TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A. Čekuolis neslepia priklausomybės nuo darbo

2013 06 08 16:00
A.Čekuolis ELTA nuotrauka

Nedirbti, nerašyti žurnalistas Algimantas Čekuolis negali, nes tuomet jam kyla kraujospūdis. O pasibaigus TV sezonui, žinomą žmogų užklumpa baisinga depresija. Šiuo metu Algimantas rašo autobiografiją, bet rašo tik stovėdamas prie lango, nes po traumos jam taip geriau. Savo knygoje gerbiamas ir mylimas žurnalistas žada pasakyti visą teisybę apie save. Kokia šįsyk bus Algimanto teisybė ir kodėl jis prabyla apie  lašinius bei išlygintus marškinius?

Pasaulyje vyriausiu televizijos laidų vedėju tituluojamas A. Čekuolis iki šiol nelėtina veiklos tempų, o savo žiniomis ir patirtimis dalijasi su bet kokia auditorija. Nuo moterų iki kariškių. Nuo jo knygų mylėtojų iki prezidentų. A. Čekuolis seniai yra atradęs bendravimo paslaptį. Pasak šmaištaus žodžio kišenėje neieškančio žurnalisto, svarbiausia – nevaizduoti savęs nei zebru, nei slieku ir nebijoti bendrauti netgi su pasaulio didžiūnais. Nes iš arti jie – ne tokie ir dideli.

„Daugiausia – tai nelaimingi žmonės. Sukaustyti savo padėties, būtinumo kalbėti ir tai, ko nenori, ir tai, ko nekenčia – glebėsčiuotis su tais, kurių bijo, mirtinai bijo: „Sveikas, sveikas“ – su visokiais diktatoriais ir panašiais šunimis. O šiaip tai įvairūs. Daugiausia vis dėlto vidutinio intelekto. Galbūt Pierre`as Trudeau – Kanados premjeras – buvo gilus žmogus. Kai mane jam pristatė, pasakiau: „Čekuolis“, jis paklausė: „Bet ne graikas?“ „Ne“, – sakau. „Tada lietuvis?“, „Taip, lietuvis.“ Tada nusišypsojo.

Žinojo viską, kas darosi mano širdy. Ir kai išvažiuodamas, išbuvęs savo laiką – ketverius metus – Kanadoje paprašiau atsisveikinimo vizito, davė interviu ir kalbėjo su manim lyg aš būčiau sąjūdietis, nors Sąjūdžio dar nebuvo – net jo pradžios nebuvo. Tai buvo 1979 metai, bet jis kalbėjo maždaug taip: „Man neatsakinėk, aš žinau, kas tavo širdy!“ Įsivaizduojat? Kada tau sako tokios šalies, kaip Kanada, ministras pirmininkas, ir žinai, kiek ausų girdi tuo metu… Na, aš šypsojausi ir viskas”, – prisimena A. Čekuolis.

Mintys „baksteli“ naktį

Ispanijos Karalius Juanas Carlosas I ir Portugalijos prezidentas žurnalistui yra įteikę garbės ordinus. „Iš mūsiškių [gavau] savaime suprantama. Bet ne perdaug. Nebūtų mano visa krūtinė jais nusagstyta, bet pora gerų, gražių ordinėlių yra... Titulai man nelabai svarbūs, nuoširdžiai sakau. Man svarbus mano tekstas. Pasisekė parašyti eilutę… Aš kartais ją tarsi valgau, tarsi čiulpiu, jeigu ji skambi. Ir dar kuriu aš naktį, ne sėdėdamas, bet pabundu nuo to, kad bakstelėjo mintis. Tikrai. Maždaug tarp 3 ir 5 valandos ryto. Vadinamoji „vilko valanda“. Ir tada ateina ir antraštės. Na, pavyzdžiui, dabar ant stalo guli antraštė tekstui „Į mūši eina krūtys“, arba „Į kovą eina krūtys“. Įdomu, ar ne? Įdomu, kas ten tokio bus parašyta. Man tas atėjo naktį“, – pasakoja žurnalistas.

Į pasakymą, kad žurnalisto profesija – viena pavojingiausių pasaulyje, Algimantas reaguoja su šypsena. Pasak jo, ir einant gatve gali automobilis nutrenkti. O prie pietų stalo gali suvalgyti sugedusio maisto ir atsidursi mirtiname pavojuje. Pašnekovas neneigia – jam yra nutikę išties rimtų dalykų. Juos aprašė savo knygoje „Šešios progos numirti“. Aprašė šešias, tačiau neaprašytų liko mažiausiai dukart tiek.

