TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

Pasiūlymų pavežti neįgaliuosius – lašas

2013 06 10 6:00
Socialinis taksi gali nuvežti neįgaliuosius papramogauti, bet kol kas sostinėje yra vos vienas toks automobilis. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Lietuvoje įvairios įstaigos teikia neįgaliesiems transportavimo paslaugas, bet galimybių tiek mažai, kad kartais šie žmonės išvažiuoja iš namų lauke nebuvę ilgiau kaip metus.

Neįgaliųjų transportavimo paslaugas siūlo ir savivaldybių kuruojami socialinės paramos centrai, ir nevyriausybinės organizacijos. Nors įvairių įstaigų galima priskaičiuoti per 100, jos spėja padėti tik nedidelei daliai judėjimo negalios kamuojamų žmonių.

Vilniaus miesto socialinės paramos centro direktorė Solveiga Reisgienė neslėpė, kad jie turi tik du automobilius, pritaikytus vežti vežimėlyje sėdinčius neįgaliuosius. Tiems, kurie gali nors šiek tiek paeiti ar savarankiškai persėsti iš vežimėlio į automobilį, skirtos dar dvi mašinos. „Mūsų paslaugomis daugiausia naudojasi senyvi gyventojai. Jeigu jiems reikia kur nors važiuoti, būtina iš anksto užsirašyti. Prašome užsisakyti automobilį bent prieš 5 dienas. Kadangi dažniausiai lankomos gydymo įstaigos, teismas, notarai, žmonės gali iš anksto planuoti kelionę“, - aiškino centro direktorė.

Neliko pinigų

S.Reisgienė pabrėžė, kad transporto paslauga neįgaliajam skirta iš esmės tik svarbiausiems reikalams sutvarkyti, bet automobiliai vis tiek būna užimti nuo ryto iki vakaro. Be to, centro darbą riboja miesto savivaldybės skiriamų pinigų stygius. Įstaigos vadovė neslėpė, kad praėjusių metų pabaigoje neįgaliuosius vežiojančius automobilius teko stabdyti, nes nebuvo už ką pirkti degalų.

Per 2011-uosius 284 sunkiai judantys žmonės centro mašinomis buvo vežami 1510 kartų. Pernai klientų vienu asmeniu padaugėjo, bet jie vyko tvarkyti savo reikalų tik 1260 kartų. „Esame biudžetinė įstaiga. Kai savivaldybės situacija buvo sunki, stengėmės taupyti, važiuodavome tik kritiniais atvejais. Dabar vėl dirbame normaliai“, - net atsiduso pašnekovė.

Rajonuose transporto paslaugos reikalingos ne tik vežimėliais judantiems neįgaliesiems, bet ir daugybei kaimuose gyvenančių senukų. Kauno rajono socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja Kristina Stanislovaitienė patvirtino, kad dėl to jų paslaugos itin paklausios. „Rajone yra daug kaimų, vienkiemių. Viešasis transportas tarp jų tikrai nėra gerai išplėtotas, todėl net vaikštantys senukai negali patys važinėti“, - kalbėjo K.Stanislovaitienė.

Simbolinė kaina

Pagrindinis centro vairuotojų darbas, pasak pašnekovės, - nuvežti žmones pas gydytojus. Taupant pinigus į tam tikras procedūras ligoniai vežiojami grupelėmis. Tačiau pagelbėti gyventojams kitais reikalais ne visuomet pavyksta. „Ne visada galime važiuoti - rajone atstumai dideli. Pavyzdžiui, vežant žmogų iš Čekiškės susidaro 50 kilometrų. Jei matome, kad yra poreikis, bet negalime jo patenkinti, kreipiamės į seniūniją, gyvenančiuosius netoliese. Nepaliekame žmogaus likimo valiai“, - tikino Kauno rajono socialinių paslaugų centro direktoriaus pavaduotoja K.Stanislovaitienė.

Transportavimo paslaugos neįgaliesiems nėra visiškai nemokamos, bet jos gerokai pigesnės už taksi įkainius ir dažniausiai kainuoja tik truputį daugiau negu viešojo transporto bilietas. Kiekviename mieste ir rajone paslaugų kainos svyruoja. Antai Kauno rajone ligoniai vežiojami nemokamai, o vykstant kitais reikalais už 1 km kelionės reikia mokėti 60 centų. Vilniuje galioja fiksuotas įkainis: vienas važiavimas kainuoja 6 litus, į abi puses – 10 litų. Daugelyje kitų rajonų kilometro kaina svyruoja apie litą, bet dažnai žmogus vežamas ir už dyką arba taikant 50-80 proc. nuolaidą - tai priklauso nuo jo negalios ir finansinės padėties.

