TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Andrijauskas: "Mūsų kartai pasisekė labiausiai"

2007 11 22 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Pirmą sykį po daugelio metų Arvydas Andrijauskas, leidyklos "Alma littera" generalinis direktorius, išėjo "normalių", viso mėnesio atostogų. Iki tol jo poilsis trukdavo kur kas trumpiau, o beveik visos kelionės būdavo susijusios su verslu.

Šiemet bičiuliai iš Verslo vadovų klubo, kurio narys yra ir A.Andrijauskas, lankėsi Vietname, Brunėjuje ir Kambodžoje.

Egzotika

"Pradėjau ilsėtis, - šypsosi direktorius. - Jau galiu sau tai leisti." Ne, niekas neprivertė, jokie negalavimai nesuspaudė. Tiesiog atėjo laikas: yra komanda, kuriai galima pavesti arba, verslo žmonių žargonu tariant, deleguoti atskiras vadovo funkcijas. "Buvo metas, kai visi darėme viską, - prisimena pašnekovas. - Bet jei nori plėstis, pačiam visko padaryti neįmanoma."

Taigi kelionė. Per ją A.Andrijauskui įdomiausia buvo stebėti žmones ir spėlioti, kaip Indokinijos pusiasalyje plėtosis ekonomika. Vietnamas, jo nuomone, - ateities ir galimybių šalis, regiono lyderė, tarsi sumažintas Kinijos variantas. Vietnamiečiai darbštūs ir nori gerai gyventi. Jei tik valdžios partijos elgsis racionaliai, jų laukia šviesi ateitis. Protingas valdymo supynimas su Konfucijaus filosofija mums sunkiai suprantamas, bet duoda rezultatų.

Vadinasi, verslininkas ir per poilsinę kelionę verslininkas - viską regi ne romantiko žioplinėtojo, o praktiško vertintojo akimis. Čia A.Andrijauskas paprieštarauja - iš tiesų labai daug gėrėjosi ir negalėjo atsigėrėti tokiais kampeliais, kurių ne vieną būtų galima įrašyti į pasaulio gamtos stebuklų sąrašą.

Brunėjus labai savitas, islamiškos monarchijos ir kone socializmo mišinys, "plaukiojantis ant naftos", kurią valdo viena šeima -sultono. Keliauninkai iš Lietuvos pas jį lankėsi. Dėl to net sulaukė žiniasklaidos dėmesio, nes iš vietinių minios skyrėsi sudėjimu, spalva ir apranga. Ir sultonas žinojo, kad jį pagerbė žmonės iš Lietuvos. Pasibaigus ramadanui musulmonai paprastai atlapoja namų duris. Kiekvienas laukia, kad kas nors ateitų, o sulaukęs džiūgauja ir vaišina. Ištisas tris dienas sultonas priima visus norinčiuosius jį aplankyti. Jis ir jo artimieji, įskaitant tris žmonas, pabendrauja su dešimtimis tūkstančių lankytojų.

Kambodža - šalis, tik pradedanti atsigauti po raudonųjų khmerų viešpatavimo, gaivinanti ekonomiką nuo nulio. Nors pristatyta prabangių viešbučių, vietinių gyvenimas siaubingai varganas. Pasaulis dar mažai apie tai žino, tačiau čia palyginti visai neseniai maoistai išžudė milijonus gyventojų...

Atvyksta J.Irvingas

Leidyklos "Alma littera" generalinis direktorius - ne iš tų verslininkų, kurių pavardė ir atvaizdas mirga žiniasklaidoje. Kodėl? Atsakymas nuoširdus: "Nesimaivydamas sakau, kad apie save nelabai mėgstu šnekėti. Paslapčių neturiu, tačiau man tai nėra reikalinga. Suprantu, kitiems gal ir svarbu pakliūti į vieno ar kito leidinio puslapius. Sutinku, kad kai kam galbūt smalsu sužinoti apie mane, bet mieliau kalbu apie įmonę, darbus, knygas."

