkas Andrius Mačiulis. Kiek dėl nekokybiško darbo atsiranda duobių gatvėse, verslininkas pasakojo „Transparency International“ Lietuvos skyriaus ir Žinių radijo laidoje „Skaidrumo linija“.  

- Kodėl Vilniuje matome tiek daug duobių gatvėse? Ar mes kalbame apie prastą darbų kokybę, ar yra kokios nors kitos priežastys?

- Pirmiausiai reikia skirti du dalykus: keliai, kurie yra tarp miestų, ir gatvės. Už kelius yra atsakinga Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos, o už gatves, už vietinės reikšmės kelius yra atsakingos savivaldybės. Dabar, dėl ko atsiranda tos duobės? Iš tikrųjų, daugeliu atveju šita problema yra ta, kad pati danga, pati konstrukcija yra pasenusi, yra padidėjęs automobilių srautas, nes jeigu gatvės buvo statytos prieš kokį 20-30 metų, kada kūrėsi nauji mikrorajonai, dabar jau yra praėjęs gan ilgas laiko tarpas, dalis klausytojų tikrai atsimins, kiek buvo automobilių gatvėse prieš 30 metų, kiek jų yra dabar. Kitas dalykas yra tas, kad krovininio eismo kiekis iš tikrųjų labiausiai laužo gatves. Kur važiuoja viešasis transportas, kuris yra sunkus, apkrova ašiai yra didelė, toliau, kur važiuoja sunkiasvoriai automobiliai, ten greičiau visi tie procesai vyksta. Dar vienas dalykas - tiesiog yra buvęs gamybinis brokas kažkuriuo laiku padarytas. Plius, yra natūralus nusidėvėjimas.

- Bet jei mes kalbame apie naujai tiesiamas arba pernai, užpernai lopytas gatves? Ar tokiu atveju duobės atsiranda dėl jūsų minėto gamybos broko?

- Gamybos brokas, jeigu apie tokį dalyką kalbėti tai, aišku, yra 5 metų garantinis laikotarpis. Šiaip statant naują gatvę, naują kelią, yra projektuojama 20-čiai metų, po 10 metų darant paprastąjį remontą, pakeičiant viršutinį sluoksnį. Tai čia yra teorinė vizija, kurios visi siekia, ir yra natūralus kasdieninis gyvenimas, kuris pastoviai keičiasi. Bet kurioje pramonės šakoje 3 proc. broko yra sakykim, normalus, leistinas dalykas. Jeigu viršija didesnį kiekį, tai tada jau reikia atskirai tirti, analizuoti, žiūrėti ir taip toliau. Aš kasdien važinėju ir tikrai per metus nuvažiuoju daug kilometrų, aš stebiu tą aplinką, man tikrai, kaip piliečiui, irgi yra pikta, kad yra parenkamas, sakykim, neteisingas sprendimas, kaip, pavyzdžiui, jau atšilus orui gatvės vis dar yra remontuojamos su šaltu asfaltu. Antras dalykas, kurį irgi norėčiau pastebėti, yra tas, kad kai po gatvių remonto vėl atsiranda duobės, tai jos labai dažnai atsiranda, pastebėkite, šone. Ne toj pačioj vietoj, kur pernai buvo sutvarkyta, o šone. Buvo kažkoks atliktas darbas, bet šone nebuvo sutvarkyta.

- O kaip viskas vyksta? Jei reikia lopyti arba tiesti naują gatvę, kas nusprendžia, ar reikia techninių projektų, kaip jie ruošiami, kaip priimami sprendimai? Gal galėtumėte papasakoti?

- Kai išsimuša duobė ir reikia staigiai užlyginti, nes gyventojui jau ratas įkrenta ir jis jau nebesugeba išvažiuoti - yra net ir tokių atvejų pastebėta, - tokie remontai daromi be projekto. Tiesiog yra priimamas sprendimas, kad užkrėsti, užlyginti asfaltu, užlopyti, užtankinti ir viskas. Pirmiausiai - magistralines gatves, kur didžiausias eismas, toliau - aptarnaujančias gatves, kurios jungia tam tikrus rajonus ir paskui, trečiu etapu, paprastai visi juda ten, kur maži greičiai, mažas eismas - į kiemus ir taip toliau. Jeigu dar lieka lėšų.

Jeigu kalbėti, kaip tvarkosi Vilniaus savivaldybė, tai jie dabar iš viso dirba tokiu metodu, kad vat reikia staigiai sutvarkyt, staigiai sulopyt. Dabar pinigų yra likę tik eilinei priežiūrai. Visi kiti pinigai yra, kaip matau ir iš konkursų, ir iš darbų, naudojami tik palaikyti būklei, sakykime, nutildyti rėkiančius gyventojus.

- Ar gali gatvėse atsirasti duobės dėl to, kad techninės specifikacijos buvo nurodytos netinkamos?

