TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

Nelaimės pakeičia gyvenimo kelią

Automobiliui apvirtus girti draugai paliko sunkiai sužalotą vaikiną gulėti šalikelėje. Dėl tokio neblaivios kompanijos žiaurumo jis jau dešimtmetį prikaustytas prie vežimėlio. Kitas LŽ pašnekovas buvo priverstas atsisakyti vairuotojo darbo po stuburo traumos nebegalėdamas vaikščioti. Bet automobilių potraukis neišnyko.

Gyvenimas LŽ pašnekovams Algimantui Kojui ir Linui Joniškiui buvo paruošęs itin skaudžius išbandymus. Jų istorijos įrodo, kad adrenalino mėgėjus į priekį varanti mintis, jog nelaimė gali atsitikti bet kam, tik ne jiems, labai klastinga.

Šokiruojantys įvykiai pakeitė dviejų vyrų gyvenimą visam laikui, tačiau jie stengiasi nepasiduoti, o judėti pirmyn padeda ir meilė automobiliams.

Neleido iškviesti gydytojų

Ralio trasose dažnai besisukiojantis A.Kojis daugeliui kelia nuostabą. 33 metų vyras negali vaikščioti ir to priežastis -automobilio avarijoje patirta sunki trauma. Bet išgyventa nelaimė neatgrasė jo nuo automobilių. "Daug kas manęs klausia, ko aš į tą ralį važiuoju. Nežinau, gal pats sau noriu kažką įrodyti", - svarstė pašnekovas. 

Į avariją jie pateko ne dėl savo klaidos - tuo metu automobilį vairavo draugas. Algimantas papasakojo apie lemtingą avariją, kuri statistikos lentelėse virto tik dar vienu skaičiumi, nors pakeitė ne vieno žmogaus gyvenimą. Panašių įvykių ir dabar pasikartoja bene kasdien, tačiau su nelaimėmis akis į akį nesusidūrę jaunuoliai netiki, kad juos gali ištikti bendraamžių lemtis.

A.Kojis nenori prisiminti, kiek tiksliai metų, 12 ar 13, praėjo nuo tos dienos, kai su draugais išsiruošė į paprasčiausią vakarėlį. Tada jam buvo vos per dvidešimt. Iš pradžių jis pats vairavo mašiną. Kompanija pašventė vienur, kitur ir galiausiai sugalvojo nuvažiuoti į gretimą kaimą.

Pašnekovas pripažino, kad tada visi jau buvo išgėrę nemažai svaigalų, todėl važiuodamas jis pats ėmė snūduriuoti prie vairo ir sustabdė automobilį. "Prie vairo atsisėdo draugas ir gal pusę kilometro pavažiavus mašina apsivertė. Aš vienintelis stipriau nukentėjau, kiti tik apsibrozdino", - pasakojo Algimantas.

Prisimenant to vakaro įvykį A.Kojui skaudžiausia, kad automobilį vairavęs draugas neleido kitiems iškviesti greitosios pagalbos Algimantui, kuris buvo sunkiai sužeistas. Išsigandęs pareigūnų ir galimos atsakomybės vaikinas nutarė verčiau gelbėti savo kailį, o draugo sužalojimus laikė nerimtais. "Pusę nakties sužeistas išgulėjau kelkraštyje, kol kompanija paslėpė sudaužytą mašiną. Vėliau atvažiavę jie įmetė mane į kitą automobilį ir nusivežė į kaimą - dar "pabaliavoti". Tik paryčiais pamatę, kad su manim nieko gero nebus, nuvežė į ligoninę. Ten jie pamelavo, kad neva rado mane ant kelio, bet neilgai trukus viskas paaiškėjo", - pasakojo pašnekovas.

Nors avarijos kaltininkas ir buvo nubaustas, A.Kojui sveikatos tai nebegrąžino. Vaikinas per ilgai pragulėjo po stuburo sužalojimo užspaustu nervu, todėl gydytojai nebegalėjo jam padėti - Algimantas nebegali vaikščioti. "Gydytojai sakė, kad jeigu jie būtų buvę laiku iškviesti, viskas būtų baigęsi gerai. Bet kai mane atvežė į ligoninę, žaizdos jau pūliavo, nebuvo sveikos vietos", - prisiminė pašnekovas.

