TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

Vairuotojai su dviratininkais elgiasi pagarbiau

2013 08 21 12:51
T.Turnylos nuotrauka

Dviratis – transporto priemonė, dažnam lietuviui tampanti jau ne tik laisvalaikio dalimi ar susisiekimo priemone, bet ir gyvenimo būdu. Renginių, skirtų dviratininkams, gausa bei vis labiau plėtojamas dviračių takų žemėlapis skatina dviračių infrastruktūros vystymąsi. 

Galbūt Lietuva dar negreitai pasieks tokį lygį kaip dviračių kultūros sostine vainikuojama Danija, tačiau visuomet atsiranda entuziastų, kurie ne tik patys propaguoja dviratį kaip gyvenimo būdą ar jo dalį, bet ir stengiasi pritraukti kuo daugiau bendraminčių.

Vienas tokių – Vilniuje esančios dviračių nuomos, taisymo bei turų organizavimo paslaugas teikiančios įmonės įkūrėjas, jau 14 metų Lietuvoje gyvenantis vokietis Frankas Wurftas. Jis mielai sutiko pasidalinti su „Velomaratonu“ mintimis apie dviračių kultūros skirtumus mūsų šalyje ir užsienio valstybėse bei efektyviausiais metodais, galinčiais paskatinti automobilį pakeisti ekologiškesne, sveikatai stiprinti tinkamesne transporto priemone.

- Prieš 14 metų atvykote į Lietuvą, kaip, Jūsų nuomone, keitėsi dviračių kultūra šiuo laikotarpiu?

- Pastaraisiais metais dviratininkų labai padaugėjo. Užtenka šiltą vasaros vakarą išeiti į miesto centrą ir palyginti, koks jis buvo, vos man atvykus į šalį. Tuomet visi keliavo pėsčiomis arba automobiliais.

- Kas, Jūsų nuomone, paskatino tokius pokyčius?

- Žinoma, viena iš svarbiausių priežasčių – ekonominis veiksnys, verčiantis žmones taupyti, pereinant prie ekonomiškesnių keliavimo būdų. Staigus degalų kainų šuolis, viešojo transporto brangimas verčia ieškoti alternatyvų kelionėms automobiliu, autobusais. Dviratis čia –puiki išeitis. Nors norisi tikėti, kad daugumai tai jau tapo ir gyvenimo būdu, ne tik susisiekimo priemone.

- Gyvenote Vokietijoje, daug keliaujate, kokie esminiai skirtumai tarp Lietuvos ir kitų Europos šalių?

- Dviračių infrastruktūros vystymasis. Kitose šalyse jau seniai priimta, jog dviratis – tai įprasta transporto priemonė, kuria galima per ilgesnį ar trumpesnį laiką pasiekti norimą objektą, taip pat atsipalaiduoti, išvažiuojant iš užteršto automobilių išmetamosiomis dujomis miesto centro į rajono poilsines vietoves. Svarbi ir dviračių takų plėtra bei jų išdėstymas. Prieš dvidešimtmetį Vokietijoje buvo apie 100 km dviračių takų, kurių dauguma driekėsi užmiesčiuose. Tuomet niekas nemanė, jog važiavimas yra įmanomas ir mieste, ne tik gamtoje. Ilgainiui situacija keitėsi ir takų tinklas buvo išplėtotas, koncentruojantis į miestų centrus, ne užmiesčius. Panaši situacija ir Danijoje. Jos sostinėje Kopenhagoje priskaičiuojama apie 400 kilometrų dviračių takų. O dažnam atvykusiam svečiui gali pasirodyti, jog dviračių čia daugiau nei pačių gyventojų.

- Ar įmanoma, jog ir Lietuva pasiektų tokį lygį, kai dviračių gausa stebintų atvykusius?

- Laikui bėgant viskas įmanoma, juolab, kad ir Danijoje, Olandijoje ar Vokietijoje ne per metus viskas išsiplėtojo iki tokio lygio. Lietuvoje reikėtų peržiūrėti visą transporto sistemą, rengti specialias akcijas, skatinančias persėsti ant dviračio. Būtinas naujų dviračių takų tiesimas bei senųjų koregavimas. Kartais atrodo, jog popieriuje braižyti takai realiai tą darančių asmenų nėra net pravažiuoti, ypač kai staiga vidury tako „išdygsta“ stulpas ar netikėtai atsiranda laiptai. Ne mažiau svarbus ir kitų eismo dalyvių požiūris į šalia važiuojančias dvirates transporto priemones.

- Turite omenyje automobilius ir vairuotojų elgseną?

