TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

2006 metų herojai

2006 12 30 0:00
Lėlininkas Vitalijus Mazūras
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Jie ir vėl prabėgo greitai - dar vieni metai. Sausio mėnesį - startas, gruodžio - finišas. Kas per tą laiko tarpsnį pasikeitė mūsų herojų gyvenime? Kokias mintis jie išsakė "Žmonių" puslapiuose šiais metais ir su kokiomis žengia į kitų pradžią?

Bičių spiečiai - su LŽ palaiminimu

Poetas Albinas Bernotas, prieš keliasdešimt metų pabėgęs iš Vilniaus, Argirdiškės kaime Švenčionių rajone rado kūrybai taip reikalingą ramybę. "Visiškai atitrūkau nuo sostinės gyvenimo, tačiau nieko nekeistume. Prisirišome, - kalbėjo poetas ir žmonos Danutės, buvusios muzikos mokytojos, vardu. - Trisdešimt šešeri metai jau šį tą reiškia žmogaus gyvenime. Ir ką geriausio esu padaręs - tai čia".

Vos ne pamečiui pasirodė sodyboje Labanoro girioje įsikūrusio poeto eilėraščių rinkiniai ir prozos knygos. Pastaruoju metu Bernotas rūpinasi niekam nežinomo poeto Arvydo J.Galgino kūrybiniu palikimu. Jie trise su Martynu Vainilaičiu baigė Griškabūdžio vidurinę mokyklą Šakių rajone. Šiemet miręs Galginas paliko per tūkstantį eilėraščių. Bernotas sudarė eilėraščių rinkinį ir jau laukia knygos korektūrų. Galgino eilėraščių rinkinį "Iš niekur atėjau" Rašytojų sąjungos leidykla turėtų išleisti kitąmet - pirmosioms poeto mirties metinėms. Bernotas kartu su Adomu Drukteniu yra ir knygos redaktoriai.

Sodyboje, globiamoje daugiau kaip keturiasdešimties plačiaskarių eglių, sužinojome ir daugiau gerų naujienų. Vėl gyvi visi penki bičių aviliai. Metų pradžioje bitės dėl kažin kokių priežasčių - pirmą kartą Bernotų sodyboje - išmirė. Buvo parsivežtos dar iš poeto tėviškės.

"Tik jūs pro vienus vartus išvažiavote, pro kitus pirmasis bičių spiečius įlėkė. Ir taip spiečius po spiečiaus per savaitę visas bitynas suskrido. Matyt, su "Lietuvos žinių" palaiminimu, - džiaugėsi bitininkas, prisiminęs LŽ žurnalistų lankymąsi vasarą. - Retas dalykas, kad taip kasdien bičių spiečiai skristų."

"Viską galima pasiekti pačiam"

Vilniaus licėjaus auklėtinis Edgaras Varnelis pasirinko nelengvas karo studijas turbūt prestižiškiausioje pasaulyje JAV karo akademijoje Vest Pointe. "Norėjau tiesiog ką nors pakeisti savo gyvenime ir kariuomenę mačiau kaip vieną geriausių pasirinkimų, - sakė LŽ antro kurso kadetas. - Neteisingai žmonės kalba, kad šiais laikais Lietuvoje nieko negalima pasiekti be pinigų ir kyšių. Viską galima pasiekti pačiam. Tereikia motyvacijos ir nebijoti atkakliai siekti savo tikslo."

Senas tradicijas puoselėjanti 1802 metais įkurta ir dažnai tiesiog Vest Pointu vadinama karo akademija kadetus lavina trijose srityse: karinėje, fizinėje ir akademinėje. Dvidešimtmetis vilnietis sėkmingai studijuoja mechaninę inžineriją, kur koncentruojamasi į lėktuvų projektavimą. Šį semestrą Edgaras priklauso kuopos biatlono komandai. Be to, šiemet sėkmingai perėjo atranką ir pateko į komandą, kurioje mokomasi taktinio šaudymo, o vėliau dalyvaujama taktinio šaudymo varžybose visoje Amerikoje.

Baigęs akademiją Edgaras ketina grįžti į Lietuvą, tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Tikisi būti paskirtas pėstininkų būrio vadu.