Planai pasikeitė kardinaliai

Iš ligoninės grįžęs namo A.Kojis visko mokėsi iš naujo. Vienintelis dalykas, kurio mokytis jam nebereikėjo, tai kalbėti, o visa kita - nuo elementarios higienos iki judėjimo, vežimėlio valdymo - jam teko perprasti iš naujo. "Apie darbą tada mažiausiai galvojau ir net nesitikėjau jo gauti, nes žinojau, kokia mano padėtis. Bet užsidaryti namie taip pat neketinau", - tvirtino vyras.

Vėliau atsidariusiame reabilitacijos centre jis įgijo juvelyro profesiją ir netrukus rado darbą, o kiek vėliau atsidarė ir savo dirbtuves. "Niekada gyvenime nemaniau, kad tai mane patrauks, nors turėjau polinkį į kruopštumą. Tiesiog po traumos teko permąstyti planus ir pasitaikė tokia galimybė. Bandžiau prisitaikyti", - tvirtino A.Kojis.

Dabar jis kartais dirba net po keliolika valandų per dieną ir nesiskundžia užsakymų trūkumu. Priešingai, dažniau pasigenda laiko pomėgiams, bet stengiasi per savaitę bent porą kartų pažaisti krepšinį ir skirti dėmesio automobilių sportui. "Nors mašina buvo mano neįgalumo priežastis, meilė automobiliams nedingo - ji per didelė", - prisipažino pašnekovas.

Jis pasakojo, kad vos apsipratęs su savo būkle nusipirko automobilį ir pritaikė jį valdyti rankomis. Per daugiau nei dešimtmetį po anos nelaimės vyras nepatyrė nė mažiausio eismo įvykio. Ir nebuvo net minties apie galimybę sėsti prie vairo išgėrus.

Traukia lenktynės

Greičio potraukį A.Kojis išreiškia ralio trasose - jis nuolat dalyvauja ralyje "Aplink Lietuvą", kur kasmet suformuojama neįgaliųjų klasė, o pasitaikius progai varžosi ir su neturinčiais negalios dalyviais. Vyras varžybose ne tik dalyvauja, bet ir dažnai parsiveža trofėjų - pernai ir užpernai ralyje "Aplink Lietuvą" jis tapo čempionu savo klasėje, o šįmet, kaip pats įvardijo, liko "tik" antras.

"Smagu, bet brangu. Nuo šių metų turbūt reikės visa tai baigti, nes  saugiai ir maloniai važiuoti labai brangu, o bet kaip paruošus automobilį vėl ko nors prisidaryti nesinorėtų", - tvirtino A.Kojis. 

Aplinkiniai į neįgalų lenktynininką reaguoja įvairiai. Pasak pašnekovo, žiūrovai po lenktynių neretai prieina paspausti rankos ir pagirti už ryžtą, nors netrūksta ir skeptikų. "Gal yra ir tokių, kurie mano, kad mes bepročiai - neva mažai dar mums, bet nutyli. Kai kas pagalvoja - geriau sėdėtume namie šiltai. Bet tokių nuomonė mažiausiai rūpi", - sakė jis. 

Pašnekovo manymu, per 12 metų, kuriuos jis praleido vežimėlyje, gerokai pasikeitė visuomenės požiūris į žmones ratukuose, nes vis daugiau jų aktyviau gyvena, daugėja dirbančiųjų. "Aišku, dar pilna ir tokių, kurie žiūri kaip į protiškai nesveiką. Didžiajai daliai dar kyla asociacijų, kad jei esi neįgalus, tai ir su galva negerai", - stebėjosi vyras, bet kartu pasidžiaugė, kad taip mano ne visi. Negalia jam netrukdo bendrauti ir su dailiosios lyties atstovėmis. A.Kojis prisipažino, kad merginų pasirinkimas po avarijos gerokai sumažėjo, bet jam pavyko sutikti antrąją pusę, kuriai vyro asmenybė pasirodė svarbesnė.