- Statybos procese, jeigu mes kalbame apie naujos gatvės statymą, dalyvauja gan daug dalyvių. Paprastai būna užsakovas - kartais tai būna savivaldybė, kartais privatus investuotojas. Toliau, jeigu buvo rengtas techninis projektas, dalyvauja projektuotojas. Tokie projektai paprastai yra privalomi, jei statoma nauja gatvė. Nežinau nė vieno projekto, kur projektuotojo komandoje būtų dirbę mažiau kaip 2-3 žmonės. Kas nedirba, tas neklysta: projektuotojai gali suklysti ir padaryti klaidą. Tada ateina rangovas, aukštos kvalifikacijos arba žemos kvalifikacijos inžinierius, bet inžinierius, tai dar dalyvauja 2-3 žmonės, kurie stebi šitą procesą, atlieka tuos pačius darbus, ir taip toliau, užsakinėja medžiagas.

Turbūt lenkiat link Gedimino prospekto, kur šaligatvio plytelės sutrupėjo? Tokiu atveju dar dalyvauja tiekėjas, kuris atveža medžiagas, parduoda. Jis turi pažinoti savo medžiagas, žinoti, kad būtent jos tinkamos, nes jeigu veži į šalį, tai turi nešti atsakomybę, kad jos tikrai laikys, o ne, sakykim, „ai, viskas čia mum tiks“.

Toliau dar dalyvauja techninė priežiūra - vienas arba du asmenys, kurie stebi, kaip rangovas atlieka darbus. Tai didžiulis kontrolės mechanizmas. Kai vykdoma naujos gatvės statyba, padarai sankasą, ją turi priduoti techninei priežiūrai. Supili smėlį, atvažiuoja techninė priežiūra, pasisemia kelis maišus smėlio, veža į laboratoriją ištirti, ar jis laidus vandeniui, ir tik tada galima pilti skaldą. Pačiam teko susidurti: buvo parengtas techninis projektas naujos gatvės statybai, toliau paskelbtas viešasis konkursas, laimėta, rangovas sako: „žiūrėkit, čia taip blogai, čia taip nelaikys“, [atsako - TILS] – „vis vien daryt pagal projektą“.

- Ir kas tada gaunasi?

- Gaunasi toks dalykas, kaip sakau, trys ožiai įsispyrę į sieną. Tik tiek, kad, sakykim, ta siena realiai po kažkurio laiko ir nugriūti gali. Pati liūdnoji istorijos dalis, kur dažnai įvyksta problemos, tai kai pradeda dalyvaut asmenys, nesuprantantys, kas tai yra kelias, kas tai yra pats procesas, kaip vyksta eismas ir taip toliau.

- Čia kalbate apie savivaldybės darbuotojus?

- Žinokit, kartais būna, tie patys gyventojai išlenda, iškiša galvas ir sako: „ne, jūs čia darote viską blogai.“

- Bet gyventojai neturi sprendimo galios, tiesiog išreiškia savo nuomonę. O ar sprendimo galią turintys asmenys turi pakankamai kvalifikacijos, kompetencijos?

- Dažnai pas užsakovus yra tokių atvejų, kai išsilavinimas nėra toks, kokį darbą jie dirba. Čia jau galima problemą žvelgti. Bet, kita vertus, jeigu žmogus dirba dešimt metų šitą darbą, jis iš tikrųjų jį supranta, jis domisi, jis žino. Yra žmonės, kurie, sakykim, nesupranta, bet jie taip ir sako: „patarkit, ką daryt“.

- Kas vykdo darbų priežiūrą - ar pačios savivaldybės?

- Atskirais atvejais tos pačios savivaldybės, atskirais atvejais šitos paslaugos yra perkamos iš kitų bendrovių, užsiimančių šia veikla. Prisimenu, kartą buvo taip, kad buvo laimėta daryti vieną objektą ir prie viso to komplekto, kas prižiūrėjo, dar prižiūrėjo ir konkuruojančios įmonės, net nesislėpdamos. Iš tikrųjų važiavo, matavo, filmavo, fotografavo ir taip toliau, nes reikėjo surasti kabliuką, kad „ne, jie padarys blogai!“. (juokiasi)

- Minėjote, kartais padaromas nekokybiškas techninis projektas – pagal kokius kriterijus tokiu atveju yra vertinami darbai?

- Dažniausiai, jeigu iškyla tokia problema, kaip taisyklė 90 procentų tai būna projektuotojo ir rangovo ginčas. Projektuotojas vienaip įsivaizduoja, rangovas įsivaizduoja kitaip, bet reikia priimt sprendimą. Kiekvienas rangovas turi savo mišinį, savo receptūrą, turi savo naudojamas medžiagas. Galbūt projektuotojas buvo parašęs kažkiek kitaip, ir jis sako, kad „ne, vis dėlto reikia taip“. Ir diskusijos, ginčai iš tikrųjų verda, ir techninė priežiūra dažnai būna kaip arbitras, sako „sprendimą priimam tokį ir darysim taip“. Kartais užsakovas priima tą arbitro funkciją.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"