Įmonėje neįprasta tai, jog pavaldiniams pro stiklo pertvarą visada matyti, ką savo kabinete veikia vadovas. "Tokį jau pastatą išsinuomojome, - paaiškina A.Andrijauskas. - Iš pradžių vieną aukštą, dabar jau du su puse." Išsinuomojo, nes pirkti neapsimoka. Galėtų ir nupirkti, bet tai jau būtų ne knygų leidybos verslas, o kiekvienas turėtų daryti savo. "Tačiau net ir nelabai norėdami nekilnojamojo turto sukaupėme - tai didžiulis "Šviesos" leidyklos pastatas Kaune. Buvo visai sukiužęs, dabar mūsų rekonstruotas, - dėsto pašnekovas. - Realiai jis mums nereikalingas, galėtume parduoti ir patys nuomotis. Mūsų verslas - knygų leidyba."

Tikrasis turtas - tas, kuris sukraunamas į lentynas. Direktoriaus kabinete rikiuojasi, žinoma, "Alma litteros" leidiniai. Viršeliais į lankytoją atsuktos Gabrielio Garcios Marquezo ir Ericho Marios Remarque'o serijos knygos - leidyklos pasididžiavimas. Šiaip ekspozicija, pasak direktoriaus, keičiasi. Na galbūt "Haris Poteris" ilgėliau pasiliks. Netrukus čia rikiuosis Johno Irvingo tomai. A.Andrijauskas didžiuodamasis praneša, kad ateinančiais metais į Vilniaus knygų mugę atvyksta šis populiarus amerikietis. Ir pasižada perskaityti tas rašytojo knygas, kurių dar nespėjo. Nespėjo jis perskaityti ir "Hario Poterio", nors vienos šios serijos knygos rankraštį, naudodamasis tarnybine padėtimi, buvo parnešęs namo - smalsumu nesitveriančiai Poterio gerbėjai savo jaunėlei dukrai.

Sėkmės formulė

"Anksčiau skaitydavau viską, ką išleisdavome, - pasakoja direktorius. - Kai pasirodydavo viena knyga per mėnesį, dar būdavo įmanoma spėti. Net rankraščius skaitydavau - ne dėl to, kad tikrinčiau, ar sklandžiai išversta, tinkamai suredaguota (tam yra geriau už mane išmanančiųjų), bet bandydamas pajausti, kaip seksis leidiniui. Dabar to nebedarau ir nemanau, jog kada nors darysiu. Paprastai skaitau prieš miegą - kelias knygas vienu metu. Vieną kokią pažintinę, kitą - grožinės literatūros. Taip pat jaučiu vidinį poreikį skaityti knygas apie verslą ir valdymą."

Skaito ir vertina, ką pats darė gerai, ką blogai, svarsto, kaip galbūt galėjo pasielgti vienu ar kitu atveju. Pasak jo, iš kiekvienos knygos įmanoma šį tą pasiimti ir pritaikyti sau, tik jokiu būdu nereikia aklai kopijuoti. Popso, žadančio padaryti laimingu per 100 dienų, neima į rankas. Tiesa, leidykla jį leidžia, nes žmonės trokšta ir ieško.

"Iš principo beveik visos verslo taisyklės žinomos, - paklaustas apie sėkmės formulę aiškina direktorius. - Protingų, išsilavinusių žmonių nestinga, bet pasiseka toli gražu ne visiems. Kodėl? Man regis, svarbiausia - viską daryti iš širdies, geranoriškai nusiteikus ir tikint tuo, ką darai. Nebūtinai pasiseks, tačiau be šito sėkmė neįmanoma. Ir dar reikia, kad tuo, ką darai, patikėtų su tavimi dirbantys žmonės. Priešingu atveju kurk mažą įmonėlę ir darbuokis vienas, nes jei tavo bendradarbiai netaps bendraminčiais, rezultatas bus vidutinis, o siekti vidutinio rezultato nelabai norisi."

Priekaištai sau

- Turėjote ambicijų įkurti knygų imperiją?

- Knygomis domėjausi visada, bet niekada nemaniau, jog versiuosi jų leidyba. Jei kas nors prieš septyniolika metų būtų pranašavęs, kad "Alma littera" per metus išleis daugiau kaip tūkstantį leidinių, kad joje dirbs keturi šimtai žmonių, niekas nebūtų patikėjęs. Tada kėlėme tikslą (jis ir dabar išlieka) leisti geras knygas ir gerai jas pardavinėti. Kad skaitytojui mūsų leidiniai būtų įdomūs. Kadangi Lietuvos knygų rinka palyginti maža, buvome priversti kelti sau vis daugiau reikalavimų ir taip tapome didžiausia knygų leidykla Baltijos šalyse. Pasiekėme daug, bet kai imi svarstyti, ką padarei blogai ar kas galėtų būti dar geriau, pasirodo, yra ką veikti.

