TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

„Arinuška“: į tautinės muzikos gilumą

2016 09 17 6:00
"Arinuškos" dainininkai - nuo trejų metų iki kiek sveikata leis. Ansamblio archyvo nuotrauka

Rusų folkloro ansamblio „Arinuška“ repertuaras apima ir šimtmečiais Lietuvoje gyvenančių sentikių muzikinę tradiciją, ir gerokai modernesnį romanso žanrą. Kolektyvo įkūrėjai ir ilgamečiai jo vadovai Irena ir Nikolajus Zacharovai atsidavę tyrinėja, puoselėja bei populiarina Lietuvoje ir už jos ribų gyvenančių slavų kultūrinį paveldą.

Kitąmet ansamblis „Arinuška“ minės dvidešimties metų sukaktį. 1997-aisiais jį įkūrė Lietuvoje gimusi ir augusi Irena Zacharova su vyru. „Kurį laiką gyvenau Komijos respublikoje, Rusijos šiaurėje. Prieš daugiau kaip dvidešimt metų su sutuoktiniu, Dono kazoku Nikolajumi grįžome į mano gimtinę. Esu profesionali pianistė ir muzikos pedagogė, Nikolajus – folkloro muzikos tyrinėtojas. Kai apsisprendėme gyventi Lietuvoje, prisipažinsiu, kamavo nerimas: ar kam nors čia bus įdomus rusų folkloras? Tačiau dabar galiu pasakyti, kad viskas sekėsi puikiai – sukūrėme tikrą slavų tautinės muzikos ir tradicijų mokyklą. Abu turime daug tokio darbo patirties, nes bene visą gyvenimą gilinamės į slavų liaudies muziką“, – pasakojo Irena. Gyvendama šiaurėje ji vadovavo menų gimnazijai, Nikolajus taip pat daugelį metų dirbo su vaikais.

Vietos specifika – sentikiai

Seniai slavų folklorą studijuojantis Nikolajus tvirtino, kad įsikūręs Lietuvoje pradėjo gilintis į šimtus metų čia gyvenančių sentikių bažnytinę ir pasaulietinę muziką, dainas, šokius. Todėl „Arinuškos“ repertuare daug senovinių apeigų besilaikančių sentikių muzikos paveldo. „Lietuvoje ši religinė bendruomenė gyvena jau daugiau kaip tris šimtus metų. Mes su dideliu malonumu ir pagarba tyrinėjame bei stengiamės išsaugoti jos kultūrinį palikimą. Nesvarbu, kad abu su Irena esame stačiatikiai, sentikių kultūra yra unikali, saugotina ir godotina“, – tikino Nikolajus.

Pasak Irenos, kolektyvo nariai – ne tik vietos rusai, jame dainuoja ir lietuvių bei kitų tautinių bendrijų atstovų. Didelę dalį „Arinuškos“ repertuaro sudarančias sentikių dainas ansamblio vadovai kruopščiai renka ir užrašo per ekspedicijas. Į jas vyksta ir kolektyve dainuojantys vaikai. Kultūrinį Lietuvos sentikių paveldą išlaikiusios garbaus amžiaus moterys kviečiamos į muzikos mokykloje vykstančius užsiėmimus. „Kai įtraukiame į savo programą naują sentikių dainą, kviečiame močiutes, kad jos paklausytų, įvertintų, pataisytų specifinę tartį, pakoreguotų judesius, patartų, kaip viską atlikti kuo autentiškiau“, – aiškino Irena.

Lyginamoji folkloristika

Dalis ansamblio repertuaro – Rusijos regionuose tebegyvenančių sentikių muzika. Nikolajaus žodžiais, tai ištisas folkloristikos mokslas. Sentikiai į Lietuvą ir kitas šalis nuo persekiojimų Rusijoje bėgo iš Maskvos srities, Pskovo, Smolensko, Tverės. „Mūsų, kaip folkloro tyrinėtojų, užduotis – bandyti rasti šaknis, išsiaiškinti sąsajas tarp likusių Rusijoje ir Lietuvoje apsigyvenusių sentikių kultūros. Įdomiausia, kad Lietuvoje ši unikali senoji slavų kultūra išsilaikiusi daug geriau negu pačioje Rusijoje“, – stebėjosi pašnekovas. Rusijoje ir Lietuvoje gyvenančių sentikių kultūros paveldą renkantys bei lyginantys ansamblio vadovai šiuos tyrinėjimus per užsiėmimus pristato jų įkurtos muzikos mokyklos mokiniams.

