TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

„Varom!“: blaivus gyvenimas pagal Simoną

2016 07 02 6:00
Simonas Dailidė savo pavyzdžiu rodo jaunimui blaivaus gyvenimo būdo privalumus. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Paauglystėje vilnietis Simonas Dailidė prisipažįsta buvęs tikras galvos skausmas mamai ir mokytojams: policija, naktinės gastrolės, metimai iš mokyklos buvo jo kasdienybė. Tačiau jau penkerius metus 23-ejų vaikinas gyvena visai kitaip ir gan aktyviai įtraukia į tokį gyvenimą kitus jaunuolius.

Simonas su bendraminčiais prieš penkerius metus bene pirmieji Lietuvoje pasiūlė jaunuomenei linksmintis kitaip, nei įpratę daugelis – be jokio alkoholio. Festivalis „Varom!“, kuris šį savaitgalį organizuojamas prie Pailgio ežero, vyksta jau ketvirtą kartą ir kasmet suburia tuos, kam šaunioms linksmybėms alkoholis visiškai nereikalingas.

Paauglystė – sunkus metas

Simonas buvo pašėlęs vaikis, o šiandien stengiasi daug bendrauti su tokiais jaunuoliais, koks buvo pats, ir savo pavyzdžiu įrodyti, kad smagiai gyventi galima ir nelaužant įprastų taisyklių. „Man gerai sekasi, jaunimas su manimi kalba. Neseniai grįžau iš sveikuolių stovyklos, tokiose lankydavausi būdamas sunkus paauglys. Prieš šią stovyklą gavau savo penktos klasės auklėtojos, kuri ligi šiol stebi mano gyvenimą ir džiaugiasi pokyčiais, laišką. Moters anūkė dabar elgiasi taip, kaip aš anuomet: maištauja, neklauso, nieko nenori daryti. Pasiūliau išbandyti tai, kas pakeitė ir mano gyvenimą. Jos abi atvyko į stovyklą ir pirmą kartą nuo penktos klasės akis į akį pasisveikinau su buvusia auklėtoja. Stebėjau jos anūkę: iš pradžių mergaitei viskas nepatiko, buvo labai priešiška ir nelaiminga. Tačiau pasibaigus stovyklai žiūrėjau jai į akis, mudu kalbėjomės – ji buvo visai kitas žmogus: smagus, patenkintas, laimingas. Tai, kad mokytoja klausė mano patarimo dėl sunkiai valdomos anūkės ir galėjau joms abiem patarti ir padėti, ir yra tas gyvenimo džiaugsmas, kuriuo iš tiesų dabar mėgaujuosi“, – prisipažino Simonas.

Vaikino teigimu, jaunam žmogui būtina parodyti, kad yra pasaulyje kitokių žmonių, kurie leidžia laisvalaikį pramogaudami be girtavimo ir nesveikų pomėgių. Pastaruoju metu nuolat dalyvaudamas tokiose stovyklose jau kaip vienas organizatorių, Simonas, sako, matantis, kaip vaikai jose keičiasi – pasibaigus nenori skirstytis, siekia toliau bendrauti su sutiktais įdomiais žmonėmis, veržiasi atvažiuoti vėl.

Buvo visko

Simoną pašėlusios paauglystės metas užklupo anksti – jau penktoje klasėje. „Mano draugė ir kiti bičiuliai buvo vyresni bent trejais metais, tad prasidėjo visokie vakarėliai, negrįždavau naktimis, teko ir su policija pabendrauti, buvau įtrauktas į įskaitą. Kartą man su draugu buvo pasiūlyta nuvažiuoti vasarą į karinę vaikų stovyklą, vykau ten policijos „rekomenduotas“ kaip rizikingas vaikas. Trejus metus važinėjau į tą stovyklą, buvau jau tikras „erelis“ senbuvis – juokėsi prisiminęs S. Daildė. – Kartą stovykloje apsilankė jogos mokytoja, ji vedė papildomus jogos užsiėmimus. Keitėsi mums įprasta tvarka, tad aš – „erelis“ – pradėjau su ja konfliktuoti. Tačiau ji taip ramiai ir taikiai su manim kalbėjo, kad didelio konflikto sukelti man nepavyko.“

Kaip sakė Simonas, karingai nusiteikusį vaikį ši jogos mokytoja pakvietė atvykti į sveikuolių stovyklą Šventojoje. Jis tai ir padarė. Kaip tik ten ėmė keistis maištingojo Simono gyvenimo būdas: jis ne tik nuolat lankėsi šioje ir panašiose stovyklose, bet ir dirbo jose kaip savanoris. Šiuo metu jis jau visateisis tokių stovyklų darbuotojas – turi Lietuvos sveikuolių sąjungos darbuotojo etatą. „Iš tiesų viskas vyko palaipsniui – iš pradžių nutariau atsisakyti alkoholio. Net per draugų vakarėlius negerdavau. O kai profesinėje mokykloje mokiausi statybininko amato, buvau tarp bendramokslių visiška balta varna – negeriantis, nevalgantis mėsos. Tiesa, tada dar rūkiau, bet atėjo laikas, kai mečiau ir šį įprotį“, – prisipažino Simonas.