Kasmet - nauja pradžia

Olandas tėvas Elijas, NATO generalinio sekretoriaus Jaapo de Hoop Schefferio pusbrolis iš motinos pusės, beveik aštuonerius metus gyveno Šv.Jono brolių vienuolyne Vilniuje ir ėjo Lukiškių kalėjimo kapeliono pareigas. Nuo šių metų sausio tėvas Elijas Šv. Jono brolių kongregacijos siuntimu gyvena Kabardos Balkarijos sostinėje Nalčike.

Šią vasarą Motinos Teresės seserų pakviestas skaityti paskaitų Kretingoje, tėvas Elijas kartu su dailininku Vaidotu Kvašiu Vilniuje pristatė ir naują knygą "Tatuiruotės laikų pabaigai".

Pirmoji tėvo Elijo ir dailininko Kvašio knyga Dievas yra dovana" išėjo 2004 metais. Trečioji kuriama abiem autoriams bendradarbiaujant jau elektroniniu paštu.

Kabardos Balkarijoje trys Šv. Jono broliai - olandas, vokietis ir prancūzas - globoja tris katalikų parapijas: sostinėje Nalčike, Blagoveščenskos kaime ir Prochladnyj miestelyje. Su šių parapijų tikinčiaisiais tėvas Elijas šiemet sutiko ir Kalėdas.

"Vartotojiškos amerikietiško ir angliško tipo Kalėdos visada yra tokios pat ir labai nuobodžios. Aš tokių švenčių nemėgstu ir nesuprantu, kaip jas gali mėgti žmonės. Tačiau krikščionims, žinoma, kiekvienos Kalėdos yra nauja pradžia, gyvenimo atsinaujinimas per Kristų", - sakė tėvas Elijas, LŽ pakalbintas elektroniniu paštu.

O ateinančių metų planus olandų vienuolis sieja su viltimi dar geriau pažinti šalį, kurioje dabar gyvena, ir jos žmones.

Vis kitoks lėlių pasaulis

Legendinis lėlininkas Vitalijus Mazūras kadaise įrodė, kad lėlių teatre gali būti kuriamas tikras menas. Jau metai, kai paties režisieriaus ir dailininko namuose Vilniaus senamiestyje įkurdintas lėlių teatras "Paršiukas Ikaras".

Vitalijaus ir Nijolės Mazūrų teatras "Paršiukas Ikaras" važinėja po darželius, mokyklas, dalyvauja festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Neseniai premjerinį spektaklį "Nauja pasaka apie Vilką, Ožį ir Ožką su septyniais ožiukais" vaidino Kopenhagoje lietuvių ir danų vaikams.

Tradicinė pasaka apie ožką su septyniais ožiukais paįvairinta naujais personažais ir netikėtu tęsiniu apie ožkos gyvenimą Paryžiuje. Ten visai kitoks pasaulis ir kitokia muzika (specialiai šiam spektakliui parašyta kompozitoriaus Fausto Latėno), tačiau ožka patenka į panašią situaciją.

Pasak Mazūro, per tas kelias dienas Danijoje jis išmoko vaidinti vaikams - būti jų suprastas ir kartu išlikti savimi. Po kiekvieno spektaklio, sutraukdavusio pilną salę vaikų, tėvelių ir pedagogų, lėlininkas pradžiugindavo mažuosius žiūrovus ir karpiniais iš popieriaus.

Abiejų naujausių "Paršiuko Ikaro" teatro spektaklių "Šeivamedžio močiutė" ir "Ožka su septyniais ožiukais" lėlės padarytos iš netradicinių ir gana paprastų medžiagų. Menininkas prisipažino siekęs sužadinti vaikų kūrybingumą ir pats atradęs naują lėlių pasaulį, visai kitokį teatrą, nei iki šiol kūrė. Jam įdomu derinti įvairius stilius ir siekti vizualinės eklektikos, kad ir vaikams tas pasaulis būtų kuo turtingesnis, įvairesnis, nevienašališkas.

Prieš porą mėnesių Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre Mazūras pastatė spektaklį pagal Wilhelmo Hauffo pasaką "Mažasis Mukas".

