Paieška
LIETUVAGIMTASIS KRAŠTASISTORIJAEKONOMIKAKOMENTARAIPASAULISŠEIMA IR SVEIKATAŠVIETIMAS
ŽMONĖSKULTŪRASPORTASGAMTA IR AUGINTINIAIĮDOMYBĖSMOKSLAS IR ITMULTIMEDIJA
TRASA

Niujorkas-Paryžius per Taurogeną

 
Italų ekipažas.
Italų ekipažas. kurjeris.lt nuotraukos

Daugelis vyresniosios kartos žmonių dar gal prisimena 1965 metais „Warner Brothers“ kompanijos sukurtą nepaprastai populiarų filmą „Didžiosios lenktynės“. Jo siužetas nors ir komiškas, nuotykinis, tačiau, kaip dabar sakytume, pagrįstas realiais faktais.

1907 m. sausio mėnesį prancūzų laikraštis „Le Matin“ išspausdino skelbimą: „Būtina įrodyti, kad, kol žmogus turi automobilį, jis gali nusigauti kur tik reikia. Ar kas nors ryšis šią vasarą nuvažiuoti automobiliu nuo Pekino iki Paryžiaus?“ Vis dėlto du mėnesius užtrukusios lenktynės įvyko, dalyviai, be kitų miestų, važiavo ir per Vilnių. Nugalėtoju tapo italas princas Scipione Borghese.

Įvyko tragedija, į šių lenktynių istoriją, deja, ne visai gražiai įrašiusi Taurogeno (Tauragės) miesto vardą.

Įkvėpti sėkmės, „Le Matin“ žurnalistai kartu su Amerikos „New York Times“ kolegomis po metų nutarė eiti dar toliau ir inicijavo supertransatlantinį ralį Niujorkas-Paryžius per Ameriką, Aziją ir Europą. Numatytas vos ne fantastinis maršrutas: iš Niujorko iki Ramiojo vandenyno, po to per vakarines JAV ir Kanados teritorijas iki Aliaskos, Beringo sąsiaurio, ledu iki Čiukotkos ir per Sibirą Paryžiaus kryptimi. Būtent kryptimi, nes automobilių kelių, mūsų šiandieniniu supratimu, nebuvo netgi Amerikoje. Buvo tik kryptys. Beje, šį kartą lenktynių maršrute atsirado Taurogenas, su kuriuo, kaip vėliau pamatysime, susiję ne visai malonūs įvykiai. Apskritai, kaip rašė istorikai, žinant to meto automobilių pramonės išsivystymo lygį, tokio ralio atsiradimas prilygo vos ne šiandienos ekspedicijai į Marsą...

Taigi, ankstų 1908 m. vasario 12-osios rytą, „The New-York Times“ žodžiais, apie pustrečio šimto tūkstančių niujorkiečių susirinko Taimso aikštėje palydėti į tolimą rizikingą kelionę 6 drąsuolių ekipažus. Nors pikti liežuviai vėliau įtikinėjo, kad žmonės susirinkę visai ne dėl lenktynių, o todėl, kad tai buvusi nacionalinė šventė – Abrahamo Linkolno gimtadienis. Kadangi Prancūzija tuo metu laikyta šios šakos lydere, ji įregistravo net tris komandas su „De Dion-Bouton“, „Motobloc“ ir „Sizaire-Naudin“ automobiliais. Vokiečiams atstovavo „Protos“, italams – „Zuest“, o amerikiečiams – „Tomas Flyer“.

Lenktynių nugalėtojų laukė 1000 dolerių prizas, kurį rėmėjai vėliau „užmiršo“ įteikti „Tomas Flyer“ komandai. Tik po 60 metų, 1968-aisiais, kai tebuvo gyvas vienintelis komandos narys Džordžas Šusteris, „The New York Times“ savo žodį ištesėjo…

Įvertinant to laiko kelių būklę, automobiliai lenktynėms buvo pagaminti sunkūs, atviromis kabinomis ir, saugumo sumetimais, be stiklų. Komandas sudarė pagrindinis vairuotojas, vairuotojas-mechanikas ir padėjėjas-reporteris, telegrafu perdavinėjęs pranešimus.

