TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

„Labas. Aš – Dominykas.“

2014 10 31 6:00
„Kartais norisi radikalių pokyčių, bet aš tikiuosi, kad rytoj arba šiandien nemirsiu ir dar spėsiu ką nors nuveikti“, - sako Dominykas Vaitiekūnas. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

LRT televizijos žaidimo „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ vienas vedėjų, nestandartinio skambesio grupės „Liūdni slibinai“ balsas Dominykas Vaitiekūnas nelinkęs veltis į žodžių karą ar mėgautis skandalais. Aktoriui ir atlikėjui patinka tie projektai, kuriems nereikia sensacijų.

- Tavo karjera "įsivažiavo", kai prieš porą metų su šokėja Justina Žemaityte laimėjai TV3 šokių šou „Šok su manimi“. Peršasi mintis, kad šokai savireklamos sumetimais.

- Būčiau labai nesąžiningas, jei pasakyčiau, kad viešumas nebuvo viena priežasčių, dėl kurių dalyvavau šiame projekte. Tačiau negalėčiau visos savo motyvacijos sumauti tik ant šios ašies. Iš tikrųjų visą gyvenimą labai norėjau šokti. Kai man buvo šešeri ar septyneri, Panevėžio šokių klube „Rid-rito“ pusmetį šokau pramoginius šokius. Tačiau tai – žvėriškai brangus sportas. Teko jį mesti, nes mano tėvai turėjo finansinių sunkumų. Be to, tada ir pačiam trūko motyvacijos.

Kai suaugau ir tapau scenos žmogumi, mano kūnas ėmė jausti neišpildytą norą išsilankstyti, išjudėti ir išsiraityti. Dalyvauti „Šok su manimi“ sutikau su sąlyga, kad dirbsiu daug ir nersiu stačia galva... Justina buvo ne pirmoji pasiūlyta partnerė. Atitiko ne tik ūgis, bet ir požiūris į darbą. Nusprendėme dirbti negailėdami laiko ir jėgų. Beveik devynis mėnesius brūžinome parketą visu laisvu metu. Kartais iš nuovargio sunkiai užlipdavau laiptais, bet išsinešiau nemažai patirties ir žinių, patyriau labai įdomų ir gražų laiką.

Antrame Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kurse ėmėme suvokti, kad baigę studijas galime išeiti tiesiog į gatvę. Baigus bakalaurą badas gal ir negrėsė, bet karjera teatre nė iš tolo nekvepėjo. Reikėjo ieškoti veiklos. Supratau, kad šokdamas TV3 projekte neturiu ko prarasti. Kadangi labai stengiausi, man buvo nusišvilpt, ką „pezės“ vertinimo komisija.

- „Šok su manimi“ komisijos narys choreografas Jurijus Smoriginas siautėdavo ir per reklamines pertraukas?

- Negaliu atsakyti, nes nekreipiau į jį dėmesio. Svarbiausia man buvo gerai pasirengti ir pasirodyti. Nematau prasmės kalbėti apie Jurijų.

- Galėtum jam ką nors leptelėti ir viešųjų ryšių sumetimais įsivelti į konfliktą.

- Nėra ko leptelėti. Jurijus man nieko blogo nepadarė. (Juokiasi.) Skandalai man neįdomūs, sąmoningai renkuosi kelią nesivelti į juos. Dirbu su tokiais projektais, kuriems nereikia sensacijų.

- Su žurnaliste Gražina Sviderskyte vedi LRT televizijos žaidimą „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“. Kai turėsi savo atžalą, ar ji bus "tūkstantmečio vaikas"?

- Labai sunku tai nuspėti, nes vaikas nėra projektas, kurį gali iš anksto suplanuoti, gauti paramą ir įgyvendinti. Vienas didžiausių peilių santykiams smeigiamas tada, kai projektuoji kitą žmogų, tegu ir mažą, pagal savo matmenis. Tai – kito žmogaus žalojimas. Svarbu padėti vaikui rasti bėgelius, ant kurių jis gali užlipti. Kol turėsiu blaivią galvą, tikiuosi neformuoti savo vaiko ir negrūsti jo į savus rėmus. Nereikia spjauti į vandenį, kurį teks gerti, bent kol kas mąstau taip.

- G. Sviderskytė – rimta žiniasklaidos atstovė ir tyrėja. Sutiktum, jei pasakyčiau, kad laidoje tau tenka tik linksmintojo vaidmuo?

- Gal ir sutikčiau. Iš manęs tikimasi geros atmosferos – aš tai suprantu. Mano darbas – būti vaikų draugu, juos pasveikinti, susukti reportažus, pristatyti žiūrovams temą ir apžvelgti šou rezultatus.

Norėčiau išbandyti ir kitus amplua, bet juk negali vesdamas tą pačią laidą būti visiškai skirtingas. Kartais norisi radikalių pokyčių, bet tikiuosi, kad rytoj arba šiandien nemirsiu ir dar spėsiu ką nors nuveikti. Jei norėjai paklausti, ar „Lietuvos tūkstantmečio vaikai“ neapvagia manęs kaip žmogaus, atsakysiu: aš taip nemanau.

„Aš esu įvairaus plauko scenos darbininkas, artistas, dainų atlikėjas ir renginių vedėjas“, - prisistato Dominykas Vaitiekūnas.