- Turite sau priekaištų kaip vadovas?

- Labai daug! Dėl santykių su kai kuriais žmonėmis - esu pasielgęs neteisingai. Negraužiu savęs, bet darau išvadas. Dėl verslo irgi - nors manau, kad padariau, ką galėjau, tačiau gal ne visas galimybes esu išnaudojęs. Gal per mažai skyriau dėmesio šeimai, nors jei būčiau skyręs daugiau, veikiausiai nebūčiau tiek pasiekęs verslo srityje.

- Ar šeimos nariai kada nors jums dėl to priekaištavo?

- Ne. Prisipažinsiu - iš namų į darbą išeinu džiaugsmingai ir lygiai taip pat džiaugsmingai grįžtu namo.

- Kodėl pasirinkote darbą ne pagal specialybę?

- Daugybė fiziką baigusių žmonių atsiskleidė kaip puikūs finansininkai, bankininkai, vadovai. Viena vertus, keista. Antra vertus, visiškai suprantama. Manyčiau, gavome puikų išsilavinimą. Vilniaus universiteto Fizikos fakultete buvome skatinami laisvai mąstyti, ginčytis, kurti, ką nors organizuoti, darbuotis kolektyve neprarandant individualybės. Ir dabar susitinkame buvę bendramoksliai, švenčiame šventes - jaučiame tokį poreikį.

Bažnyčios ir biržos samplaika

- Jums keturiasdešimt šešeri. Jūsų karta prasimušė (kas prasimušė) pervartų laikais, kai atkūrus Nepriklausomybę atsirado daugybė galimybių.

- Manyčiau, mūsų kartai šiuo požiūriu pasisekė labiausiai. Buvome jauni, ambicingi, baigę aukštąsias mokyklas ir dar nespėję sustabarėti, nebuvome įsiurbti rutinos liūno. Tuo metu atsirado galimybių beveik visiems, tik ne visi jomis sugebėjo pasinaudoti. O mokykloje, kurią baigėme, kaip sakiau, buvome skatinami mąstyti ir dirbti. Mūsų specialybei būtinas loginis mąstymas irgi padėjo. Kaip toj dainoj - gimiau pačiu laiku. Džiaugiuosi, kad išgyvenome pervartas. Mūsų vaikai jau nesupranta, jog parduotuvėse gali ko nors stigti. Kita vertus, man gaila mūsų tėvų kartos. Jie visą gyvenimą sunkiai dirbo, o dabar dauguma gauna palyginti nedideles pensijas.

- Ar turite kokią nors tobulinimosi programą, susidarytą kad ir pagal jūsų leidžiamas knygas?

- Visada noriu daugiau nei turiu - visais požiūriais. Knygos duoda daug, ypač tos, kurios kelia klausimus, o ne pateikia gatavus atsakymus. Lankausi Verslo vadovų klube, čia kartą per mėnesį visą dieną pagal mūsų susidarytą programą vyksta sesijos - tiek verslo, tiek žmogaus studijų temomis. Kyla diskusijos. Daug duoda jau vien bendravimas su kolegomis.

- Masonų ložės modelis?

- Šis modelis nusižiūrėtas nuo danų, su masonais neturi nieko bendra. Trečius metus esu Rotary klubo narys - štai šį klubą kažkodėl daugelis sieja su masonais... Renkamės kartą per savaitę. Iš dalies irgi galima pavadinti savęs tobulinimu.

Leidybos verslas gana savitas. Man labai patinka mintis, kad leidyba yra Bažnyčios ir biržos samplaika. Bažnyčia čia suprantama kaip kultūra, misija, dvasiniai dalykai, o birža - kaip verslas. Parduodamas kultūrą turi "daryti pinigus", o turėdamas pinigų gali "daryti kultūrą".

