TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

"Biplanas" Olegas prisijaukino literatūrą

2014 02 22 6:00
"Smagiausia, kad skaitytojų būrys plečiasi", - sako prozos tekstus kuriantis muzikantas O.Aleksejevas. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Populiarios grupės "Biplan" narys Olegas Aleksejevas su LŽ žurnaliste kalba ne apie muziką, bet apie prozos kūrimą. Žinančiųjų apie šį muzikanto potraukį ir mėgstančiųjų skaityti jo tekstus vis daugėja. O.Aleksejevas jau sulaukia pasiūlymų išleisti knygą. "Stengiuosi pasakoti taip, kad skaitytojas nežiovautų", - sako kūrybingas muzikantas.

- Esate „Biplan“ narys, bet gyvenate ne vien muzika. Kokios sritys dar domina, įtraukė?

- Taip, jau daugiau nei 18 metų esu "Biplan" narys - nuo pat grupės susikūrimo. Muzika visada man buvo pirmoje vietoje, tačiau yra ir kitų man įdomių sričių. Jos taip pat susijusios su kūryba. Visuomet mėgau literatūrą, o prieš keletą metų į mano gyvenimą atėjo ir fotografija.

- Nustebau radusi populiariame socialiniame tinkle, kad kuriate prozos tekstus. Nuo ko tai prasidėjo?

- Kiek atsimenu, visuomet mėgau skaityti. Meilę knygoms įskiepijo tėvas. Tai nutiko vaikystėje, būdamas penkerių skaičiau Jules'į Verne'ą. Nesu knygų graužikas, bet gyvenimo be knygų neįsivaizduoju. Prieš gerus penkerius metus ir pats pradėjau rašyti. Iš pradžių tai buvo tiesiog juokingi bandymai, bet nors ir kaip būtų keista, kažkam tie bandymai patiko. O svarbiausia - patiko man. Ir aš nebesustojau – rašiau toliau, skelbiau savo "Facebook" paskyroje ir iki šiol tai darau. Smagiausia, kad skaitytojų būrys plečiasi, o aš šią veiklą vis labiau prisijaukinu.

- Kokius tekstus labiau patinka rašyti – dienoraščio ar vaizduotės kuriamus?

- Savo tekstų dienoraščiais nepavadinčiau vien dėl tos priežasties, kad tai nėra visiška tiesa, juose daug prasimanymo. Bet ir tiesos netrūksta. Mano tekstai – tiesos ir fantazijos sintezė. Aš - lyg vaikas, šiek tiek pagražinu pasakojimą, kad klausytojui, šiuo atveju - skaitytojui, būtų įdomiau. Kiek pamenu, niekada nemokėjau istorijos pasakoti preciziškai tiksliai, visada pridėdavau išgalvotų dalykų. Bet esmę visuomet stengdavausi išsaugoti. Tad melagiu manęs vadinti negalima.

Kad nežiovautų

- Virtualioje erdvėje skelbiami jūsų tekstai populiarūs, juos skaito daug žmonių. Kaip manote, kodėl?

- Dažnai galvoju, kodėl mano tekstai sulaukia dėmesio, kas žmones traukia skaityti, juk juose nėra stiprių literatūrinių viražų, o mano iškalba tikrai nėra tobula. Galbūt dėl to, kad pasakoju apie paprastus dalykus - tai, kas būtų įdomu pačiam, draugui ar draugei, mamai ir sesei ar broliui. Stengiuosi pasakoti taip, kad skaitytojas nežiovautų. Tiesą sakant, turiu tokį tikslą – sudominti skaitymu žmogų, kuris to nemėgsta. Man atrodo, žinau, kaip tai padaryti. Bent jau iki šiol sekėsi – esu sulaukęs laiškų iš tokių žmonių. Man smagu žinoti, jog savo tekstais sugebėjau pasiekti bent jau tokio rezultato. Tiesa, esu sulaukęs komplimentų ir iš literatūros pasaulio žmonių, ir jų žodžiai mane įkvepia rašyti toliau. Ačiū jiems.

- Ką pats manote apie savo žodinę kūrybą?

- Vertinti save yra labai sunku. Kartais pasikapstau po senus tekstus – kas nors patinka, kas nors - ne. Bet juk autoriaus nuomonė nebūtinai turi sutapti su skaitytojo nuomone. Būna, ką nors parašau ir abejoju, ar verta tai skelbti, nes gal niekam nepatiks, o kai paviešinu, tekstas netikėtai sulaukia daug dėmesio.

- Ar svarstote, kad galėtumėte savo tekstus surinkti ir išleisti kaip knygą? Jūsų kūrybos mėgėjai savo komentaruose ne kartą tai siūlė daryti.

