TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

„Šviežiai kepta“ bitininkė kaimiško gyvenimo nekeistų į nieką

Rasos mylimiausios ūkyje – bitės, Aidos – triušiai. Margaritos Pūdžiuvienės („Tauragės kurjeris“) nuotrauka

Pas „šviežiai keptą“ bitininkę, kaip pati save vadina Rasa Jacikienė, užsukę svečiai visuomet paragauja medaus. Dar bičių duonelės, patiektos saldaininėje. Jei vakaras ilgas ir kompanija gera, Rasa iš spintelės ištraukia grafiną gardaus midaus, kurį pati pagamino. Moters ūkyje – 36 bičių aviliai, 15 karvių. Gyvenimas yra gražus ir paprastas. Bent jau toks atrodo šnekučiuojantis su šia Lauksargių ūkininke.

Rasos virtuvėje manęs laukė mėtų arbata. Ant spintelės tupėjo Rakštikė, banguotoji papūga. Rasos dukters Aidos globotinė. Paukštytė tyli ir liūdna, nes neseniai katinas nudaigojo jos simpatiją. Katinas, papūga, 15 karvių, triušiai, vištos... Ūkis nemenkas, tačiau Rasos mylimiausios jame – bitės, kurių sode – 36 aviliai. Bitutės pastaruoju metu mėgsta sukiotis aplink langus, rinkdamos nektarą iš ten augančio keisto krūmo bandrenio. Žmogaus ūgio augalo žiedai – susirietusį ežį primenantys balti bumbulai. Kaip Rasa sako, iš 1 ha tokių augalų bičių prinešto nektaro būtų galima išsukti 1 toną medaus. Augalo daigą ūkininkė gavo iš Tauragės bitininkų draugijos „Medus“, kurios nare ji tapo prieš trejus metus.

– Bitininkauti pradėjau neseniai. Pažįstami klausia, ar jau senatvė beldžiasi, kad bitininkystės ėmiausi. Dažnas bitininkas yra vyresnio amžiaus. Jei kuriam iš mūsų bitininkų būrio sukanka 60 metų, mes sakome, kad jis dar jaunas, – juokiasi Rasa.

Bites perėmė iš tėvo

Bites moteris perėmė iš tėvo, kuris prieš keletą metų priglaudė pasiklydusį spiečių.

– Tėvas buvo stalius, nukalė avilį, įkurdino bites. Vėliau sodas prasiplėtė iki 10 avilių. Tais metais padidėjo bičių mirtingumas, tėvukas pavargo, jam buvo 97 metai, tai bitėmis rūpintis ėmiau aš, – savo bitininkystės pradžią nusako Rasa ir paragina į arbatą įsidėti medaus.

Dar pajuokauja, kad jos namuose nerasi kitokios, tik sode užaugintų žolelių arbatos. Žinoma, ir daržovės, prieskoniniai augalai ant pietų stalo keliauja tik iš ūkininkės daržo. Labai įdomus Rasos sumanymas užsišaldyti žiemai baziliko. Moteris į šaldymo formeles šio prieskoninio augalo deda kartu su alyvuogių aliejumi. Tokius sušalusius kubelius vėliau naudoja sriubai. Žinoma, aliejus turi būti, kai ji sako, tikras, iš alyvuogių, ne jų išspaudų. Prakalbus apie Graikijoje ragautą vietinį aliejų moteris prisimena ir kitą šio krašto gėrybę – medų.

– Kad žinotumėte, koks skanus jų kalnų medus, – moteris pasuka spintelės link ieškoti medaus. – Graikijoje bičių aviliukai mažučiai. Kadangi ten nėra žiemos, nereikia avilių apšildyti, todėl jie tokie ir maži. Tose vietovėse, kurias lankiau, auga čiobreliai, kurių nektarą bitės neša.

Rasa atsuka plastikinį buteliuką su tamsiu medumi, pastarąjį, kadangi jis sukietėjo, išspaudžia kaip pastą ir duoda paragauti. Skonis kiek primena karamelę.

– Geras, ar ne? Kad ir kaip bebūtų, medus visur skanus, tačiau Lietuvoje – skaniausias. Taip sakome mes, bitininkai, grįžę iš kelionių po kitas šalis, – šypsosi moteris.

Medaus mažai dėl karščių

Sako, kad pati šiemet prisuko perpus mažiau medaus nei pernai. Kiaulpienės trumpai žydėjo, o liepos dėl sausros nedavė nektaro. Ir bitutės esant kaitrai mažiau jo rinko. O dabar, pasak moters, jau reikia ruoštis žiemai. Bitės turi spėti išauginti naujus perus, kurie peržiemos. Žiema bitėms – ramybės metas. Jei ir išlenda lauk, tai tik per klaidą esant šiltai žiemai. Rasa prisimena vieną pavasarį, kai bitutės per anksti išlindo iš avilių, nutūpusios ant sniego ėmė šalti. Abi su dukra jos rinko jas, šildė delnuose ir grąžino į avilius. Rasa išmaniajame telefone randa Aidos nuotrauką, kurioje mergaitei ant nosies tupi bitė.