"Kadangi dabar niekas nebaudžia už eksperimentus, - pasakojo LŽ režisierius ir dailininkas, - dėl savęs padariau tokį eksperimentą. Atsisakiau standartinių pasakos sprendimų, įprastinių dekoracijų. Visi veikėjai - ir karaliai, ir vaikai - gyvena pasaulio šiukšlyne. Pamaniau, kad pusė pasaulio gyvena iš šiukšlyno, nes viena dalis išmeta, o kita - tuo naudojasi, ir šių dienų aktualija sukėlė minčių sukurti spektaklį apie mažąjį Muką, kuris gyvena tarp šiukšlių dėžių. Šiek tiek neįgalų Muką skriaudžia ir suaugusieji, ir vaikai, bet jam pasiseka atsilyginti skriaudėjams."

Ir Naujųjų metų išvakarėse menininkas paniręs į kūrybinius planus. Turi užsakymų Kauno lėlių teatre ir Vilniaus "Lėlėje". Po Naujųjų metų sutarta statyti "Eglė žalčių karalienė" bus pirmas Mazūro spektaklis "Lėlės" teatre nuo 1993 metų, kai lėlininkas iš jo išėjo.

Tarp namų ir trijų mamų

Baleto solistas Nerijus Juška pasiekė savo - trisdešimtmetį atšventė oficialiai, savajame teatre, specialiai tam skirtu spektakliu. Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas Gintautas Kėvišas su primarijaus argumentais, nors ir labai nenorom, sutiko: švęsti jubiliejų dera tada, kai savo artistinę brandą gali parodyti scenoje. Po dešimtmečio (po dviejų - jau tikrai) reikės arba sėdėti žiūrovų salėje, arba šokti (o gal - tik vaikščioti) antraplanį vaidmenį.

Per banketą po jubiliejinio spektaklio sukaktuvininkas pasigyrė turįs tris mamas: tikrąją - Janiną Juškienę - ir dar dvi: baleto meno vadovę Tatjaną Sedunovą ir baleto mecenatę Ramintą Kuprevičienę.

Kol šokėjas rūpinosi visokiais organizaciniais dalykais, statybų reikalai liko apleisti. Namas Rokantiškėse dunkso be apdailos. Beje, visai netoli kapinių. Baleto meno vadovė juokavo, kad Juška galės ten repetuoti "Žizel" - geresnės vietos įsijausti į šio baleto atmosferą (antrosios dalies veiksmas vyksta kapinėse) ir nerasi.

Šventės nesukliudė stumtis į priekį apie Jušką kuriamo filmo darbams. Priešingai - netgi paskatino. "Šoka Nerijus Juška" - regis, pirmas per visą Nepriklausomybės laikotarpį filmas apie baleto pasaulio žmogų. Režisierius Vytenis Pauliukaitis pasakojo Telšiuose žiūrinėjęs Nerijaus vaikystės nuotraukas. Nedidukas berniukas su akinukais - kažin ar kas būtų ryžęsis pranašauti jam primarijaus kelią.

"Graikė" Laima

Ar tik ji nėra užsislaptinusi graikė? - kyla klausimas, kai operos solistė Laima Jonutytė dainuoja per baleto spektaklį "Graikas Zorba". Ne veltui Graikijos ambasada Lietuvoje ją apdovanojo. Šokėjai tuo metu atlieka meilės duetą, tačiau Jonutytė priverčia susitelkti ties ja - ties balso magija, dainavimo subtilybėmis ir interpretavimo paslaptimis.

Kai kovo mėnesį paskambinome jai į namus - pasveikinti pelnius publikos simpatijų laureatės titulą, telefono ragelyje griaudėjo Giacomo Puccini "Madam Baterflai" muzika. Solistė kuo atsakingiausiai ruošėsi premjeriniams spektakliams. Anthony Minghellos ir Carolyn Choa "Madam Baterflai" sėkmės dalis - ir Jonutytės Suzuki. Už šį vaidmenį ir už "Traviatos" Florą dainininkė buvo nominuota "Operos švyturiui" kaip metų operos solistė.