- Be abejo, svarsčiau apie knygą – daug kas iš manęs laukia šio žingsnio. Esu gavęs ir kelis leidybos pasiūlymus. Turiu minčių surinkti savo tekstus ir fotografijas į vieną rinkinį, manau, kada nors tai padarysiu. Dabar tik lavinu savo įgūdžius - mano laikas dar ateis.

- Mėgstate grožinės literatūros knygas, ką skaitėte pastaruoju metu, kokie autoriai labiausiai patinka?

- Taip, grožinę literatūrą labai mėgstu, nors ir pastarosios kelios mano skaitytos knygos buvo filosofiniai, istoriniai kūriniai. Iš grožinės literatūros skaičiau Ray Bradbury. O gal Charleso Bukowski prozą. Esu perskaitęs labai daug šio rašytojo prozos bei poezijos, turiu daug jo knygų. Šį autorių skaičiau įvairiomis kalbomis. Jis - kietas. Taip pat patinka Milanas Kundera, Ernestas Hemingway. Paauglystėje dievinau Erichą Marią Remarque. Tiesą sakant, gerų rašytojų daug, tik, gaila, gyvenimas per trumpas.

Sunkus, bet prasmingas darbas

- Dažnai kuriate tekstus grupės „Biplan“ dainoms?

- Dainų tekstus "biplanams" rašome mudu su Maksu. Yra tekstų, kuriuos parašėme kartu, yra dainų, kurias parašė jis vienas, yra tokių, kurias parašiau aš. Dainų tekstus mūsų grupei pradėjau kurti nuo albumo "Nuodai. P.S. Lyg paskutinį kartą". Ir rašau iki šiol. Tai mielas užsiėmimas, juolab mūsų tekstai dažnai būna ironiški ir visuomet pozityvūs. Istorijų su dainų tekstais buvo įvairių. Pavyzdžiui, su pastarąja daina "Sapnų gaudyklė" išėjo juokingai – jau buvo parašytas visas tekstas, sukurta muzika.. "Tačiau žinai, - pasakė Seržas, mūsų bosistas. - Man atrodo, kad dainos pradžioje labai tiktų kas nors apie indėnus." O parašytas tekstas buvo visai ne apie indėnus. Bet iššūkį priėmiau ir sukūriau tokius žodžius: "Aš tiktai sapnas indėniškoj sapnų gaudyklėj virš tavo lovos." Ne visai apie indėnus, bet Seržas liko patenkintas, ir daina gavo savo pavadinimą.

- Daugiau kaip prieš dvejus metus surengėte nuotraukų parodą „Fotografomanija“. Fotografuojate ir toliau, ar tai buvo laikinas susidomėjimas?

- Tą parodą surengiau ne visai savo iniciatyva, man pasiūlė, o aš dar ilgai spyriojausi. Bet galų gale sutikau. Nelaikau savęs fotografu, tiesiog man tai - smagus laisvalaikio užsiėmimas. Fotografuoju iki šiol, gal tik kiek mažiau nei anksčiau. Tam trūksta laiko.

- Praėjusių metų birželį tapote tėčiu. Pamenu, šį įvykį taip pat aprašėte...

- Visiška tiesa. Praėjusių metų birželį mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – gimė Ridas. Tai geriausia, kas nutiko mano gyvenime. Niekada anksčiau ir pagalvoti negalėjau, kad tai suteiks tiek džiaugsmo. Neslėpsiu, tėvystė man - sunkus, bet neapsakomai prasmingas darbas. Ir kuo toliau, tuo lengvesnis jis darosi. Tyčia pabrėžiu, jog tai yra darbas, ir jis sunkus, nes man ir Rido mamai to niekas nesakė, mes morališkai buvome nepasiruošę – mums tai buvo staigmena. Todėl noriu, kad būsimi tėvai apie tai žinotų ir tam rengtųsi. Tačiau taip pat noriu jiems pasakyti, kad tas džiaugsmas, kurį teiks mažylis, atpirks visus vargus su kaupu. Man patinka būti tėvu. Ne kartą esu aprašęs savo tėvystę.