Dviračiu į Paryžių

Pernai rudenį Simonas leidosi į dar vieną nutrūktgavišką nuotykį: sėdęs ant dviračio numynė porą tūkstančių kilometrų iki Paryžiaus, kur tuo metu gyveno jo draugė. Kelionės iš anksto beveik neplanavęs ir jai specialiai nesiruošęs – pasidavė gana netikėtam impulsui. Pasibaigus vasaros festivalių metui, rugsėjį nusipirko dviratį, rado rėmėjų, kurie padėjo įsigyti lengvą palapinę, miegmaišį, specialius prie dviračio tvirtinamus krepšius, ir leidosi į kelionę.

„Nežinojau nei kur miegosiu, nei kaip važiuosiu, bet kelionė pavyko gana sklandžiai. Tiesa, prisidėjau pernelyg daug daiktų, dabar jau žinau, kiek ir ko reikia. Įgijau labai geros patirties, tad šį pavasarį organizavau dviratininkų grupę, su kuria nuvažiavome į Palangą. Į Paryžių pernai važiavau dvidešimt dienų, pakliuvau ir į sniego zoną, kurios nesitikėjau vykdamas į pietvakarius. Tačiau viską atpirko draugės bučinys atvykus: smagu tai padaryti meilės mieste vadinamame Paryžiuje prie Eifelio bokšto“, – patenkintas prisipažino Simonas. Kaip teigia vaikinas, net ir kardinaliai pakeitęs gyvenimo būdą jis liko itin spontaniškas ir ganėtinai užsispyręs: savo tikslo siekia užsidegęs ir nepaisydamas pasitaikančių kliūčių.

Be prievartos, savo pavyzdžiu

Išskirtinę festivalio „Varom!“ atmosferą kuria patys dalyviai, kuriems linksmintis alkoholis visai nereikalingas. „Taip, atvykstančiuosius patikriname, ar jie nebando įsinešti neleistinų gėrimų, tačiau mūsų festivalio svečiai „kontrabanda“ paprastai neužsiima, – šyptelėjo Simonas. – Žinoma, kartais pasitaiko koks vienas kitas pilietis, kuris staiga ima šlitinėti. Taip nutikus, alkoholį iš jo paimame, bet jeigu ne agresyvus, nevejame lauk. Pati renginio atmosfera yra tokia, kad net rūkaliai nesiryžta viešai traukti dūmo. Na, jei jau labai prispiria, padūmija kur nors atokiau pasislėpę.“

Festivalis rengėjams jokio pelno neduoda, priešingai – tam, kad padengtų atsiradusias skolas, jis buvo išvykęs dirbti į Norvegiją. „Juk turiu statybininko profesiją, tad padirbėjau pusmetį ir grąžinau skolas. Tai dar viena puiki patirtis – dirbti statybose Norvegijoje buvo labai įdomu. Kalnuose statėme medinius karkasinius namukus, pamačiau kone visą šalį, nes kas savaitę vykome jų statyti vis į kitą vietą. Gavau net metų sutarties pasiūlymą, viskas labai gerai ėjosi, tačiau sulaukiau kvietimo iš Lietuvos sveikuolių sąjungos dirbti projektų vadovu, tad iš karto sutikau ir kuo skubiau grįžau į Lietuvą.“

Vaikinas prisipažino, kad labiausiai dėl jo gyvenimo pokyčių džiaugiasi mama. Ištvėrusi sunkią sūnaus paauglystę ji pokštauja, jog jos maldos Danguje buvo išklausytos. Pati pripažįstanti panašų į dabartinį Simono gyvenimo būdą moteris džiaugiasi prasminga sūnaus veikla. „Mano tėvai išsiskyrę, tėvas gyvena Rusijoje, – pasakojo Simonas. – Vyresnė sesuo irgi džiaugiasi, kad nebekankinu mamos, bet laimingiausia šeimoje turbūt močiutė, su kuria mama dalydavosi mano sunkios paauglystės rūpesčiais.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"