„Pavyzdžiui, Arktyje, kokie 200–300 km nuo kranto, 30 km nuo ledlaužio, iš kurio išėjom. Prasmukau iki smakro tarp lyčių, nes jau buvo pavasarinis ledas, balandžio mėnuo. Atrodo, kad stiprus ledas, statai koją, o ten dvi lytys ir tu – murkt. Bet visi ėjom su „busokais“ – tai yra kartis ir smailas kablys gale. Ant pečių – karinis šautuvas medžioklei, ruoniams ir tas busokas. O aš tarp lyčių šmurkšt… Na, už busoko susilaikiau, kiti medžiotojai su tais kabliais ištraukė. Bet tai buvo ne baisiausias dalykas“, – tvirtina A. Čekuolis.

Baisiausias dalykas, anot žurnalisto, buvo nusirengt nuogam, kad išgręžtų drabužius. „Paskui vėl apsirengti – irgi ne baisiausias dalykas. Pasižiūrėjo – drabužiai sušalę kaip ledo gabalai. Dar kartą pasakė nusirengti. Tada išdaužė mano drabužius, apsirengiau, bet negali manęs siųst į ledlaužį, nes pirmiausia turi atšaukti iš medžioklės tris žmones, ir neaišku, ar jie suras ledlaužį, nes ledas dreifuoja, ir ledlaužis dreifuoja – nežinia, kur kas yra, tik per radiją galima susižinoti.

Išleis mane su lydinčiaisiais, atšauks nuo darbo tris [žmones], ir dar neaišku, ar mes nepražūsim. Tai teks, sako, tau pavaikščioti. Ir aš pavaikščiojau visą ilgą dieną su tais drabužiais, kurie ant mano kūno išdžiūvo. O kai grįžom į ledlaužį, nubėgau pas daktarą: „Duok man spirito!“, „ Kokio spirito?“, „Aš gi po ledu buvau palindęs!“, „ Po kokiu ledu?“ Termometrą įstatė – jokios temperatūros nerado“, – prisimena A. Čekuolis.

Kitiems kamuotis nereikės

Minėtas dalykas nutiko jaunystėje, tačiau ir sulaukus garbaus amžiaus žurnalisto smalsumas neblėsta. Per pastaruosius keletą metų A. Čekuolis net tris kartus pabuvojo Afganistane. Grįžęs iš ten parašė penktąją knygą – „Mūsų slaptieji“. Priežastys, dėl kurių žurnalistas buvo įleistas į karo zoną, jo manymu, yra dvi: pirmiausia jis neplepa, ko nereikia. Antra, jis kare – ne naujokas. Tiesa, lankantis paskutinį kartą į patruliavimą jo neišleido, to priežastys – labai proziškos.

„Pirmiausia – neapdraustas, antra – nereikalingas jiems. Šaudyti man negalima, aš neturiu teises gauti ginklo. Žinote Ženevos konvenciją: žurnalistai gali paduoti šovinius, gali žaizdą sutvarstyti, bet negali turėti ginklo. [...] Noriu pasakyti, kad mūsiškiai – turiu omeny ne tuos, kurie Goro provincijoje atlieka administracinės apsaugos darbą, o tuos, kurie kariauja su maištininkais, – visi yra puikūs profesionalai. Ten nėra eilinių – ten tik karininkai. Tave gali viršila šaukti: „Majore Petrai, greitai duok man dėtuvę“. Jie visi vienas kitą vadina arba broliu, arba vardu. Tarp jų būti – vienas malonumas. Geresnių vyrų nepamatysit Lietuvoje, ir jie be uniformų kai kurie vaikščioja“, – sako A. Čekuotis.

Pašnekovas prasitaria šiuo metu rašantis autobiografinę knygą. Kadangi jo biografija tokia marga, kaip antklodė iš skiautinių, ne kiekvienas kolega sugebėtų ją atvaizduoti. Net neabejoja, kad kažkas jį padarytų sovietų pakaliku, kažkas – kovotoju už ankstyvą lietuvybę. Taigi apsisprendė – kitiems nereikėtų kamuotis sprendžiant, koks jis yra iš tiesų, knygą parašys pats.

„Apie saugumą bus. Apie sovietmetį nėra ką daug pasakoti, bet irgi bus. Bet mano pražydėjimas prasidėjo su laisve. Dabar kasmet po knygą išeina, ir tai nėra sunku. O tada buvo viena per penkis metus vos vos pagimdyta“, – sako A. Čekuolis.