Italų komandos narys ir laikraščio „Il Mattino“ žurnalistas Antonio Scarpolio savo dienoraštyje labai vaizdingai apibūdino lenktynėse dalyvavusius automobilius: „...Thomas Flyer“ ... aptakus ir žemas kaip delfinas ... Vokietijos „Protos“, trumpas ir pritūpęs... Trys Prancūzijos automobiliai: piramidės pavidalo „De Dion-Bouton“ ir trapus ir mažas „Motobloc“ ir „Sizaire“ ... tarsi visi gamintojai į savo automobilius subūrėme nacionalinę psichiką... „

Jau pati pradžia pateikė netikėtumą. Startą raliui lygiai 11 valandą turėjo pistoleto šūviu duoti generolas Džordžas Maklelanas. Tačiau jis užtruko ir po 15 minučių iššovė kažkas kitas minioje. Jeigu komedijoje „Didžiosios lenktynės“ dalyviai pajudėjo saulėtą pavasario dieną, tai tikrieji maratono dalyviai iš Taimso aikštės išvyko šaltą žiemos rytą (tai buvo viena šalčiausių žiemų JAV istorijoje). Be to, lyg tyčia, išvakarėse gausiai prisnigo. Jau mažiau nei po keturių valandų, 71-ajame kilometre iškrito prancūzų ekipažas su „Sizaire-Naudin“ – lūžo galinė ašis. Po to „Thomas Flyer“ įvažiavo į griovį, nuo smūgio persikreipė rėmas ir trūko karteris. Per dvi paras 4 iš 5penkių ekipažų net nesugebėjo išvažiuoti už valstijos ribų...

Su didžiulėmis problemomis susidūrė po starto ir vokiečių 34 AG „Protosas“. Įvažiuojant į Ilinojaus valstiją, sulūžo paskutinysis atsarginis ratas. Račius per daugiau nei parą pagamino naują, o tuo metu be perstogės gausiai snigo. Todėl ekipažas nutarė važiuoti bėgiais. Bet taip važiuoti buvo galima tik naktimis, kai nekursavo traukiniai. Negana to, sulūžo krumplys. Komandos kapitonas Hansas Kepenas traukiniu nuvyko į Čikagą naujos detalės. Neįveikęs Uolinių kalnų, iš distancijos pasitraukė prancūzų „Motobloc“, o „De Dion“ ekipažą atšaukė gamykla.

Amerikos etapą pirmasis, kaip ir dera, įveikė amerikiečių „Thomas Flyer“, iki San Francisko užtrukęs 41 dieną 8 valandas ir 15 minučių.

Amerikiečiai, kaip ir buvo suplanuota, judėjo Ramiojo vandenyno pakrante link Aliaskos. Tačiau gamtos išdaigų išgąsdinti ir bijodami ankstyvo fiasko, organizatoriai pakeitė lenktynių trasą. Pirmiausia, Beringo sąsiauris taip ir neužšalo. Antra, 2 m sniego kalnai atmušė bet kokį lenktynininkų entuziazmą, ir jie nepanoro toliau važiuoti. Trečia, Kanada atsisakė praleisti automobilius per savo teritoriją iki Aliaskos. Rengėjai šią problemą išsprendė greitai, nutarę plukdyti transportą į Aliaską laivais. Bet ten sniego buvo dar daugiau, o sąsiauris nė negalvojo užšalti. Todėl akivaizdžiai pirmavęs ekipažas grįžo atgal iki Sietlo, kur lenktynių dalyvių laukė garlaivis, turėjęs juos nugabenti į Jokohamą Japonijoje, o iš ten – į Vladivostoką.

Geležinkelio bėgiais.
Geležinkelio bėgiais.

Čia kelių nebuvo visai – tik traktai, po lietaus tampantys nepereinamu purvynu. Vienintelė transporto arterija, jungusia Tolimuosius Rytus su Rusijos centru, buvo Transsibiro geležinkelio magistralė. Ja ir teko važiuoti... Ir būtent ten atsitiko tas komiškas epizodas, atkurtas ir filme, kai „Thomas Flyer“ iš tiesų vos nesusidūrė su traukiniu. Kaip vėliau prisiminė pats Džordžas Šusteris, mašina įvažiavo į tunelį, o iš priekio pasigirdo garvežio švilpukas. Neliko kur trauktis, todėl teko jungti atbulinę eigą. Kai panaši situacija pasikartojo ir su „Zuestu“, o italai pradėjo skubiai nustūminėti 2 t automobilį nuo bėgių, užsidegė variklis. Ugnį pavyko užgesinti lietpalčiais... Po to rusų valdžia uždraudė automobiliams važiuoti geležinkelio bėgiais.

