TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Banderasas: meilei nereikia žodžių

2008 06 28 0:00
Gražuolis A.Banderasas apsuptas gerbėjų.
Scanpix nuotrauka

Kaip ir kiekvieno ispano, Antonio Banderaso didžiausia aistra - šeima. Ne veltui jo santuoka su trejais metais Melanie Griffith laikoma viena tvirčiausių Holivude.

A.Banderaso istorija prasidėjo Malagoje, Costa Del Sole. Nors jiedu su žmona bendrus namus sukūrė Los Andžele, gimtinės trauka stipri kaip niekad. Akivaizdu, kad prie to prisidėjo ir Antonio tėvo mirtis.

Kiekvienam andalūziečiui būdingu gestu Antonio atveria savo vilos Malagoje duris. Viename iš viršutinių aukštų miegamųjų 1996 metais gimė poros dukra Stella. Kitame paskutines gyvenimo akimirkas praleido Antonio tėvas. Po jo mirties Holivudo aktorius nusprendė, kad privalo padėti dukrai atrasti jos ispaniškąsias šaknis.

Filosofiškas ir optimistiškas gražuolis, pavergęs žmonių širdis legendiniu Zoro vaidmeniu, mąsto apie mirtį, paneigia santuoką gaubusius mitus ir pasakoja apie indėlį vaikų kelyje į brandą.

Ketina grįžti į Ispaniją

- Visada norėjote, kad dukra Stella vertintų savo malagietišką kilmę.

- Neseniai ji pasakė: "Tėti, kalbu ispaniškai prasčiau nei turėčiau." Nors Ispanijoje būname neilgai, norėčiau, kad užaugusi ji galėtų pasakyti: "Prisimenu, kaip tėtis nuvedė mane pažiūrėti Velykų procesijos. Įsiminė spalvos, muzika." Noriu, kad šioje kultūroje ji atpažintų save, ir tai nebūtų tik atsiminimai apie kažką tolimą. Mažiausiai du mėnesius per metus praleidžiame čia, gyvenimas Los Andžele visiškai kitoks.

- Ar planuojate grįžti gyventi į Ispaniją?

- Melanie pamilo mano šalį ir neprieštarautų gyvenimui Malagoje. Šiuo metu darbas diktuoja, kur mums būti, tačiau pagaliau apsistosime Malagoje.

- Ispanai yra aistringi. Kam jūs jaučiate aistrą?

- Daugeliui dalykų, tačiau akivaizdu, kad labiausiai - žmonai Melanie. Ypač pastaruoju metu. Vertinu ramias, su šeima praleistas

akimirkas. Myliu savo šalį, jos tradicijas, muziką ir maistą. Taip pat džiugų jaudulį kelia nauji iššūkiai, projektai, tokie kaip naujas filmas "The Other Man".

Dėmesys tėvui

- Abu su Melanie artimai bendravote su jūsų tėvu. Kaip paveikė jo mirtis?

- Tai buvo skaudi netektis. Mirties patale tėvui norėjau suteikti tai, ko pats tikiuosi iš savo artimųjų tokiomis aplinkybėmis - mylinčių žmonių dėmesį. Melanie visada buvo šalia jo. Tėvas ją labai mylėjo ir sakė: "Jaučiuosi taip, tarsi būtum mano dukra." Mane labai sujaudino šie žodžiai. Dabar Melanie rūpinasi mano mama, kuri planuoja praleisti daugiau laiko su mumis JAV. Šią vasarą norėčiau ją nuvežti į Aspeną. Be to, nupirkome jai butą Niujorke.

Turiu nepaprastą ir atsidavusią žmoną. Be to, ji labai linksma. Humoro jausmas labai svarbus. Kai esi andalūzietis, natūralu plyšauti juokais.

- Sunku pakelti tokį likimo smūgį kaip tėvo netektis?

- Tėvas paskutinėmis gyvenimo minutėmis elgėsi taip, jog galiu pasakyti: netekau tėvo, bet atradau didvyrį. Jo mirtis buvo tokia pat pamokoma, kaip ir gyvenimas.

- Mylimi žmonės amžinai gyvena mūsų atmintyje.

- Žinoma. Likus kelioms valandoms iki tėvo mirties kalbėjau su kunigu, kuris buvo su juo. Dvasininkas man pasakė: "Atsiminimai apie tėvą įaugs į atmintį ir jis taps dar svarbesnis nei buvo iki tol."

Paauglystės pavojai

- Ar auklėdamas vaikus remiatės tėvo pavyzdžiu?

- Manau, kad taip. Nesu griežtas, kaip ir mano tėvas. Man svarbiau bendrauti ir išreikšti jausmus. Manau, kad tokiu būdu lengviau suprasti vaikus. Su dukra Stella viskas buvo labai paprasta ir lengva, bet dabar ji įžengė į naują gyvenimo etapą. Manęs tai nebaugina, nes turėjau patirties su vyresnėliais Aleksanderiu ir Dakota (vaikai iš ankstesnės Melanie santuokos). Aleksanderiui - 22 metai, jis gyvena atskirai nuo mūsų Niujorke, kur studijuoja muziką. Abu jaunuoliai iškentėjo paauglystės vargus. Nieko nepadarysi, tai - hormonai.

