TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
TRASA

Vienišas vilkas prieš automobilių gamyklų komandas

2012 05 16 8:02

Kai okupuota Lietuva užgniaužusi kvapą stebėdavo legendinės krepšinio komandos "Žalgiris" kovas su sovietų armijos ar kitais milžiniškus žmonių ir lėšų resursus turinčiais klubais, vyko ir kitos kovos už sportinį mūsų šalies prestižą. Pavyzdžiui, ralio trasose.

Penkiasdešimt metų trukusiais sovietų okupacijos metais sportas buvo vienintelis būdas reikšti patriotizmą. Tiktai iš stadiono žingsniuodamas trankiu žingsniu galėjai sudainuoti "Ant kalno mūrai" ir likti nenubaustas represinių struktūrų.

Automobilių sporto praeito amžiaus šeštame dešimtmetyje Lietuvoje nebuvo, nes ir automobilis keliuose buvo beveik tiek pat retas kaip kiškis. Bet tarp mūsų visada atsiranda geležinės galvos žmonių, sugebančių pramušti bet kokio mūro sieną ir smegenų nesusižaloti.

Vienas ryškiausių tokių asmenybių - Vikis Oleka.

Šį žmogų pirmą kartą pamačiau remonto duobėje po automobiliu, kuris atrodė taip, tarsi būtų susidūręs su įsibėgėjusiu garvežiu, - ne tik buvo išdraskytas motoro vidus, bet ir salono apmušalai nulupinėti. Į mano pasisveikinimą jis paprašė: "Paduok 17-ąjį raktą!"

Kai po geros valandos išlipo iš duobės, nosis ir skruostai buvo ištepti alyva su suodžiais, galvą dengė daug mačiusi kepurė. Sunku buvo patikėti, kad tas tepaluotas žmogysta iš tiesų yra jaunas, sėkmingai dirbantis ir skyriui vadovaujantis architektas iš garsios Olekų šeimos.

Perfekcionistas

Vikio tėvas buvo vienas Lietuvos operos kūrėjų, pirmojo "Traviatos" spektaklio solistas, ilgametis teatro vyriausiasis režisierius. Motina - pirmoji ir įžymi Lietuvos baleto solistė, vėliau ilgametė choreografijos dėstytoja. Tarpukario Lietuvoje abudu buvo apdovanoti Gedimino ordinais.

"Kas nutiko automobiliui?" - paklausiau. "Nieko. Visą reikia surinkti iš naujo. Po savaitės startuoju ralio varžybose", - ramiai atsakė V.Oleka. "O kur mechanikai, padėjėjai?" - toliau kamantinėjau. "Ateis. Galbūt ateis", - atsakė nenoriai.

Paskui supratau, kad patirtis jį išmokė, jog viską reikia daryti ar bent jau kontroliuoti pačiam. Tuometinė dar tik kylanti ralio lenktynių žvaigždė savo kieme buvo pasistatęs garažą su dviem duobėmis. Grįžęs į namus iš tarnybos galėjo dirbti garaže ir naktį, jokių valandų nepaisydamas. Nuolatinis tobulumo ieškojimas yra ta savybė, be kurios žmogui nieko žymaus pasiekti negalima.

Atrodo, kad V.Olekai ta savybė įgimta. Niekuomet nemačiau, net negirdėjau, kad žmogus taip ieškotų visiško išsipildymo. Kai jis mokėsi gimnazijoje, buvo septintokas, baigė šią klasę vienais penketais (aukščiausias sovietinių laikų pažymys) ir eksternu išlaikė abitūros egzaminus. Aukso medaliu. Įstoja į tuometinio Kauno politechnikos instituto Architektūros fakultetą, baigia raudonu diplomu. O kaip kitaip? Tada - disertacija, daktaro laipsnis - jį apgina jau dirbdamas profesinį darbą ir plėtodamas sportinį automobilizmą Lietuvoje.

Prigimtinė aistra

V.Oleka aistrą automobiliams turėjo nuo mažens. Būsimas lenktynininkas buvo keturmetis, kai kartą kieme rado stovintį tėvo "Opelį" veikiančiu motoru ir uostė išmetamąsias dujas iš duslintuvo vamzdžio. Pakvietė ir tėvą: "Pauostyk, kaip skaniai kvepia."

Vaikas būdamas jis pažinojo visus arti gyvenančius vairuotojus (nedaug jų buvo), padėdavo jiems plauti mašinas. Vėliau, jau gyvendamas Vilniuje, jau būdamas architektas ir statybininkas, nusipirko pirmąjį savo sovietinės gamybos automobilį. Bet jam to buvo maža.

Pergalių take

V.Olekos jaunystės laikais automobilių sporto Lietuvoje nebuvo. Tačiau jam tai buvo ne kliūtis, o uždavinys. Jis organizuoja Lietuvos automobilių sporto federaciją, išrenkamas jos pirmininku. Tai visuomeninis darbas negaunant algos. Tais pačiais 1960-aisiais įvykusiame pirmame Lietuvos autoralyje V.Oleka užima pirmąją vietą "Volgų" klasėje.