Lenktynės Azijoje klostėsi daug sėkmingiau, nes čia buvo šilta ir nebuvo sniego. Pasak minėtojo A.Scarpolio, „buvo problemų su Mandžiūrijos tigrais, azijietiškaisiais vabzdžiais, didesniąją kelio dalį teko badauti, buvome užpulti Kinijos plėšikų, neišvengėme ligų, o Pavolgio stepėse pliaupęs lietus pavertė kelią koše.“ „Zuesto“ ekipažas per dulkes nepastebėjo stataus skardžio ir mašina nusirito nuo 45 m aukščio. Žmonės spėjo iššokti ir nesusižeidė, tačiau automobilį teko rimtai remontuoti.

Šiaip ar taip, lenktynininkai sėkmingai pravažiavo Nižnij Novgorodą, Maskvą, Peterburgą. Vakarinę Rusijos imperijos, ir Rytprūsių sieną ties Taurogenu pirmasis sėkmingai kirto H.Kepeno vairuojamas „Protos“.

Vairavimas be poilsio ištisą parą sukūrė dar vieną problemą – užmigę vairuotojai neretai iškrisdavo iš atviro automobilio, todėl juos diržais ir virvėmis pririšdavo prie sėdynės.

Šiaip ar taip, lenktynininkai sėkmingai pravažiavo Nižnij Novgorodą, Maskvą, Peterburgą. Vakarinę Rusijos imperijos, ir Rytprūsių sieną ties Taurogenu pirmasis sėkmingai kirto H.Kepeno vairuojamas „Protos“.

Ir štai čia, po visų sunkumų bei peripetijų, kai iki išsvajotojo Paryžiaus liko, atrodė, vien lengvas pasivažinėjimas, įvyko tragedija, į šių lenktynių istoriją, deja, ne visai gražiai įrašiusi Taurogeno (Tauragės) miesto vardą.

Vokiečių „Protos“ akivaizdžiai pirmavo, jiems, kaip sakoma, į nugarą kvėpavo „Thomas Flyer“, o beviltiškai atsiliekantys italai spaudė iš visų jėgų, mėgindami konkurentus pasivyti. Neformalus komandos lyderis buvo jauniausiasis lenktynių dalyvis, 21-erių Antonio Skarfolio iš Neapolio, kurio tėvas, spaudos magnatas, poetas ir rašytojas Eduardas Skarfolio kategoriškai atsisakė leisti sūnui dalyvauti ralyje. Viskas išsisprendė, kai Antonijus pareiškė pabėgsiąs iš namų ir plauksiąs iki Amerikos motorine valtimi. Tačiau netikėtai 1908 m. gegužę gamykla nustojo remti ekipažą, o pagrindinį vairuotoją Džulio Sirtori atšaukė į Italiją. Birželio mėnesį komanda buvo jau Mandžiūrijoje, kur Rusijos pilietis baronas Šainfogelis išpirko automobilį ir, kaip rėmėjas, pakeitė prie vairo Sirtori.

Vos pravažiavęs Taurogeną, ekipažas pasienio kaime (tikėtina, Butkelių-Taurų ruože) sutiko arklių traukiamą vežimą su važnyčiotoju. Vairuotojas perspėdamas paspaudė klaksoną. Tačiau vietoje to, kad pasitrauktų į šalį, arkliai pasibaidė ir nevaldomi metėsi į kelio pakraštį, kur, likimo ironija, ramiai žaidė du berniukai. Vežimas ant jų užlėkė, A.Skarfolio žodžiais, „dingo kelio dulkėse, ir kairiajame kelkraštyje, smėlio ir kraujo klane, vienas vaikas liko gulėti negyvas“. Italai dar mėgino kūnelį gaivinti, tačiau „jis mašinos gale ant kailių krūvos gulėjo tarsi miegodamas...“

Italų lenktynininkai sąžiningai atvyko į iki tol jiems menkai girdėtą Taurogeną pranešti apie nelaimingą atsitikimą. Sprendžiant iš visko, Taurogeno pareigūnai daug darbo neturėjo, nes viršininką teko pažadinti... Naktis irgi tikriausiai negalėjo būti, kadangi vaikai kelkraštyje naktį paprastai nežaidžia. Neįtikėtinas operatyvumas, tačiau policija jau buvo gavusi vežimo važnyčiotojo pranešimą telegrafu, kad „Niujorko-Paryžiaus“ lenktynių ekipažo vairuotojas užmušė berniuką. Todėl italai trims paroms uždaryti į kalėjimą (greičiausiai dabartinėje Tauragės pilyje). Be jų, kameroje buvo dar 15 keturiolika kalinių. Kaip vėliau rašė A.Skarfolio, „niekada, net ir dykumoje ar Mirties slėnyje, kai lūpos tino nuo troškulio ir kamavo aukščiausia temperatūra, neišgyvenome tokio skausmingo vienatvės jausmo, kaip ant medinio Rusijos kalėjimo suolo.“ Galiausiai nustatyta, kad kaltas pats važnyčiotojas, nesugebėjęs suvaldyti arklių ir, atsiprašęs už sutrukdymą, viršininkas lenktynininkus paleido (galėjo būti pirmoji rugpjūčio savaitė). Jau ir taip smarkiai atsilikdami, jie išvyko iš Taurogeno į Paryžių dar liūdnesni. Tiesa, internete pavyko aptikti versiją, kad italai esą buvę sulaikyti kaip Japonijos šnipai, bet tai jau visiškas absurdas.

