TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

Variklio gausmas nustelbė muziką

2010 09 29 0:00
Praėjus trims dešimtmečiams, S.Brundza vis dar puikiai atsimena lenktynių datas ir laimėjimus.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Prieš dešimtmečius, kai lenktynėse rezultatą labiau lemdavo sportininkų meistriškumas nei technikos galia, o Rytų Europą slėpė geležinė uždanga, pasaulinės reikšmės lenktynėse skambėjo lietuviška pavardė - Stasys Brundza.

Daugiausia reikšmingų pergalių ir titulų pelnęs Lietuvos lenktynininkas S.Brundza čempionu savo šalyje taip ir netapo. Daugiau nei 20 metų aktyviai lenktyniavęs, aštuntąjį ir devintąjį dešimtmečiais atstovavęs jau subyrėjusiai Sovietų Sąjungai pasaulio ir Europos ralio čempionatuose, sportininkas automobilių nepamiršo ir baigęs lenktynininko karjerą.

Stasys BRUNDZA "Lietuvos žinioms" papasakojo apie automobilių sporto pasaulį - tokį, kokio jaunosios kartos atstovai net nebeįsivaizduoja.

Įaugę į kraują

- Kaip jus sužavėjo automobiliai?

- Pats nelabai prisimenu, bet sako, kad pusantrų dvejų metų būdamas sėdėdavau ant palangės ir raportuodavau, kokios mašinos važiuoja: didelės, mažos. Aišku, ir dabar vaikai susidomi automobiliais, bet paskui, kai paauga, pasirenka kitas specialybes. Kadangi esu gimęs muzikų šeimoje, sakydavau, kad būsiu "Pobedos" vairuotojas ir violončelininkas. Klausą turėjau, todėl muzikos mokykloje mokiausi devynerius metus, bet vis dėlto technikos potraukis nugalėjo.

- Mažas būdamas nelabai domėjotės automobilių remontu ir labiau mėgote vairuoti. Kas vėliau pasikeitė?

- Vis dėlto važiuoti man yra įdomiau, nėra net kalbos. Bet, aišku, reikėjo mokėti ir varžtus sukti, nes lenktynių metu kartais kas nors atsitinka ten, kur nėra pagalbos. Be to, 1969 metais išvažiavau dirbti į Iževską, į automobilių ("Moskvič" - aut.) gamyklą.

Atsakomybė tais laikais buvo kitaip suvokiama - neva turi mašiną pats susirinkti, tik tada ji gerai važiuos. Bet nieko panašaus, ją geriau paruošti gali profesionalas. Mechanikai, techninės tarnybos buvo labai aukštos kvalifikacijos, jie irgi treniruodavosi. Tikrai žinojome, kad pavarų dėžei pakeisti žiguliams dieną užteks 7,5-8 minučių, naktį lauko sąlygomis - 9 minučių.

- Ar dabar serviso tarnybų lygis toks pat aukštas?

- Manau, dabar kreipiama per mažai dėmesio į mechanikų darbą. Kiek man teko stebėti į užsienį išvažiuojančių lietuvių ekipažų techninių tarnybų darbą, kažkaip... Matyt, kuo mažiau reikalaujama, tuo mažiau ir daroma, ir tai atsiliepia rezultatams.

Komandos darbas

- Kiek lenktynėse yra svarbus šturmanas?

- Viską daliju į tris dalis: trečdalį rezultato lemia mechanikai, trečdalį - lenktynininkas ir trečdalį - šturmanas.

Turėjau vieną šturmaną, kuris netyčia vietoj trejeto vis užrašydavo aštuonetą. Kartą ralyje važiavome ramiai pirmojoje vietoje. Atvažiavome prie laiko kontrolės posto penkiolika minučių anksčiau, todėl kažką mašinoje darėme, pasišnekėjome su žmonėmis. Kadangi vietoj 3 buvo parašyta 8, tai mes penkias minutes ir pavėlavome - taigi iš pirmosios nukritome į 27 vietą.

O skaitant stenogramą yra realūs pavojai, nereikia net apsirikti. Jei šturmanas pavėluoja pasakyti, kad po kelių greitų posūkių, kai mašina įsibėgėjusi, bus staigus posūkis, kur reikia iš anksto stabdyti, - paprasčiausiai bus per vėlu.

- Jūs esate patyręs gana nedaug avarijų, tai šturmano nuopelnas?

- Esu patyręs dvylika avarijų, tai yra mažiau negu kiti. Vis rasdavau laiko pasižiūrėti, ką veikia šturmanas, patikrinti jo skaičiavimus, ypač po to, kai vieną sykį apsirikome. Būdavo gaila laiko, sugaišto ruošiantis kelionėms, kad dėl šturmano klaidos viskas nueitų šuniui ant uodegos.

- Jūs niekada neatsipalaiduodavote, laisvas minutes skirdavote pasiruošti lenktynėms. Neviliodavo vakarėliai?

- Na, kaip pasakius... Kai būdavome užsienyje, aišku, susėsdavome vakarais po treniruotės, buteliuką ištraukdavome. Juk reikėdavo atsipalaiduoti. Bet lakstyti į naktinius barus nebūdavo nei laiko, nei noro.

Kova už būvį

- Ar ralių dalyviai būdavo labiau jūsų kolegos, ar konkurentai?

- Lietuvoje nedaug važinėjau, dažniausiai dalyvaudavau tarptautinėse varžybose. Ten važiuodavo ribotas skaičius žmonių, 4-5 ekipažai iš Tarybų Sąjungos. Nemaža dalis lenktynininkų buvo iš tuometinio Pabaltijo, bet mums reikėdavo būti visa galva pranašesniems už kokį Ivanovą ir Petrovą, kad paimtų į rinktinę. Jautėme, jog jiems būtų geriau, kad ten dalyvautų savi. Tačiau jei visada laimi, tavęs negali neimti. Visi lyg ir buvome konkurentai, bet, mano manymu, buvome ir bendražygiai.