Daugybę metų savo televizijos laidoje ir knygose žiūrovus ir skaitytojus A. Čekuolis įdomiai, neįkyriai moko gyvenimiškos išminties, bendravimo, derybų meno, demonstruoja aukščiausio lygio iškalbą. Vyras gudriai šypsosi: visažinis negimė, visa tai atėjo su patirtimi.

„Išsiugdžiau. Gimiau mokytojų šeimoje Širvintų rajone – vaikystėje viskas paprasta. Aš visada statydavau save į maksimaliai sunkias sąlygas. Iš čia, alkanos Lietuvos, išvažiavau į dar alkanesnę Maskvą studijuoti 1948 metais. Iš ten – į jūrą nemokėdamas nieko, ir visą laiką šitaip. Tai tas lamdymas labai gerai visus sąnarius pralamdo.

Žinojau, kad būsiu literatu maždaug nuo 12 metų, gal ir anksčiau. Rašydavau namų darbus klasės draugams, vyresnių klasių mokiniams, prašydavo manęs. Būdavo dešrigalis ir lašinių gabalas – tada tai buvo labai geras honoraras. Ir mokytojai man sakydavo: tu, širmi, rašysi“, – pasakoja Algimantas.

Bendraudamas pasikrauna energijos

Susitikdamas, bendraudamas su žmonėmis garbaus amžiaus vyras sako nepavargstantis. Priešingai – pasikrauna energijos. Kuo daugiau kalba, tuo akumuliatoriai pilnesni. Ypač jei auditorijoje – moterys. Laimei, jo žmona Edita gali būti rami – jo gerbėjos santūrios ir neįkyrios: „Man komplimentų moterys nepila. Jau senai nepila. Jau gerus dvejus ar trejus metus. Bet moterys malonios, galbūt todėl, kad nejaučia jokio pavojaus iš mano pusės. Klysta, bet taip yra. Mano žmona reaguoja normaliai, kaip ir visos moterys. Skersakiuoja truputį, bet sako: „Man patinka, kad apie mano vyrą yra daug moterų“. Aš irgi neblogai pasirinkau,bet ne vyrai pasirenka moteris, o moterys pasirenka vyrus“.

Paklaustas, kokiomis aplinkybėmis Edita jį pasirinko, Algimantas prisimena: „Tada, kai aš jos paklausiau: „Kaip jums patinka mano pavardė?“ Sako: „Graži“. „O kaip jums patinka jūsų pavardė?“, „Na, nieko“. „Ar nenorėtumėt jos pakeisti?“ Na, taip aš ir pasipiršau“.

Editai Algimantas pasipiršo lauko kavinukėje, džentelmeniškai priklaupdamas ant kelio. Sulaukus teigiamo atsakymo, prasidėjo laimingas A. Čekuolio gyvenimas su moterimi, jį išvadavusia nuo visų žemiškų rūpesčių.

„Pusryčiai padėti ant stalo, prieš tai paklausta dar lovoje, ko noriu pusryčiams. Jeigu atsakau: „Bet ką“, sako: „Bet ko aš neturiu. Sakyk, ko nori“. Tas pats su pietumis, tas pats su baltinių keitimu. Netgi primygtinai. Man rodos, kad baltiniai dar labai geri, jokio kvapo nėra. Bet ne – keisk būtinai kasdien ir t.t. Ir taip jau senokai“, – pasakoja pašnekovas.

Judviejų pažintis prasidėjo turistinėje kelionėje per Europą, per Editos atostogas. Todėl ją drąsiai galima vadinti atostogų romanu. Tiesa, viskas prasidėjo ne žiūrėjimu vienas kitam į akis, o straipsnių rašymu vienam dienraščiui intriguojančia tema – apie atostogų romanus.

„Prisimenu, kad ta briunetė psichologė yra, sakau: „Ponia Edita, pora užuominų man padarykit, kaip būna su tais atostogų romanais“. Kaip ji pradėjo skelti gryną literatūrinį tekstą, kurį tiesiog skubėjau užsirašinėti. Parašiau iškart grįžęs į Vilnių, padaviau į laikraštį, jiems labai patiko. Dar daugiau pasakysiu – po kurio laiko tą skiltį aš jai atidaviau. Galbūt vyrai labiau norėtų šiek tiek bukesnę žmoną turėti, dauguma taip mano, bet aš nekeisiu, man labiau patinka tokia – gudrutė, protinga“, – tvirtina A. Čekuolis.