Lenktynės sniege.
Lenktynės sniege.

Po metų italų ekipažo narys A.Skarfolio išleido unikalią knygą „Aplink pasaulį automobiliu“, išverstą ir į anglų kalbą. Joje akivaizdžiai yra daugiau informacijos apie Taurogeno tragediją, nes 1909 m. spalio 2 dienos laikraščio „The SPECTATOR“ numeryje paskelbtoje knygos anotacijoje tik užsimenama: „Europos pasienyje įvyko nelaimingas atsitikimas. Vežime pakinkyti arkliai, išsigandę automobilio, pabėgo ir užlėkė ant vaikų. O kiek tokių išsigandusių arklių buvo per visą šią kelionę aplink pasaulį... Tačiau šį kartą rezultatas – trys paros Rusijos kalėjime.“

1908 m. liepos 26-ąją vokiečių komanda pirmoji pasiekė Paryžių. Tačiau lenktynių teisėjai „Protos“ ekipažą, dar pradžioje įstrigusį JAV viduryje ir, kad suspėtų į laivą, automobilį iš Aidaho valstijos į Sietlą atvežusį traukiniu, nubaudė 15 „baudos dienų“ bausme, o pirmąją vietą skyrė amerikiečiams, atvykusiems į Prancūzijos sostinę po 4 dienų. Nors vėliau kalbėta, jog tiesa buvusi kitokia – po gausybės nesėkmių trūko dar ir abu „Protos“ švaistikliai, o atsarginių neturėta. Tada H.Kepenas išsirūpinęs leidimą suvargusį automobilį iki Ramiojo vandenyno pristatyti traukiniu. Tačiau dabar to niekas lyg ir nebeprisiminė. Taip „Thomas Flyer“ lyderis Džordžas Šusteris amžiams įėjo į istoriją kaip pirmasis vairuotojas, per 169 dienas nuvažiavęs 21 470 kilometrų.

Kino kompanija „Warner Brothers“ filmo kūrimui skyrė neįtikėtiną tiems laikams sumą – 12 mln. dolerių. Todėl natūralu, kad su tokiais pinigais režisierius Bleikas Edvardsas užsimojo sukurti „geriausią visų laikų komediją“ su garsiausiais aktoriais. Dalyvavo net 48 kaskadininkai. Filmo premjera įvyko 1965 m. liepos mėnesį... tarptautiniame Maskvos kino festivalyje. Amerikos žiūrovai šią nuotykių komediją pamatė po mėnesio. Filmas sulaukė grandiozinės sėkmės, pretendavo į keletą „Oskaro“ nominacijų, bet svajonių statulėlę gavo tik už geriausius garso efektus.

Beje, tai nebuvo vienintelis pasaulio automobilių ralis, kurio maršrutas ėjo per Taurogeną. 1912 m. vyko Monte Karlo lenktynės, kurių dalyviai skirtingu laiku pajudėjo iš įvairių savo šalių miestų, o susitikti turėjo Monake. Rusijai atstovavo Andrejus Nagelis ir Vadimas Michailovas, į 3200 kilometrų kelią išvykę 1911 m. gruodžio 31 dieną, 8 valandą (naujuoju stiliumi 1912 m. sausio 13-ąją). Per Tauragę rusų ekipažas pravažiavo sausio 2-ąją. Vakarų Europoje, gyvenusioje pagal Grigaliaus kalendorių, buvo jau sausio 15-oji.

DALINTIS:
 
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
EkonomikaGamta ir augintiniaiGimtasis kraštasĮdomybėsKontaktai
IstorijaJurgos virtuvėKomentaraiKonkursaiReklaminiai priedai
KultūraLietuvaMokslas ir ITPasaulisPrenumerata
SportasŠeima ir sveikataŠvietimasTrasaKarjera
Žmonės
Visos teisės saugomos © 2013-2017 UAB "Lietuvos žinios"