TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

Redakcijos paštas. Keleivių patogumui

2015 05 12 6:00
Palanga, 16 val. Autoriaus asmeninio albumo nuotrauka

Ūpas parašyti šį straipsnelį kilo prieš kelerius metus Rokiškio autobusų stotyje belaukiant autobuso Vilniaus linkui. Buvo lapkritis, pūtė žvarbus vėjas, tuščioje laukymėje slampinėti kone pusvalandį buvo nyku. 

Atėjau per anksti, nes nežinojau, kiek reikės eiti nuo centro iki stoties. Maniau, reikės virš pusvalandžio, bet atėjau kiek greičiau. Galų gale privažiavo autobusas, keli keleiviai įlipome ir išvykome. Priartėjo Kamajai, pravažiavome bažnyčią, centrinę aikštę su visomis parduotuvėlėmis-įstaigėlėmis ir miestelio pakraštyje, bemaž už kilometro sustojome prie dar giliame sovietmetyje pastatytos aptriušusios pašiūrės. Kažkas išlipo, kažkas įlipo, nepamenu, tik niekaip nesupratau, kodėl autobusas negalėjo sustoti centre, kodėl žmonėms „dovanojamas“ gerokas papildomas pasivaikščiojimas. Taip tebėra daugelyje mūsų mažųjų miestelių ir bažnytkaimių.

Apie būtinybę plėtoti visuomeninį transportą kalbama daug, tik kad tos kalbos veiksmais anaiptol nebūtinai patvirtinamos. Pirmiausia keleiviams turi būti patogu. Miestuose – būna, į savą automobilį sėdame ne dėl to, kad nepatiktų traukinys ar autobusas, o dėl to, kad kelias nuo namų iki stoties atima nedaug mažiau laiko, nekaip pati kelionė. Stoties vieta yra labai svarbu. Jeigu kalbos apie visuomeninio transporto plėtrą nėra vien miglos pūtimas į akis, pirmiausias būtina rūpintis jo patrauklumu. Kadangi visuomeninis transportas turi privilegiją važiuoti, taipogi ir sustoti kur kitiems negalima, yra galimybė keleivius įsisodinti (ir išleisti) pačiose patogiausiose jiems vietose. Tai abėcėlė, kurią, tikėkimės, išmano visi savivaldybių vadovai ir, be abejo, architektai.

Užmiesčio autobusų stotys kadaise ir Lietuvoje daugiausia būdavo miestų centruose. Sovietmečiu jos pradėtos iškeldinti į priemiesčius – toksai buvo to meto urbanistinis mąstymas. Tai galima suprasti: vyresnieji turėtų prisiminti minias, laukiančias autobuso, grūstis, barnius, suspaustų vaikų klyksmą. Vaizdas nepuošiantis, geriau toliau nuo valdžios, statančios komunizmą, akių. Buvo laikotarpiai, kuomet bilietus autobusuose pardavinėti buvo draudžiama, būtinai reikėjo eiti į kasą, taigi, turėjo būti stotys su gausiomis kasomis (ir eilėmis prie jų). Kadangi tarpmiestinių reisų autobusai neretai būdavo pilni, bilietus, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Palangą vertėjo pirkti išankstinėje kasoje (vėlgi atstovėjus pusvalandinę eilę). Savomis mašinomis važinėjo retas, tai ir autobusų maršrutų buvo gerokai daugiau, nekaip dabar. Svarbiausia, keleivių patogumo paisyti nereikėjo, nes niekur nedings, vis vien važiuos.

Stotys buvo iškeliamos į pakraščius, kai kurios kad būtų arčiau pro šalį einančių magistralinių kelių, kitos, kad būtų šalia tų pačių autobusų garažų. Šie, suprantama, nebuvo miestų centruose. Taip buvo patogiau ir labiau apsimokėjo autoūkiams, nors nebūdavo užmirštama pridurti, kad visa daroma keleivių patogumui. Kai autobusų stotis buvo iškelta apie 2,5 km nuo centro iki Vilniaus – Panevėžio magistralės, susisiekti autobusu su Ukmerge tapo nelengva. Panašiai yra minėtame Rokiškyje, Joniškyje, daug kur. Kilometras – du nėra mažai, o su mažu vaiku už rankos, didesniu nešuliu ar šiaip senyvam žmogui - tai jau nelengvas pusvalandis. Didesniuose miestuose toks atstumas paprastai pavažiuojamas visuomeniniu transportu. Dažniau tenka būti Kretingoje, tai - savotiškas pavyzdys. Kadaise buvusi centre, vėliau stotis iškelta prie geležinkelio stoties, pastatyti manieringi „brandaus socializmo“ stiliaus pastatai. Dabar jie niekam nebereikalingi ir baigia griūti. Naujai sutvarkyta aikštė beveik tuščia, pasirodo vienas kitas autobusas, bet tvarkaraščiai su traukiniais kaip ir nederinami. Kiti autobusai į aikštelę net neužsuka, pravažiuodami stabteli gatvėje. Dauguma Kretingos keleivių autobusų sėkmingai laukia prie centrinės aikštės esančioje paprastoje „gatvinėje“ stotelėje. Jeigu pro ją prasuktų visi per Kretingą važiuojantys autobusai, nieko daugiau ir nereikėtų. Vis vien nepageidaujamo šurmulio būtų nepalyginus mažiau, nekaip Vilniuje Kudirkos aikštėje, kur autobusai ir troleibusai sustoja kas minutę-kitą. Mūsų dienomis bent jau mažesniuose miestuose keleiviams specialių autobusų stočių apskritai nebereikia. Visuose autobusuose yra kasos aparatai, tolimom kelionėm atsiranda galimybė išankstinį bilietą įsigyti internetu (ar lėktuvų kasos dar tebėra?). Kai tenka laukti ilgėliau, galima netoliese užkąsti, knygyne pasidairyti po lentyną, ką nors nupirkti lauktuvių – Kretingos dydžio miestų centruose panašių galimybių apstu.