Netrukus jo sugebėjimais jau neabejoja niekas. Pabiro tiek V.Olekos pergalių ralio trasose, kad jas padalijus būtų užtekę tuzinui sportininkų.

V.Olekos vadovaujami Lietuvos automobilininkai metė pirštinę ir profesionalams - Sovietų Sąjungoje pripažintiems meistrams - Maskvos, Gorkio (dabartinis Nižnij Novgorodas), Toljačio automobilių gamyklų lenktynininkams ir bandytojams. Jėgos buvo visiškai nelygios. Anie turėjo beveik neišsemiamus finansinius resursus ir tiek automobilių, kiek jiems reikėjo bandyti bei juos daužyti bandymų poligonuose. O mūsiškiai į mūšį metė nuosavas arba Vilniaus ir Kauno taksi parkų mašinas, kurias lenktynėms rengdavo namudiniu būdu.

Garsino Lietuvos vardą

Bet 1962 metais Maskvos autoralio pirmenybėse pilotas V.Oleka su šturmanu Algimantu Kurdzikausku parodo geriausią rezultatą. Po mėnesio nugali SSRS pirmenybėse Kaukaze. Lietuvos komanda, kurios kapitonu buvo V.Oleka, vėl užima pirmąją vietą. Vėliau beveik be pertraukos jie tapdavo geriausi Sovietų Sąjungoje ir automobilių ar sunkvežimių raliuose, ir žiedinėse lenktynėse. Lietuviai nuolat triumfavo ir Baltijos ralio pirmenybėse.

Vienas Rusijos sporto laikraštis 1974 metais rašė: "Vikis Oleka atliko sportinį žygdarbį. Jis laimėjo varžybas toje automobilių grupėje, kurioje automobilių gamyklos anksčiau turėjo neginčijamą pranašumą. O jis nuginčijo. Sugebėjo paruošti tokį automobilį ir taip pralėkti "Nevos žiedu", kad garsūs Maskvos mažalitražių automobilių gamyklos lenktynininkai nesugebėjo su juo susidoroti. Kijeve vėl, kaip prieš metus, atsidūrė ant viršutinės nugalėtojų pakylos. Visus aplenkė su standartiniu automobiliu. Gamyklos turi didesnes galimybes paruošti techniką, bet Oleka vis tiek tapo čempionu."

Bet kaip tai įmanoma?

Įmanoma, jeigu esi perfekcionistas ir degi pergalės aistra. Architektas, geras pianistas V.Oleka savo rankomis išardė ir sudėliojo, vėl ardė ir vėl dėliojo gal keliasdešimt automobilių, pats atlikdamas šaltkalvio, motoristo, kėbulininko ir tiekėjo pareigas. Vakarais, naktimis, ankstyvą rytą. Nes dieną reikėjo dirbti profesinį darbą.

O svarbiausia, jis viską atliko taip gerai, kad jo lenktynėms parengtos iš esmės savadarbės mašinos be vargo aplenkdavo gamyklinius automobilius.

Koziris - ir atkaklumas

Dar viena V.Oleką išskirianti savybė - šis žmogus nepaprastai atkaklus. Jo draugai nuolat prisimena epizodą iš praėjusio šimtmečio septintajame dešimtmetyje Leningrade (dabartinis Sankt Peterburgas) vykusių ralio lenktynių.

Tuomet varžybų išvakarėse Vikiui nepatiko pakitęs jo lenktyninės mašinos variklio garsas. Spėjo, kad bus trūkęs cilindro žiedas. Išardė variklį - taip ir yra. Pradėjo klausinėti, gal kiti varžybų dalyviai turi atsarginį? Niekas neturėjo. O Toljačio gamyklos lenktynininkai pusiau draugiškai, pusiau ironiškai pasiūlė: "Turim vieną atsarginį variklį. Išardyk ir pasiimk, jeigu nori."

Vikis su savo šešiolikamečiu pagalbininku Sauliumi Karosu taip ir padarė. Išardė pasiūlytą variklį, vėliau - savąjį, įdėjo žiedą ir vėl surinko abudu variklius. Darbą baigė 8 val. ryto. Vikis nuėjo miegoti, paprašęs jį pažadinti po dviejų valandų. Tiek mažai temiegojęs stojo į trasą ir vėl laimėjo.

Svarbiausia - komanda  

Taip buvo ne vieną kartą, ypač - komandinėse varžybose, kuriose vienos mašinos iškritimas reiškia visos komandos pralaimėjimą.

Vikiui komanda visada buvo svarbiausia. Todėl jis buvo ir tebėra mylimas draugų.

Tokios tviskančios sportinės karjeros žmogus, atrodo, turėtų būti išdidus ir save įsimylėjęs. Jis, žinoma, yra kategoriškas, bet didžiausiu savo laimėjimu laiko ne stulbinamą pergalių virtinę ralio trasose, o tai, kad paklojo pamatus automobilių sportui Lietuvoje ir įdiegė vadinamuosius go-kartus. Tos mažytės, pusiau savadarbės mašinytės yra prieinamos ir jaunimui, o daugeliui jos tampa ir pirmuoju žingsniu į vyrų pasaulį.

Didžiuojuosi, kad su Vikiu Oleka esame artimi draugai jau 50 metų.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
TRASA
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"