TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

200 žodžių apie teisybę

2007 02 03 0:00
Poetė Alma Karosaitė: "Teisybė ypatinga"
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Turbūt daug kas įsidėmėjo šių metų Nacionalinio diktanto tekstą "Teisybė". Ne tik dėl gausybės sudėtingų žodžių, bet ir prasmingo, aktualaus turinio. Teksto autorė - poetė Alma Karosaitė, trisdešimt trijų poezijos knygų autorė.

Poetė Alma Karosaitė kilusi nuo Biržų. Po studijų Vilniaus universitete dirbo korespondente ir redaktore. Nuo 1995 metų ji - Muitinės mokymo centro vyr. metodininkė. Gyvena Šilėnuose Vilniaus rajone.

- Kodėl būtent jūs buvote pasirinkta sukurti Nacionalinio diktanto tekstą?

- Teisybę pasakius, nelabai kas ir apsiėmė jį kurti, nes darbas nepaprastai sunkus. Aš pati trisdešimt variantų parašiau ir dar turbūt trisdešimt parašyčiau iš to paties - gal gerinčiau, keisčiau žodžius. Nežinau, ką iki manęs kalbino. Man regis, pirmiausia - Justiną Marcinkevičių, bet jis atsisakė. Tada turbūt ieškojo lituanisto praktiko, dirbusio ir redakcinį darbą. Aš trylika metų dirbau "Vagos" leidykloje, devynerius - su kūrybingais vaikais "Gimtojo žodžio" studijoje, o dabar dėstau Muitinės mokymo centre, ir mano auditorija - suaugę žmonės, antpečiuoti muitininkai. Esu valstybinių pažiūrų lituanistė ir labai rimtai žvelgiu į savo auditoriją.

- Vis dėlto randate laiko ir kūrybai. Pernai išėjo jūsų naujausia eilėraščių knyga "Meilės vakaro rankraštis".

- Lyrikos rinkinėlis, telpantis delne, - trisdešimt trečia mano knygutė. Esu dėkinga savo muitininkams, kad jie palieka man laiko kurti. Žinoma, miško paukštis į mišką žiūri. Dabar pasižiūriu pro langą į Jeruzalės mišką ir galvoju, kad gal ten, ko gero, grožinė kūryba su tais paukščiais, o čia yra tiesioginis darbas, kurį irgi labai branginu. Pažįsti valstybę dirbdamas tokį darbą.

- Nacionalinio diktanto tekstas - labai aktualus ir prasmingas. Ar ši tema jūsų pasirinkta?

- Rinkausi iš man pasiūlytų bendrybių: vienybė, draugystė... Bet man jos nepasirodė tokios aktualios kaip teisybė. Mano tėvelis sakydavo: "Mano melas teisingesnis už tavo teisybę." Tai man ta teisybė iš vaikystės yra įsirėžusi.

Kiekvienas žodis turėjo būti pasvertas, nes - dar viena sąlyga - tekstas turėjo būti ne daugiau kaip 200 žodžių. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė man padiktavo, aš jos labai prašiau, tuos sunkiuosius žodžius, kuriuos reikėtų pavartoti. Jų buvo keliasdešimt. Sunkiausia tuos žodžius suderinti, kad jie tikrai būtų žmogaus patikrinimas.

Buvo manančiųjų, kad diktantą reikia rašyti iš atskirų sakinių. Sakykim: "Ištįsęs Jonas tysojo pievoje". Ir tegu mąsto lietuviai XXI amžiaus pradžioje, kur - nosinė, kur - ilgoji! Tačiau rišlus tekstas gal įdomiau. Visiškai suprantu diktanto organizatorius, kad nėra taip paprasta net ir iš labai žodingo rašytojo kūrinio paimti ištrauką, nekompiliuotą, neištrauktą iš konteksto, kad ji tikrai turėtų visus mūsų rašybos klaustukus.

- Kaip jūs pati vertinate Nacionalinio diktanto rašymą?

- Jaudulys ima ir graudu, kai matai, kad Nacionalinį diktantą rašo ir žmonės toli toli nuo Lietuvos. Man - didelis įsipareigojimas. Savo kaime visą diktantą ir po jo dar valandą pravaikščiojau po kambarį.

Jausmų tikrai labai daug, tačiau pirmiausia diktantą vertinu protu. Buvau girdėjusi, kad prancūzai niekada nerinks prezidentu politiko, kuris viešai kalbėdamas padaro tris kalbos klaidas. Praėjo kažkiek laiko ir prancūzai sugriežtino sąlygą iki vienos klaidos. Kreipiausi į savo kolegą prancūzistą Miroslavą Stasilo, dirbantį tame pat Muitinės mokymo centre, ir jis paliudijo.

Lietuvai dabar yra visos galimybės apginti lietuvių kalbą kaip valstybinę, o vėliau tokios pat didelės galimybės apginti lietuvių kalbą kaip vieną iš Europos Sąjungos vartojamų kalbų. Įstatymas gina, tinklalapiai padeda, Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija dirba. Taigi valstybė kalba valstybinės kalbos žodžiais.

Be to, reikia atgaivinti tarmes. Tokių gražių tarminių žodžių yra. Jonas pamiršta viename kampe, Petras - kitame. Kalba skursta, skursta. Tų žodžių vis mažiau lieka. Ir kokio žodelio neprikelsi, kad lietuvis dar jį suprastų. Žodyną reikia branginti. Išmiršta kaimai su visais jų pavadinimais, tegu nors žodžiai neišnyksta.

Aš protu suvokiu, kad valstybei labai svarbu išsaugoti valstybinę kalbą. Labai rimtų kalbininkų nustatyta, kad iš tūkstančių pasaulio kalbų lietuvių kalba, vartojama trijų milijonų Lietuvoje ir beveik milijono užsienyje, yra 208-ojoje vietoje. Taip aukštai jinai šiuo atveju yra atsidūrusi. Kaip kokioje Babilono viršūnėje. O gali būti net pasiturinti Europos valstybė ir neturėti savo pavadinimo kalbos.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"