O.Aleksejevas: tos valandos

galvojau šiandien apie besibaigiančius metus, ir iškart prisiminiau tą dieną. tai buvo karšta vasaros naktis. aš miegojau nusimetęs nuo savęs bet kokį medžiagos lopinėlį. Ana gulėjo šalia, bet nemiegojo. regis, paskutinį nėštumo mėnesį ji apskritai nemiegojo. galbūt dėl karščio, o gal dėl nėštumo. kas gi supaistys. ji pažadino mane apie ketvirtą ryto: - kelkis, vandenys nuėjo. važiuosime gimdyti. - ką? dabar? – aš net pašokau. - o. k. ramiai. važiuojame. velnias, dar prieš keturias valandas įsivaizdavau, kad tai nutiks anksčiausiai kitą savaitę. o atsitiko tąnakt. buvau nepasiruošęs. kažin ar tam momentui apskritai galima pasiruošti. kaip kulka šokau iš lovos, išsivaliau dantis, apsirengiau ir po kelių minučių stovėjau prie durų pasiruošęs važiuoti į gimdymo namus – tapti tėvu. privažiavus prie gimdyklos, jau beparkuojant mašiną, Aniutai ir vėl nubėgo vandenys. mes šokome iš automobilio ir pasileidome neįprastai tuščia ir ramia Santariškių gatve. ji garsiai juokėsi iš savęs, atseit, kaip ji dabar atrodys lyg apsisysiojusi. o aš jai sakiau, o tai ko tu nori, juk tu gimdyt čia atvažiavai. bet ir pats juokiausi. buvo tikrai linksma. žinote, visą gyvenimą aš įsivaizdavau šį momentą visai kitaip, tiesą sakant, aš net bijojau šio momento. o pasirodo, viskas yra labai paprasta – mums buvo linksma. mums tikrai buvo linksma. o kaipgi kitaip? gimdymo namuose mums liepė apsiauti šlepetes ir pasakė, kad vietų jie neturi. tuomet mes pasakėme, kad važiuosime gimdyti kitur. “kitur negalima”, – pasakė mums apsimiegojusi seselė. - “o tai ką mums daryti?” – paklausėme mes. - “laukti”, – liepė seselė. ir mes laukėme. kiek palaukęs aš ir vėl jos paklausiau, ką mes turėtumėme daryti. o ji atsakė, kad greit pasirodys daktaras, ir tuomet aš galėsiu su juo šnektelėti, gal jis ką nors sugalvos. nežinau, ką ji turėjo omeny, bet aš pajutau pinigų kvapą šioje paprastoje gyvenimiškoje situacijoje. o kyšių mes su Aniuta nusprendėme atsisakyti. aš jau ruošiausi skambinti į kitą gimdymo įstaiga, bet staiga vieta atsirado. dabar laukėme, kol atsilaisvins vieta pačiam gimdymui. tos vietos ilgai laukti neteko. gal ir teko, bet po devynių mėnesių laukimo ta valanda tikrai neprailgo. daktaras ir akušerė lakstė aplink Niutą ir kartais liepdavo jai stumti. – stumk, - šaukė jie jai, - o tai teks vakuumuoti! bet ji jų neklausė, tik garsiai keikėsi. o man visa tai buvo juokinga. juokinga ir neramu. atrodžiau, tikriausiai, beviltiškai, nes gydytojas pasakė, kad jei nedalyvauju, tai gal norėčiau palikti palatą. – o ką, galiu jums padėti? – paklausiau aš jo. – be abejo, kad gali, - net pyktelėjo jis, - tiesiog privalai. tada aš nuėjau gimdyti kartu su jais. rėkiau Niutai – “stumk. stumk, o tai vakuumuosime! ir keikis kiek nori, aš leidžiu.” nors įprastai keiktis mūsų namuose uždrausta. jai uždrausta, man galima. bet aš nesikeikiu. Aniuta taip pūškavo kaip meška geras keturias valandas, o gal ir daugiau, kol galų gale išstūmė nežemiško grožio berną. anas tik išlipęs iš motinos pradėjo žvairuoti į mane. aš net apsiašarojau. apsiašarojau ir iš kišenės išsitraukęs telefoną pradėjau fotografuoti mažylį. vėliau akušerė įdavė man į rankas žirkles ir pasiūlė perkirpti virkštelę. aš sutikau. kirptelėjau taip, kad aptaškiau visus kraujais. buvo labai linksma. nežinau, ar kitiems buvo linksma, bet man tai tikrai. o po to aš išbėgau rūkyti, skambinti draugams ir kitiems artimiems žmonėms – girtis, kad aš jau tėvas. nors tiesą sakant, tėvu pasijaučiau tik vėliau. gerokai vėliau. o vakare labai pavargęs grįžau namo ir kritau į lovą. anksčiau visada įsivaizdavau, kad tą dieną su draugais gerokai prisiliuobsiu švęsdamas. bet atsitiko kitaip, nei maniau. sėdėjau vienas namuose, ir net alaus neatsidariau. džiaugiausi tuo, kaip klostosi mano gyvenimas. ir dar galvojau, kad viskas, ką aš anksčiau galvojau apie tėvystę, yra totali nesąmonė, ir jeigu aš tai žinočiau, jau seniai būčiau tapęs tėvu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"