Gana uždaro būdo sentikiai per šimtus metų Lietuvoje išlaikė savo tikėjimą ir šaknis, išsaugojo senąjį paveldą. Nikolajus pabrėžė, kad net folkloro tyrinėtojui ne taip lengva prie jų priartėti, prakalbinti, sužinoti senovines apeigas, užrašyti dainas, giesmes. Tik tada, kai įsitikina, jog prašalaitis tikrai atėjo turėdamas rimtų ketinimų išsaugoti ir perduoti kitoms kartoms tai, ką Lietuvos sentikiai kruopščiai puoselėjo per amžius, šie santūrūs žmonės pradeda dalytis protėvių jiems įskiepytais papročiais, senovinėmis giesmėmis, archajiniais šokiais ir žaidimais.

Romansų programa

Daugumą „Arinuškos“ kolektyvo programos sudaro liaudies romansai. Pasak Irenos, Lietuvos publika juos labai mėgsta. „Stengiamės parinkti senuosius liaudies romansus. Dainuojame juos specifine, liaudies muzikos atlikimo maniera. Šie romansai skamba kitaip, nei dažnai girdime dainuojant kitus atlikėjus, bet mūsų tikslas ir yra būtent toks“, – kalbėjo rusų folkloro ansamblio vadovė. Jos vyras pritarė, kad romanso žanras labai platus – tai ir miesto romansas, žiaurusis, kalėjimo, katorgos, karinis romansas.

Nikolajus teigė, jog folkloras šiais laikais laikomas savita, elitine muzika, kurios daugiausia klausosi arba profesionalai, arba specialiai liaudies muzika besidomintys žmonės. O štai romansas – labai visuomeniškas žanras, prieinamas ir suprantamas, ko gero, kiekvienam. Kolektyvo vadovai sakė, kad koncertuodami pasitelkia edukacinį žaidimą: tarp populiarių ir publikos mėgstamų romansų įterpia senųjų folkloro dainų. Jie džiaugėsi, jog klausytojai leidžiasi auklėjami, tad metams bėgant folkloras tampa vis labiau mėgstamas. „Beje, pagrindiniai mūsų koncertų lankytojai – lietuviai. Sakyčiau, jie net geriau supranta ir vertina folkloro muziką nei rusai. Skaudu pripažinti, tačiau faktas, kad dalis šiuolaikinių rusų yra vadinamoji prarastoji karta – žmonės nukirstomis šaknimis. Jiems liaudies muzika ir tradicijos nerūpi“, – apgailestavo N. Zacharovas.

Stovyklos, festivaliai

Zacharovų įkurtoje Slavų tradicinės muzikos mokykloje, taip pat Lietuvos tautinių mažumų folkloro ir etnografijos centre „Arinuškos“ nariai mokosi ir muzikos teorijos dalykų: solfedžio, notacijos, muzikos literatūros, etnografijos istorijos, groti tradiciniais instrumentais. Šiandien koncertuose ir festivaliuose dalyvauja vyresnioji ir vidurinioji „Arinuškos“ ansamblio grupės, nors vaikai Slavų tradicinės muzikos mokykloje mokomi nuo trejų metų.

Irena ir Nikolajus nuo 2001-ųjų kasmet Palangoje organizuoja tarptautinę vasaros kūrybinę mokyklą „Tradicija“, o nuo 2004 metų Lietuvoje rengia tarptautinį folkloro festivalį „Pokrovskije kolokola“. Šiais metais jis vyks jau vienuoliktą kartą. Šis renginys būtų neįmanomas be paramos ir labdaros fondų skiriamų lėšų, be bendradarbiavimo su Lietuvos nacionaline filharmonija, Tautinių mažumų departamentu. Tradiciškai festivalį remia ne tik LR Kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, bet ir Dr. Bronislovo Lubio vardo labdaros ir paramos fondas. Šiais metais „Pokrovskije kolokola“ prasidės lapkričio 16 dieną.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"