– Tiksliau, tranas. Tranai negelia, Aida mėgsta su jais žaisti, – paaiškina bitininkė. – Teko matyti, kaip tranus prieš žiemą bitės už sparnų tempia lauk iš avilio. Tranų funkcija – tik apvaisinti motinėlę. Jie neneša medaus, kaip bitės darbininkės, dėl to joms žiemą jie nereikalingi.

Kitoje nuotraukoje – akimirka iš bitininkų šventės. Ant stalo stovi butelis su skaidriu skysčiu, ant kurio etiketės – „Tranuko lašas“. Rasa aiškina, kad yra bitininkų, kurie moka iš midaus išvirti degtinę.

Vietoj vitaminų

Pati moteris moka gaminti midų. Juokiasi prisiminusi, kaip pavaišintos draugės klausinėjo, ką ragavusios, kad taip linksma buvo. Anot Rasos, midus – klastingas skanėstas, jo skonis primena vyną, nors jis gerokai stipresnis. Rasa iš virtuvinės spintelės ištraukia parodyti ir bičių pikio užpiltinę, kurią naudoja imunitetui stiprinti.

– Pikį užpili spiritu, kad ištirptų, po tam tikro laiko užpili degtinės. Žiemą nuo ligų apsiginti pakanka vieno arbatinio šaukštelio arba keliolikos lašų šios užpiltinės. Tai natūralus antibiotikas. Ja galima gydyti ir skrandžio žaizdas. Reikia dešimt dienų kasdien išgerti po vieną arbatinį šaukštelį, – aiškina bitininkė. – Organizmui stiprinti galima vartoti žiedadulkes. Jose gausu vitaminų. Tarkim, ryte atsibudęs į stiklinę vandens įpili šaukštelį žiedadulkių. Kol išsivalysi dantis, jos ištirps, tada prieš valgį galėsi išgerti. Klaidingai elgiasi tie, kurie šaukštelį žiedadulkių užgeria vandeniu jų neištirpinę. Dėl kieto apvalkalo jos skrandyje netirpsta.

Bičių duonelė – irgi labai vertinga. Pasak Rasos, keli grūdeliai atstoja visos dienos vitaminų dozę. Rasa pamena, kaip vyras su dukra per vieną savaitę suvalgė keletą saujų bičių duonelės. Nors baimintasi alergijos, nieko nenutiko – pasak Rasos, matyt, organizmui norėjosi.

Kaimo privalumai

Šeimą Rasa stengiasi maitinti kuo sveikesniais produktais. Vartoja savo karvių pieną, valgo savas daržoves, užsiaugina kiaulių mėsai, ir kiaušiniai – tik savų vištų. Iš parduotuvės perka tik rūkytus mėsos gaminius ir pieno produktus. Juokiasi, kad dukra vietoj kramtomosios gumos gali kramtyti bičių korius, o vietoj saldainių – laižyti medų. Aida neprieštarauja. Pakalbina į korius nuo narvelio viršaus šnairuojančią Rakštikę ir lyžteli rankoje laikomą valgomą šaukštą medaus. Kai buvo karšta, mergaitė smaguriavo mamos pagamintais ledais iš obuolių sulčių. Kaip Rasa sako, pagrindinis gyvenimo kaime privalumas – geras maistas.

– Kai kurie paskaičiavę sako, kad vištų auginti neapsimoka. Esą parduotuvėje pirkti vištieną pigiau nei užauginti vištą. Ir tai tiesa. Tačiau, kaip viena kaimynė išsireiškė, verdant savo vištą kvepia visa laiptinė, o iš pirktinės net sriuba spalvos neįgauna, – mintimis dalijasi ūkininkė.

Medsukio meistrė

Žinoma, yra ir minusų. Ūkis negali likti be ūkininkės. Norint kur nors išvykti reikia atsakomybę perleisti kuriam šeimos narių. O pakeliauti Rasa mėgsta. Į keliones neretai vyksta su bitininkų draugijos nariais, dalyvauja bitininkų suvažiavimuose.

– Netrūksta pramogų tiek bitininkams, tiek jų vaikams. Rengiamos įvairios varžybos, pavyzdžiui, kas greičiau pagaus spiečių, užkurs dūminę, išsuks medų ir panašiai. Būna patiekalų iš medaus pristatymai. Teko gaminti bitės formos tortą, – pasakoja Rasa.

Pernai viename bitininkų suvažiavime surengtose varžybose moteris gavo „Geriausios medsukio meistrės 2013“ apdovanojimą.

Kas Rasą džiugina labiausiai? Moteris prisimena, kaip džiaugėsi, kai pirmą kartą prisuko medaus.

– Kiek buvo laimės su tėčiu prisukus pirmąjį kibirą medaus! Savo medaus. Tas jausmas, kai tu pagamini kažką savo, nepaprastas, – laimę nusako moteris.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"