- Kaip Stella išgyvena šį laikotarpį?

- Ji nori būti nepriklausoma ir mano, kad yra tam pasiruošusi. Vaikų auklėjimas - tarsi balansavimas ant įtempto lyno. Griežta drausmė, kurios vaikai tinkamai nesuvokia, juos atitolina nuo šeimos. Tačiau nemanau, kad ko nors pasieksi, būdamas vien jų draugas. Reikia būti švelniam, bet išlaikyti tvirtą tėvo poziciją.

- Greit Stella varys jus iš proto, parsivesdama į namus vaikinų.

- Tai priklauso nuo vaikino. Aš dukrą nuolat erzinu, kad apsivilksiu Zoro kostiumą ir jį pamokysiu. Viliuosi, kad ji nesusižavės tokiu pramuštgalviu, koks aš buvau dvidešimties metų.

- Kas jums labiausiai kelia nerimą?

- Kaip ir kitus tėvus - gyvenimo pavojai. Ypač kai vaikai tokio amžiaus, kai dar ne visada sugeba atskirti gėrį nuo blogio. Nerimauju dėl žmonių, su kuriais jie bendrauja, narkotikų ir t. t. Mūsų vaikams rizika didesnė dėl tėvų populiarumo.

- Kaip jie su tuo susidoroja?

- Aleksanderis negali to pakęsti. Vaikinas šešis mėnesius studijavo Malagoje, ir niekas nežinojo, kas jo tėvai. Dakota kitokia: vienu metu jos galvoje verda galybė minčių ir planų. Dabar dukrai 18 metų, per gyvenimą ji lekia beprotišku greičiu. Stella panašesnė į Aleksanderį ir į mano tėvą.

Nesibaigiantis medaus mėnuo

- Jūs su Melanie drauge 14 metų, susituokę esate 12 metų. Holivude tai - tikrai šis tas.

- Yra dvi mus pralenkusios poros. Viena jų - mūsų geri draugai Paulas Newmanas ir Joanne Woodword, pragyvenę santuokoje 50 metų. Kaskart nuvykę į Niujorką su jais pietaujame. Paulas juokauja, kad pragyvenus drauge 14 metų galima sakyti, kad porai - vis dar medaus mėnuo. Kita mus lenkianti pora - Timas Robbinsas ir Susan Sarandon.

- Kokia jūsų laimės paslaptis?

- Abu su Melanie daug ko išmokome iš prieš mūsų santuoką buvusių santykių. Stengiamės kurti namų atmosferą, o ne tik žavėtis vienas kitu ir sėdėti, apsvaigus iš meilės. Žiūrėdami vienas kitam į akis galime nekalbėti, suprantame be žodžių. Tai kažkas nepaprasto. Tai, ko neįmanoma išsiugdyti per keletą metų. Manau, nuostabu, kad įmanoma įsimylėti žmoną iš naujo daug kartų.

- Ar po 18-os Holivude praleistų metų galite teigti, jog didžioji dauguma jūsų įspūdžių buvo teigiami?

- Tikrai taip! Nieko nekeisčiau: nei gero, nei blogo, nes iš visko galima pasimokyti. Manau, atnešiau sėkmę ne vienam savo kolegai. Po filmo "Zoro" įvyko didysis lūžis Catherine Zeta-Jones karjeroje. Už vaidmenį "Evitoje" Madonna gavo "Auksinį gaublį". Tomas Hanksas, filme "Filadelfija" suvaidinęs mano vaikiną, gavo "Oskarą".

Reikia akinių

- Ar jūsų kūrybiniai iššūkiai apsiriboja tik filmais?

- Su kvepalų kompanija "Puig" bendradarbiavome 11 metų, kurdami kvepalus. Per tą laikotarpį įsteigėme fondą, skirtą įvairioms socialinėms problemoms spręsti, daugiausia bendradarbiaudami su UNICEF. Taip pat su "Broadway Cares" Aspene sukūrėme "Bičiulių programą" neturtingiems ispanų vaikams.

- Jums - 47 metai. Ar galvojate apie senatvę?

- Ne. Į tai žvelgiu su humoru. Pastaruoju metu sunku skaityti iš arti, tad tenka užsidėti akinius. Bet aš velniškai gerai su jais atrodau.

- Tačiau įvaizdis ir išvaizda labai svarbūs filmuose.

- Žinoma. Todėl dažnai užsiiminėju joga ir bėgioju. Neigiamai žiūriu į kūno kulto maniją. Sportas treniruoklių salėje man varo nuobodulį. Kilnojant svarmenis ir spoksant į savo atvaizdą veidrodyje, laukiant, kada padidės raumuo, treniruojamas ir puoselėjamas tik narcisizmas.

Pagal užsienio spaudą parengė Rūta VENCLOVAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"