Keleiviams patogiosios autobusų stotys turėjo, o viena kita ir tebeturi joms pražūtingą savybę – jų vietos miestų centruose labai jau patogios. Gyvi pinigėliai! Tūlam veikėjui širdis apsipila krauju matant, kaip vietoje, iš kurios ūmai būtų galima gauti gerų pelnų, kažkokie autobusai laipina kažkokius varguolius.

Rezonansinis Alytaus atvejis: centre panoro įsitaisyti „Maxima“, tai išsirūpino autobusų stotį iškelti. Nauja pastatyta miesto pakraštyje, prie kelio į Kauną, keleivių patogumui. (Skliausteliuose verta priminti, kad civilizuotose šalyse visokie „supermarketai“, kaipo ardantieji miesto struktūrą, gyvenimo ritmą ir žlugdantieji smulkesnį verslą, statomi atokiau nuo miestų centrų. Pakanka Kauno pavyzdžio su jo „Akropoliu“). Stoties iškeldinimo operacija pavyko, bet prekybos centro statybos, rodos, stringa. Naujajam Alytaus miesto merui bus progos prisiminti audringą praeitį, kai jis, sumanus policijos komisaras, sėkmingai susitvarkė su pernelyg miklių vyrukų kompanijomis. Būtų geras pavyzdys, jeigu pavyktų Alytaus autobusų stotį grąžinti į vietą, ir dar tų pačių veikėjų lėšomis. Beje – anksčiau iškeldinus iš miesto centro į pakraštį geležinkelį ir jo stotį, Alytus visiems laikams liko be keleivių susisiekimo šia transporto priemone.

Kiti panašiai nori padaryti Panevėžyje. Istorinė tarpukariu statyta autobusų stotis yra tokioje patogioje vietoje, kad jos iškeldinimo projektai kuriami ne pirmus metus, o jos vietoje pastatyti kažką tokio, galbūt su SPA, kame VIPai galėtų simpoziumus rengti, svarstyti visuomeninio transporto plėtros galimybių studijas. Geriausiai už ES pinigus. Keleivių patogumui.

Pamokantis pavyzdys - Palanga. Naujos stoties išdygimo kokiais nors mistiniais keleivių interesais paaiškinti neįmanoma. Senasis, istorinis stoties pastatas (vertingas paveldas!) buvo visai pakankamas. Iš kadaise buvusių kelių kasų buvo likusi viena, laukiamoji salė, matyti, taip pat mažiau užsipildanti, nes buvo atsiradę joje vietos ir visokiausioms firmelėms. Laukiamąją salę iš dalies pavadavo daugybė užeigėlių ir parduotuvių, esančių aplink stotį. Būdamas autobusų keleiviu jau ne vieną dešimtmetį, nepamenu, kad kada nors autobusams būtų pritrūkę vietos, juoba pastaraisiais laikais. Taigi jokio būtinybės plėstis nebuvo. Naujosios stoties atsiradimą galima paaiškinti nebent tuo, kad iš to laukiama greita ir konkreti materiali nauda savivaldybei: istorinės stoties vietoje centre numatyta įrengti prestižinę prekyvietę, taigi, naujos reguliarios įplaukos į savivaldybės kasas garantuotos. Naujoji stotis taipogi turės būti panašiai naudinga – būdama pastatyta po vienu stogu su „Maxima“ tarnaus kaip pirkėjų pristatytoja į prekybos centrą. Vadinasi, tieks atitinkamus dividendus. Keleivį pasitinka šešiolika aikštelių autobusams, iš kurių užimtos vos viena-dvi ir didelė taip pat beveik tuščia laukiamoji salė su dvejomis kasomis ir dvejomis kasininkėms jose. (Paklaustos, kiek per dieną bilietų pardavė, tik susižvalgė ir sukikeno). 1974 m. pastatytoji Vilniaus autobusų stotis turėjo dvi panašias sales, tarpmiestiniams ir priemiestiniams autobusams. Dabar iš jų liko tik viena, nors atvykstančių ir išvykstančių autobusų skaičiai su Palanga nesulyginami nė iš tolo. Ir tos pačios didžioji dalis kam nors išnuomota. Nuo naujosios Palangos stoties iki centro, iki senosios, pėsčiomis reikia eiti tiek, kad pavyzdžiui, kelio nuo Kretingos trukmę pailgina kone dvigubai. Tuomet tikrai bent aplinkinių vietovių žmonėms bei klaipėdiečiams geriau jau su Palanga susisiekti sava mašina. Būtent taip esame „skatinami“ naudotis viešuoju, o ne individualiu transportu. O gal keleivių vis dėlto bus paisoma ir nors priemiestiniai autobusai priveš juos iki centro, iki senosios stoties?

Koks bebūtų metų laikas, gražu per Lietuvą važiuoti! Tiek Palangos ar Panevėžio, tiek ir kitais atvejais nereikėtų atmesti ir įvaizdžio vertės. Kur bekeliaudamas ne vien perkeli savo kūną ir taško A į tašką B, bet ir patiri įspūdžių. Vienas dalykas yra išlipus iš autobuso pažvelgti į bažnyčios laikrodį, pajusti jūros dvelksmą, ir visai kitas – būti įkištam į eilinio prekybos centro „konteinerį“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"