- Kaip į jus žiūrėdavo užsieniečiai?

- Būdavo visaip. Iš pradžių niekas per daug dėmesio nekreipdavo, bet kai 1974 metais laimėjome Europos turą, niekas to nesitikėjo. Nebūtume laimėję, jei iš karto būtume pirmavę, kas nors būtų radęs kaip sutrukdyti. Kitais metais taip ir įvyko. Prie Prancūzijos ir Belgijos sienos prastovėjome penkias valandas - neva viza blogai įforminta.

Ilgainiui susidraugavome ir su vokiečiais, ir su švedais, ir su suomiais. Kartais tekdavo pagelbėti vieni kitiems. Pradėjo mus gerbti, vertinti, nes žinojo, kad mūsų technika nuo jų skyrėsi kaip diena ir naktis.

Galimybė išvažiuoti

- Daug ką jūsų karjeroje nulėmė tarybinė santvarka, 1978 metais jūsų nepasiekė "Renault" pasiūlymas atstovauti gamyklinei komandai. Kaip jautėtės?

- Ką padarysi. Tada dirbau Iževske, gamykloje. Moskvičiais darėme, ką įstengėme. Kai per lenktynes mačiau, kaip žmonės važiuoja geresniais automobiliais, ir juos pasivydavau, aišku, gaila buvo. Bet ką darysi, tokia buvo santvarka. Paskui pradėjome ruošti automobilius čia, Lietuvoje.

- Kaip paveikė jūsų karjerą tai, kad ėmėte vadovauti sportinių automobilių gamyklai?

- Nebebuvo laiko treniruotis ir lenktyniauti, nes reikėjo kurti automobilius, gaminti juos visai rinktinei. Atvirai kalbant, turėjau labai daug rūpesčių, todėl 1984-1986 metais jau buvau lėtesnis už jaunimą. Bet konstruktoriaus-inžinieriaus darbas man buvo įdomus, tai kaip logiškas karjeros perėjimas. Nesusidūriau su problema, su kuria daugelis susiduria baigę aktyvų sportą - sulaukę 40 metų turi pradėti gyvenimą iš naujo. Daug kas taip ir nesugebėjo prisitaikyti.

Pats sau mokytojas

- Jūs niekada neturėjote trenerio, kaip visko išmokote?

- Buvo toks laikas. Važiuoti teko mokytis pačiam, nes Lietuvoje tokio vairavimo mokyklos nebuvo. Galima sakyti, kad mes su Kastyčiu Girdausku pradėjome kurti programą, kaip reikia važiuoti.

Jeigu kalbėsime apie stenogramą, mes su Anatolijumi Brumu (šturmanu - aut.) greitai supratome, kad tai labai geras dalykas važiuojant patamsyje, rūke. Tada dar vakariečiai nelabai jas naudojo. Todėl, būdavo, rūke pasiveji ir pralenki užsieniečių ekipažą, važiuojantį kur kas galingesniu automobiliu, nes jis paprasčiausiai negali važiuoti - nemato kur.

- Tai gal dabar įsikūrusios ekstremalaus vairavimo mokyklos nereikalingos?

- Jų reikia, nes mes patys labai ilgai mokėmės. Mokyklos ypač reikalingos kalbant apie eismo saugumą. Labai įdomus fenomenas, kad daugiausia avarijų padaro jauni žmonės, žūva daugiausia 18-25 metų jaunuoliai, be to, daugiausia eismo įvykių sukelia ne visiški naujokai, o antrus metus važinėjantieji. Tada jie, matyt, mano, kad jau viską moka, ir pradeda lakstyti. O kai pirmą kartą pakliūva į sudėtingesnę situaciją, ne vienam tai būna ir paskutinis kartas.

Labai gerai, kai žmogus pavojingą situaciją išbando saugioje aplinkoje. Jis tada geriau supranta savo galimybes ir nesutrinka, jeigu iš tikrųjų atsitinka kas nors netikėta.

Planai ir darbai

- Kada galima tikėtis automobilių muziejaus ir jame demonstruojamos jūsų kolekcijos?

- Šio sumanymo įgyvendinimas vyksta daugiausia kalbų lygmeniu. Lietuva seniai galėjo turėti gerą technikos, automobilių muziejų, kur būtų surinkta ne tik mano kolekcija. Daug eksponatų turi ir Krašto apsaugos ministerija, yra labai daug kitų kolekcininkų, turinčių po kelias mašinas. Dabar automobiliai stovi sandėliuose, jų yra apie 100.

- Ar tarp jų yra jūsų pirmasis vakarietiškas automobilis, žaliasis "Porsche 911"?

- Taip, yra. Jis važiuojantis, tiesiog buvo nustota juo važinėti. Dabar nėra progos išvažiuoti, su visais juk nepavažinėsi.

- Kuo jūs dabar užsiimate?

- Pagrindinis mano užsiėmimas ir prioritetas gyvenime yra saugaus eismo problemos. Dabar esu susisiekimo ministro visuomeninis konsultantas saugaus eismo klausimais. Mėginu padėti. Bet šitas klausimas yra kaip labai lėtai ariami dirvonai. Reikia sisteminio požiūrio, kad darbai būtų realiai atliekami, pradedant teisinės bazės sutvarkymu, inžinerinėmis priemonėmis kelių tinkle. Tam ir lėšų per mažai skiriama, ir dėmesio dar trūksta. Žinoma, ką reikia daryti, bet iš tikrųjų tai daryti - jau sudėtingiau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"