- 2010-aisiais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigei dramos aktoriaus - renginių vedėjo bakalauro, 2012-aisiais – magistro studijas. Pasitelki aktorinių įgūdžių meluodamas?

- Ne. Turiu bėdą: man tikrai sunku meluoti. Kartais labai sunku sakyti tiesą, bet ji – stiprybės šaltinis. Kai nemeluoji sau ir kitiems, esi stiprus. Stengiuosi nemeluoti, tačiau negaliu pasakyti, kad niekada to nedarau.

Jeigu aktorius geras, tai nereiškia, kad jis – geras melagis, ir priešingai. Kai kurie – tokie prasti aktoriai, bet tokie geri protknisiai… Aktorius tik filosofiniu požiūriu yra melagis. Juk scenoje nesu tikrasis aš. Tai – tam tikras amplua.

- Muzikos prodiuserio, kino režisieriaus Žeraldo Povilaičio komedijoje „5 dienų avantiūra“, kuri pasirodė 2008-ųjų gruodį, vaidinai vieną pagrindinių personažų Andrių. Man jis atrodo nykus ir neįtaigus, o juosta – apgailėtina. Ką pasakytum tu?

- Tai buvo taip seniai… Sunku kalbėti apie filmą, kai pats jame vaidini. Nesugebu atsitraukti ir pasižiūrėti iš šono. „5 dienų avantiūrą“ žiūrėjau tris ar keturis kartus ir kas kartą ji man atrodė kitaip. Todėl nusprendžiau nebevertinti šios juostos. (Šypteli.)

- Kaip identifikuoji save – kaip aktorių?

- Ne. Aš esu įvairaus plauko scenos darbininkas, artistas, dainų atlikėjas ir renginių vedėjas. Todėl nepažįstamam žmogui nesakyčiau: „Labas. Aš – aktorius.“ Sakyčiau: „Labas. Aš – Dominykas.“

- 2006-aisiais tapai „Dainų dainelės“ laureatu. Vadinasi, tavo ausų tikrai nenumindė meška. Kuriems lietuviško šou verslo atstovams patartum nedainuoti?

- (Juokiasi.) Neatsakysiu, nes savo kolegų nevertinu neigiamai. Tegul dainuoja kas tik nori. Jeigu yra paklausa, bus ir pasiūla. Manantiesiems, kad kai kurie turi nedainuoti, patariu išjungti televizorių, radiją ir eiti pavedžioti šuns. Nesiklausykite to, kas jums nepatinka. Klausykitės tai, ką mėgstate.

- Esi nekomercinės, sunkiai apibrėžiamo žanro grupės „Liūdni slibinai“ vokalistas. Nejaugi tau, meno žmogui, neapmaudu dėl to, kad tuščiavidurio „popso“ žvaigždės ciniškai daro didelius pinigus?

- Žmogus linkęs dualistiškai skirstyti į gera ir bloga, į vertinga ir ne. Tačiau niekas nežino, kur yra tiksli riba. Pats esu popkultūros dalis, daugelis mūsų esame jos dalis. Burnoti būtų nesąžininga. Žinoma, yra dalykų, kurie man neskanūs. Ar apmaudu, kad jie egzistuoja? Turiu per mažai laiko, kad apgailestaučiau dėl to, jog liaudžiai patinka tuščiaviduriai dalykai. Istorija rodo, kad žmonėms reikia duonos ir žaidimų. Išlavintas skonis nėra daugumos bruožas. Verkti „Dieve, Dieve, kaip popkultūra gadina žmogų…“ yra laiko švaistymas. Norite verkti? Verkite. Kol jūs verksite, aš geriau nueisiu į nekomercinio kino festivalį, pažiūrėsiu dokumentinę juostą arba atsiversiu knygą.

Jei žmogų erzina kitų santykiai, kitų kuriama muzika ar apranga, tai – ne kultūriniai, o medicininiai simptomai.

- Sakai neturintis vienintelio autoriteto, nes „tokio tobulo žmogaus nėra“. Apskritai ar asmenybė gali būti tobula?

- Žmogus negali būti tobulas. Ar reikia siekti tobulybės? Reikia siekti vidinio ir išorinio komforto. Jeigu žmogus eina pasirinkto tikslo link, galima sakyti, kad jis eina tobulybės link. „Tobulybė" - banalokas žodis.

Kartais tikrai norėčiau būti tobulas. Kartais noriu būti geresnis, nei esu. Kartais noriu būti jaunesnis, vyresnis, intelektualesnis, nuoširdesnis, aukštesnis, turėti žemesnį balsą ar tamsesnes akis. Tai – labai žmogiška.

- Išvardijai daug charakterio ir išvaizdos savybių. Peršasi klausimas: ar esi patenkintas tuo, koks esi čia ir dabar?

- Iš principo taip. Bet jei žmogus būtų patenkintas savimi šimtu procentų ir trykštų džiaugsmu dėl savęs, sutriktų emocinė jo pusiausvyra. (Kikena.) Sutikau tokių žmonių, bet jie man toli gražu neatrodė laimingi. Kol jautiesi netobulas ir supranti savo ribotumą, kol stengiesi laužyti savo charakterį, kol gali mokytis, augti ir tobulėti, tol esi gyvas. Kai pasakysiu, kad esu tobula susiformavusi asmenybė, prašau mane išblaivyti, nes akivaizdu, kad būsiu suvalgęs ko nors netinkamo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"