Knygų bus

- Kokias pastebite pasaulinės leidybos tendencijas? Ar knygų vis dar gausėja?

- Gausėja. Anksčiau labai populiarios buvo bendro pobūdžio enciklopedijos. Dabar jų temos taip susiaurėjo, kad Lietuvos rinkai darosi visai netinkamos. Tarkim, Viktorijos laikų Anglijos šiaurės grafysčių parkai. Kai dėl grožinės literatūros, tai visi tikisi naujo "Hario Poterio" ar naujo "Da Vinčio kodo". Iš tiesų nebus nei naujo "Poterio", nei naujo "Kodo". Atsiras kas nors kita. Kada, nežinia, bet atsiras. Mažesnėse šalyse, pavyzdžiui, Skandinavijos, perkamiausių knygų dešimtukuose šešios septynios pavardės - vietos rašytojų ir tik kelios - užsienio autorių. Prieš kokius septynerius metus be reikalo baiminomės, kad tradicinę leidybą išstums elektroninė. Taip tikrai nenutiks. Geriausiu atveju CD bus (ir jau yra) tik tradicinės knygos papildas.

- Ar jūsų optimizmas pačių nestebina? Argi rinka dar neužkimšta?

- Ne tik neužkimšta - ji turi galimybių didėti. Dar viena gera tendencija - daugelio gyvenimas, kad ir kaip lietuviai būtų linkę skųstis, gerėja. Vis mažiau yra neprivalgiusiųjų. Arba vis daugiau privalgiusiųjų skaniai ir sočiai. Matome, jog žmonės daugiau perka, rinka plečiasi, ir labai sparčiai - manome, net 15-20 proc. per metus. Vakarų kolegos mums žvėriškai pavydi. Jei jų rinka ūgteli keliais procentais, spygauja iš džiaugsmo. Ir dar augsime, jei neįvyks didelių ekonomikos perturbacijų. Todėl ir esame optimistai - žmonės laukia, ką jiems pasiūlysime, ir tikisi daug. Dabar mūsų rūpestis - surasti, ką pasiūlyti.

Per daug niurzgėjimo

- Per vieną darbo kelionę susitikote Madonną. Ar jau išblėso tie įspūdžiai?

- Tai buvo netiesioginis susitikimas, nevadinčiau jo nepaprastu.

Man kur kas svarbesni kontaktai su mūsų leidyklos svečiais, tarkim, Herbjorg Wassmo ar Alessandro Baricco. Didieji rašytojai gana paprasti ir geri žmonės, mielai ir nuoširdžiai bendrauja - turbūt pats matėte, kaip per susitikimus su jais publika spiegia iš susižavėjimo. Kiek žmogus domisi kitais, tiek jis pats būna įdomus aplinkiniams. Pavyzdžiui, A.Baricco paprašė nevesti jo į restoraną - norėjo sužinoti, ką valgome namie. Pakviečiau į savo namus. Vakarą praleidome linksmai ir jaukiai. Beje, paskui jis į Vilnių dar buvo atvykęs - paslapčia, bendravo su teatralais. Bet buvau pasižadėjęs išlaikyti paslaptį.

- Esate visuomeniškas verslininkas?

- Manyčiau, taip. Rengiamės aktyviai dalyvauti vienos viešųjų ryšių kompanijos projekte: suteiksime galimybę į užsienį išvykusių šeimų vaikams mokytis Lietuvos istorijos, lietuvių literatūros ir panašiai. Tokių vaikų dabar labai daug. Padarėme naudingą darbą -

parėmėme Nacionalinę pažangos premiją. Ko dabar Lietuvai stinga, tai - pozityvo. Niurzgėjimo per daug, teigiamo požiūrio per mažai. Per mažai tikėjimo tuo, ką darai ir kad gali dar daugiau.

- "Alma littera" mielai dalyvauja ir paprastuose labdaros projektuose.

- Galbūt per mažai apie tai šnekame, tačiau kiekvienais metais labdarai skiriame kelis šimtus tūkstančių litų. Jei sumanytume iškabinti visas gautas padėkas, reikėtų kelių sienų. Rėmėme vaikų namus, našlaičius įsivaikinusias šeimas, kalėjimų ir kariuomenės bibliotekas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"