Verslas - vienintelė išeitis

Buvusio vilkiko vairuotojo Lino Joniškio istorija kiek kitokia - jis galimybės vaikščioti neteko susižeidęs vandens telkinyje, bet automobilių pomėgis vyrui padėjo atsitiesti ir vėl tapo jo pragyvenimo šaltiniu. Tik prie vilkiko vairo L.Joniškis nebesėdo, o su draugu įkūrė autoservisą "Pelesa".

Visas pašnekovo gyvenimas iki traumos buvo susijęs su automobiliais, o nelaimė įvyko lygioje vietoje prieš dvejus su puse metų. Vyras buvo vilkiku išvažiavęs į reisą ir karštą vasaros dieną prie Strasbūro nusprendė išsimaudyti kanale. Šuolis į vandenį buvo labai nesėkmingas - nuo tada, sužalotam stuburui užspaudus nervą, L.Joniškis nebegali valdyti kojų. Pasveikęs 31 metų vyras ryžosi kurti savo verslą, nes nematė kito kelio pragyventi. "Turiu šeimą, du vaikus, juos reikia išlaikyti, o neįgalumo pašalpa - tik 700 litų", - sakė Linas.

Pašnekovas prisipažino prieš nelaimę kartais pasvajodavęs apie nuosavą verslą, bet vis nesiryždavęs jo imtis.

"Kito įmonėje dirbti geriau, negu nuosavą turėti. Mažiau nervų reikia gadinti - penktą valandą uždarei duris, ir viskas. O dabar reikia galvoti, surasti darbo samdomiems žmonėms. Atsakomybės daugiau", - dėstė jis. Ieškoti samdomo darbo L.Joniškis nemėgino. Pasak jo, Lietuvoje neįgaliesiems problemiška rasti darbą, o tuo labiau - į jį pakliūti, nes dauguma įvažiavimo takų į įmonių patalpas įrengta formaliai. Svarbu, kad įgyvendintas reikalavimas juos turėti, bet iš tikrųjų jie esą tokie statūs, kad neįgalusis ratukais negali jais užvažiuoti.

Neįvertino, kol pats nepatyrė

Vežimėlyje besisukiojantis serviso vadovas stebina daugelį klientų, bet pats L.Joniškis nemano darantis ką nors išskirtinio. "Negi sėdėsiu visą gyvenimą vežimėlyje, galvosiu, kaip man blogai, ir verksiu visą laiką. Viskas yra gerai", - optimistiškai kalbėjo Linas.

Pašnekovui savaime suprantamas dalykas atrodo ir tai, kad jis pats vairuoja automobilį. Po nelaimės sėdęs prie rankomis valdomo automobilio vairo jis ėmė kitaip žiūrėti į neįgaliesiems skirtas vietas stovėjimo aikštelėse. "Kai buvau sveikas, negalvodavau, kad tiek problemų gali kilti dėl automobilio statymo. Nestatydavau mašinos neįgaliųjų vietose, bet nesusimąstydavau, pavyzdžiui, jog tam žmogui reikia taip plačiai atsidaryti duris, kad įsikeltų vežimėlį. Būna, kad žmonės savo mašina užstato mano automobilio dureles, nemalonu, bet juk nepradėsiu visiems skųstis, kad prie prekybos centro negaliu nuvažiuoti. Teko priprasti, apgalvoti ir automobilį statyti taip, kad vėliau būtų nesunku į jį įlipti. O kad neįgaliųjų vietos dažniausiai užimtos prabangių automobilių - nieko nepadarysi", - kalba L.Joniškis.

Jis taip pat kritiškai vertino leidimą įvairią negalią turintiems žmonėms statyti automobilius specialiose vietose. Pašnekovo manymu, jos turėtų būti skirtos tik judėjimo negalią turintiesiems, nes būtent jiems sunkiausia įveikti didesnius atstumus. Pikčiausia jam dėl savanaudiško sveikųjų elgesio. "Kai pasninga, kiti vairuotojai apsimeta, kad nebemato, jog ant asfalto nubraižyti ženklai. Žmonės nesuvokia, kad tos automobilių stovėjimo vietos tikrai turėtų būti paliktos neįgaliesiems su vežimėliais, - dėstė L.Joniškis ir priminė: - Niekada negalime būti tikri, kad patiems neprireiks pagalbos."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"