Į lauką – po metų

Daugeliu atvejų automobilis skiriamas tik būtiniems asmens išgyvenimo poreikiams patenkinti – nuvykti pas gydytoją ar susitvarkyti teisinius reikalus. Bet prieš metus Vilniuje startavo projektas „Socialinis taksi“, skirtas norintiesiems praplėsti akiratį, neįprastai praleisti laiką. Prieš mėnesį jis pradėjo veikti ir Klaipėdoje.

Nacionalinio socialinės integracijos instituto inicijuotos programos „Socialinis taksi“ koordinatorė Raimonda Lebelionytė-Alseikienė džiaugėsi, kad paslauga domisi itin daug žmonių. Specialiu automobiliu Vilniuje naudojasi 128 žmonės, bet dar daugiau jų - 130 - laukia eilėje, kol galės įsilieti į programą. Kol kas jai skirtas tik vienas automobilis, ir nors vairuotojas per dieną įvykdo apie 12 užsakymų, visų pageidavimų išpildyti nepavyksta. Socialinį taksi neįgalieji gali užsisakyti internetu ir, sumokėję 3 litus, važiuoti į teatrą, kiną, bažnyčią, aplankyti draugų ar kitaip pasižmonėti. Koordinatorė viliasi, kad netrukus organizacija gaus dar vieną neįgaliesiems vežti pritaikytą automobilį. Jos įsitikinimu, tokių taksi būtinai reikia dar daugiau, nes kai kurie žmonės, neturėdami artimųjų, kurie galėtų juos pavežti, apskritai neišeina iš namų. „Yra tokių, kuriems labai sunku. Jei neturi artimųjų ir negali keliauti, tada visai nekeliauja. Mūsų taksi yra važiavę žmonių, kurie 1-2 metus iš viso nebuvo lauke“, - atskleidė R.Lebelionytė-Alseikienė.

Penkiskart daugiau

Lietuvos žmonių su negalia sąjungos viceprezidentė Ginta Žemaitaitytė neslėpė, kad neįgaliuosius vežiojančios įstaigos nė iš tolo nesugeba patenkinti visų žmonių poreikių. „Vilniuje reikėtų gal penkis kartus daugiau automobilių. Kituose miestuose taip pat linkėtume turėti socialinį taksi, - tvirtino ji. - Apie visų poreikių tenkinimą nėra nė kalbos.“

G.Žemaitaitytė gyrė iniciatyvą vežti turinčiuosius judėjimo negalią ne tik į gydymo įstaigas, bet ir pramogauti, tačiau neslėpė, kad dar daug kas turės pasikeisti, kol neįgalieji galės lengvai pasiekti į miestą. Pasak jos, net ir norint labai sunku naudotis viešuoju transportu, o įprastų taksi vairuotojai kartais atsisako vežti žmogų vos išgirdę, kad jis sėdi vežimėlyje.

Todėl dažnai neįgaliesiems nelieka kitos išeities, tik prašyti pagalbos iš jais besirūpinančių institucijų, bet biudžetinių įstaigų vairuotojai gali vežti tik būtiniausiais maršrutais. „Savivaldybėms priklausantys centrai labai nelankstūs, reikia užsirašyti prieš porą savaičių. Jų vairuotojai paveža į ligoninę, į polikliniką, bet jei nori aktyvaus gyvenimo, turi ieškoti kitų būdų“, - aiškino ji.

Nevyriausybinių organizacijų paslaugos lankstesnės. Jų automobiliais galima važiuoti ir vakare ar savaitgaliais, tačiau išvykas taip pat riboja projektų taisyklės. Išplėsti paslaugų neleidžia ir lėšų trūkumas.

G.Žemaitaitytė siūlė remtis užsienio šalių pavyzdžiais. Ten neįgaliųjų transportavimo infrastruktūra sukurta jau daug metų ir esą kainuoja visai nebrangiai. Be to, tie, kurie imasi iniciatyvos padėti sunkiai judantiems žmonėms, gali tikėtis paramos iš įvairių fondų. „Einant metams žmonių noras judėti tik didėja. Pinigų klausimas visuomet buvo lyg nepajudinama uola, bet reikia tik pamąstyti - išeičių yra“, - tvirtino G.Žemaitaitytė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"