Vilniuje rašyti negali

Žurnalistas, rašytojas, keliautojas prisipažįsta – būdamas Vilniuje knygų rašyti negali. Čia nuolat kažkas skambina, kažkur kviečia, kalbina, o jis negali atsisakyti ir tai labai išblaško. Būdamas užsienyje rašo kada panorėjęs. Vienintelis rūpestis – nueiti į jūrą išsimaudyti ir pasibūti prieš saulutę. Į keliones jį lydi jo mūza – žmona Edita.

„Beveik visada. Supraskit, visgi man 81-eri su puse. Gana daug. Lyg judu, bet aš pats nežinau, kiek stiprus mano žingsnis. Tai nereiškia, kad mane turi vesti už parankės, nors kartais ir už parankės paima, ypač kai persilaužiau stuburą. Tada kartais tenka. Ir gerai, jeigu kažkas atsitiks, tai bus greitoji pagalba. Tai čia fizinė dalis, bet intelektualinė yra žymiai svarbiau, ir su ja viskas yra labai labai gerai“, – sako A. Čekuolis.

Žurnalistas perspėja, kad išmintis, kuri žarstoma jo laidoje „Popietė su Algimantu Čekuoliu“, nėra ištraukta iš jo galvos, o paremta tikrais faktais. Pasiruošimas šiai laidai per daugelį metų jau tapo savotišku ritualu, susidedančia iš kelių sudėtingų etapų.

„Pirmiausiai aš internetu kiekvieną dieną skaitau viso pasaulio spaudą, tai yra labai daug ir labai gerai. Galima anksčiau paskaityti Japonijos ir Kinijos laikraščius, negu gauna jų publika, taip pat ir su vakaru, su Amerika. Tai nereiškia, kad skaitai kiekvieną laikraštį ar žurnalą. Tai būtų juokinga, per savaitę nebaigtum vien „New York Times“ skaityti, bet yra turinys, pavadinimai, nuo ko pradedi. Neįdomu, neįdomu... Kitą laikraštį... Vėl ieškai ieškai... Aha, čia radau, tą išsididini, atsispausdini.

Iš kelių šimtų taip surinktų ruošinių vienas galbūt tinka sekmadieniui. Kodėl? Jis neturi būti per daug skubus, per daug aktualus, nes išeis galbūt po dviejų savaičių, tai bus juokinga, kai bus pasenęs. Antra, turi būti svarbus, bet apie jį neturi būti Lietuvos spaudoje, radijuje ar televizijoje, įsivaizduojat? Svarbus, bet kad apie jį nebūtų kalbėta. Tai užtat atranka labai svarbi. Ir dar turi būti įdomus“, – temų atrankos principus aiškina A. Čekuolis.

„Pasaulis ritasi teisingai“

Į amžiną klausimą – kur ritasi pasaulis – pusę jo matęs A. Čekuolis atsako labai paprastai – labai teisingai ritasi. Tereikia prisiminti nesenus laikus, kai užsienietiškas automobilis ar kelionė į egzotišką šalį prilygo stebuklui, ir nebereikės nieko aiškinti. Tiesa, problemų nesumažėjo. Ypač vyrų ir moterų santykiuose. Taigi atsakymo į kitą amžiną klausimą, kaip bendrauti, nesiskirti su gyvenimo moterimi, nežino net visažinis A. Čekuolis.

„Jei žinočiau atsakymą, nebūčiau išsiskyręs ir vedęs antrą kartą, arba neišsiskyręs, arba nevedęs antrą kartą. Vyrai yra tokie, kokius juos padarė moterys. Bet jos nori, kad būtų ir meškiukas, gulintis ant sofos, ir tigras lovoje, ir apskritai dominuojantis. Nori, kad jis uždirbtų daug, bet kad turėtų laiko su ja būti ir ja pasirūpinti, pasireikšti. Nori, kad būtų gražiai apsivilkęs, bet kad nebūtų frantas. Ar rasite tokį vyrą, kuris atitiktų visus tuos reikalavimus?“, – klausia žurnalistas.

O koks turėtų tapti lietuvis vyras, kad lietuvaitės nežiūrėtų į užsieniečius? „Oi, oi, oi... Geras visais atvejais, minkštas ir kietas tuo pačiu metu, ir dar protingas“, – mano A. Čekuolis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"