Kai paskambinome gruodį, šalia dainininkės sukiojosi chuliganė kalaitė Pupa ir kalbančiai šeimininkei įkando! "Linksmosios našlės" išvakarėse! Taip ji ir ėjo į sceną - sukandžiota. Laureatės titulas jos neišpaikino. "Kokia buvau Jonutytė, tokia ir likau", - sako ji. O publika po koncertų vis dar prieina pasidžiaugti: "Mes už jus balsavome, kaip gerai, kad laimėjote."

Ji koncertavo per Kalėdas, turės darbo ir per Naujuosius, ir po jų. O kai atras truputį laiko, išmoks daugiau Mikio Theodorakio dainų. Ko gero, dar privers prašnekti apie savo "graikiškumą".

Darbo terapija

Praėjo jau 455 metai nuo Karalienės Barboros mirties, o jos legenda gyva, jos asmuo mus labai domina. Svaria monografija prie "barboriados" prisidėjo kaunietė menotyrininkė Marija Matušakaitė. "Karalienė Barbora ir jos atvaizdai" pristato daugybę įdomiausių autorės atradimų, pastebėjimų, prielaidų. Kaip ir kodėl atsirado būtent tokie Barboros Radvilaitės atvaizdai - atsakymai į šiuos klausimus daug paaiškina, atskiria autentiškus ir tik dailininkų vaizduotės sukurtus paveikslus.

Menotyrininkė neleidžia sau ilsėtis ir būti pasyviai. Pasak jos, nebegalėjo delsti, būtinai turėjo sutvarkyti ir apibendrinti sukauptą menotyros medžiagą. Dabar spaudai rengiamos dvi Matušakaitės monografijos. "Lietuvos skulptūra iki XVII amžiaus vidurio" žvalgo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos teritoriją. Autorė sako, kad kelionės po Baltarusiją, Lenkiją ir Lietuvą buvusios labai įdomios. "Išėjusiems atminti" nagrinėja laidotuvių papročius, su jais susijusius dailės kūrinius, laidojimo vietų žymėjimo būdus (antkapines vėliavas, dangalus, skulptūrinius antkapius, memorialines plokštes). Monografija aprėpia laiką nuo krikščionybės įvedimo iki XIX amžiaus, o tiriama teritorija - ta pati LDK. Šio veikalo link autorė keliavo jau nuo diplominio darbo.

Liepsnojantis gyvenimas

Poros ant ledo ir gyvenime - Margaritos Drobiazko ir Povilo Vanago - gyvenimo tempas nepaprastai didelis. Vieną dieną jiedu Rusijoje, kitą gali atsidurti Amerikoje, vėliau - Japonijoje... Lietuva taip pat yra jų maršrutuose. Juolab kad Vilniuje turi butą. "Gyvename jame tris savaites per metus", - spalio mėnesį viešėdami Lietuvoje LŽ sakė Margarita ir Povilas. Maskvoje jiedu taip pat turi namus, bet ir ten ilgam neapsistoja, porą savaičių pagyvena ir krauna pačiūžas į kelionę.

"Kai važiuoji traukiniu, tau bet kurią minutę gali paskambinti, tvarkai reikalus net sėdėdamas vagone", - sakė Povilas. "Kai kur nors nukeliauji, pirmiausia aiškiniesi, ar viešbutyje yra internetas", - antrino jam Margarita.

Gruodį nenuilstanti pora Lietuvos sostinėje surengė puikų šou "Liepsnojantis čempionų ledas". Šiais metais ledas "liepsnojo" jau penktą kartą. O kaip su didžiuoju sportu? "Mes nuolat palaikome sportinę formą, ir grįšime tada, kai panorėsime. Kai subręs toks sprendimas", - tikino Povilas.

2006-ieji Margaritai ir Povilui buvo sėkmingi - laimėti medaliai: bronzos Europos čempionate, mažasis sidabro Europos ir pasaulio čempionatuose. "Mūsų šeimai šie metai taip pat laimingi", - meiliai žiūrėdama į Povilą sakė Margarita, už lietuvio ištekėjusi prieš šešerius metus.

Parengė Milda Kniežaitė, Audrius Musteikis ir Rasa Pakalkienė

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"