- Taip, vairuotojų elgesys pasikeitė, jie tapo supratingesni, atlaidesni matydami dviratininką kelyje, ypač jei šalia nėra įrengto tako. Anksčiau vos išvažiavus į kelią normalu būdavo išvysti kelių pirštų kombinaciją ar išgirsti nemalonių žodžių srautą. Manau, jog tokiems pokyčiams daro įtaką tai, kad dviratininku ir vairuotoju vis dažniau tampa tas pats asmuo. Tolimesnius atstumus, tarkim, iki darbo užmiestyje, keliaujantis vairuotojas, grįžęs į namus, mielai persėda ant dviračio, tokiu būdu pats pamatydamas, kokie svarbūs yra aplinkiniai eismo dalyviai ir jų elgesys kelyje, kai esi ne už automobilio vairo.

- O kaip pėstieji, juk sostinė, ypač jos centras, nuolat šurmuliuoja?

- Visuomet juokauju, jog Vilniuje daug dviratininkų, tik, deja, be dviračių. Keista, kad eidami žmonės nemato, jog tai dviračių takas, o dažnas dar ir supykęs apšaukia, kai paskambini dviračio skambučiu, jog šiek tiek pasitrauktų į šalį ir netrukdytų važiuoti. Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, vėlgi galima rasti pateisinimą ir pėstiesiems, ypač Vilniaus senamiestyje. Dviračių takai siaurose gatvelėse nubraižyti tiesiog ant tų pačių šaligatvių.

- Peršasi išvada, jog dviračių takų trūkumas – opiausia problema, bet juk keliauti galima ne tik miesto gatvėmis.

- Taip, tikriausiai dėl to ir rengiame pažintines ekskursijas į kitas vietas, esančias ne miesto centre.

- Tokių ekskursijų dalyviai paprastai būna užsieniečiai. Su kokių šalių gyventojais dažniausiai tenka bendrauti jų metu?

- Bendrą užsienio svečių skaičių lemia ir skrydžių skaičius, kuo daugiau jų į Lietuvą, tuo mums geriau. Prieš keletą metų gausiausiai dviračiais keliauti norėjo italai bei ispanai, dar vėliau – australai. Pastaruoju metu itin išaugo svečių iš Kazachstano bei Uzbekistano skaičius. Pastarieji atvyksta į Lietuvą pirkti pigių automobilių. O radę laiko nepraleidžia progos ir mieste dviračiu pasivažinėti.

- Turistų daugėja, tačiau atrandate laiko nemokamiems žygiams vietiniams gyventojams, o tai skatina tokią, atrodytų, Jums niekuo nenaudingą iniciatyvą?

- Noras populiarinti dviračių kultūrą Lietuvoje ir skatinti persėsti iš automobilio ant dviračio. Kuo daugiau bus dviratininkų, tuo gyvesnis ir švaresnis bus miestas.

- Tad dviratis jums ne tik pelno šaltinis?

- Tai jau tapę ir gyvenimo būdu.

- Vasara, o drauge ir šilto metų laiko pramogų sezonas į pabaigą, o kada skelbiamas dviračių sezono uždarymas?

- Dviračiu galima važinėti ištisus metus, ypač jei žiema šilta, nespaudžia speigas – 30 laipsnių Celsijaus, kai apranga pasirenkama tinkamai. Svarbu apsaugoti galūnes, kurios važiavimo metu juda mažiausiai. Čia jau neišsiverčiama be šiltų kojinių bei pirštinių. Kepurę reikėtų rinktis tokią, kuri apsaugotų ausis nuo šalčio, o veidą – nuo priešpriešinio vėjo. Tinkamai pasirūpinus savimi, neįprastai, smagiai gali būti paminėtos ir žiemos šventes. Tarkim, Naujus metus galima sutikti minant dviratį. Tik nereikia laikytis stereotipų ir klausyti tų, kurie pratę prie šiltnamio sąlygų ir įsitikinę, jog dviratis tik vasaros sezonui skirtas.

- Norite pasakyti, jog atsiranda ir užsienio turistų, nuomojančių dviračius žiemą?

- Tokių vienetai, bet visgi būna. Teko rengti ekskursiją ir sausio mėnesį.

- Akivaizdu, jog Jūsų verslas klesti: veiklą pradėję su vienu nuomos punktu, jau turite du taškus, kuriuose galima ne tik nuomoti, bet ir remontuoti dviračius. Taip pat rengiate miesto turus, nemokamus žygius. Iš ko semiatės idėjų?

- Atostogų metu keliauju į svečias šalis, matau, kas ten vyksta, kokia dviračių kultūra, kaip ji skatinama. Tad stengiuosi ten užfiksuotas geras idėjas pritaikyti ir Lietuvoje.

- Ar svečiose šalyse dviratis irgi Jums yra pagrindinė susisiekimo priemonė?

- Ne, tam neužtektų laiko, tačiau viena svajonė visgi yra pakeliauti juo po Pietų Ameriką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"