TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A. Ditkovskytės stebuklas, vardu Fiodoras

2015 02 21 6:00
Agnės vyro teigimu, ne visos mamos sugeba savo mažyliams duoti tiek meilės, kiek ji. Užsienio spaudos nuotraukos

Pernai birželio 5-ąją aktorė Agnė Ditkovskytė su vyru Aleksejumi Čadovu susilaukė sūnaus Fiodoro. Neseniai septynių mėnesių mažylis dalyvavo pirmoje fotosesijoje, o jo tėvai papasakojo gerbėjams apie šeimą aplankiusią laimę.

Užsienio žiniasklaida rašė, kad per pirmą fotosesiją jaunasis lietuvių kilmės modelis elgėsi ramiai, nesiožiavo, šypsojosi ir žaidė. Šalia buvo rūpestingi ir mylintys tėvai, todėl mažylis jautėsi saugiai. Agnė su kūdikiu ant rankų - moteriškumo įsikūnijimas, o Aleksejus nesigėdi prisipažinti, kad yra dėl sūnaus išprotėjęs tėvelis. Jauna pora vis dar negali atsitokėti ir patikėti savo laime, apie mažylio gimimą kalba kaip apie stebuklą, gyvenimo dovaną. Nieko keista, kad septynis mėnesius jie niekam nerodė pirmagimio ir kuo ilgiau stengėsi išlaikyti savo mažo pasaulio, kurį dabar sudaro trys žmonės, privatumą.

Agnės gyvenimas iš esmės pasikeitė gimus sūnui.

Tampa geresni

- Agne, Aleksejau, žinia, jog tapsite tėvais jums nebuvo netikėta?

Agnė: - Taip, nėštumas buvo planuotas. Abu to labai norėjome. Tačiau netikėtumo neišvengėme. Atrodo, lauki, ruošiesi, bet vis tiek: dvi nėštumo testo juostelės ir tu - ištiktas šoko (juokiasi). Pamenu, pamačiusi teigiamą testo rezultatą nubėgau pas mamą į kambarį, pažadinau ją ir parodžiau. Mama dar snūduriuodama paklausė: "Kas nutiko? Kas? Nėščia? O, kaip šaunu!" Tada nubėgau pas Liošą. Jis irgi labai apsidžiaugė, bet reagavo gana santūriai.

Aleksejus: - Todėl, kad viskas taip ir turėjo būti. Laukiau tos naujienos, tad kai sužinojau, tiesiog pasijutau labai laimingas.

- Ne kiekvienas vyras taip smarkiai svajoja tapti tėvu...

Aleksejus: - Suprantu, ką turite galvoje. Pažįstu tokių vyrukų. Buvo laikas, kai ir aš apie vaikus visiškai nesvarsčiau. Pats jaučiausi dar vaikas. O vėliau staiga viskas pasikeitė: vieną akimirką supratau, jog gyvename tam, kad augintume vaikus. Būtent tai ir yra gyvenimo prasmė. Mūsų gyvenimas gimus sūnui kasdien patvirtina tai.

- Kaip?

Aleksejus: - Mes augame, keičiamės, tampame geresni. Anksčiau, kai bendraudavau su žmonėmis, turinčiais vaikų, ne kartą pastebėdavau, kad jie žvelgia į mane tokiu vos vos atlaidžiu žvilgsniu, kaip suaugęs asmuo žiūri į paauglį arba senas karys - į naujoką (juokiasi). Tik dabar supratau kodėl. Vaiko laukimas ir gimimas kiekvienam žmogui yra neįtikimai didelė patirtis, daranti jį stipresnį. Kai tampi tėvu, iš karto suaugi - iš tikrųjų, dvasiškai. Šiaip gyvenime vis lakstai, ko nors sieki, bet vis tiek esi "žalias". Tik tada, kai atsiranda šeima, vaikų, tu iš tikrųjų turi kuo rūpintis. Baigiasi šurmulys, ateina harmonija, siela nurimsta ir jautiesi gerai.

Mėgavosi nėštumu

- Agne, jūsų nėštumas buvo lengvas?

- Agnė: - Visus devynis mėnesius mėgavausi savo būsena. Matyt, todėl, kad buvau morališkai pasirengusi nėštumui, visai nesijaudinau. Tuo pat metu laukėsi ir mano draugė. Mudvi dažnai susiskambindavome, aptardavome savo pojūčius, palaikėme viena kitą. Patikėkite, būti nėščiai man labai patiko. Pamenu, net devintą mėnesį, kai gimdymas buvo visai čia pat, vairavau automobilį, laksčiau gatvėmis - nejaučiau jokios baimės. Baisu pasidarė tik per gimdymą, jis buvo gana sunkus. Bet kai po paros ligoninėje atnešė sūnų ir padėjo man ant krūtinės, nusiraminau. Geriau paklauskite, kaip Lioša ištvėrė mano nėštumą (šypsosi). Jis jaudinosi labiau negu aš.

Aleksejus: - Tai buvo sudėtingiausi ir gražiausi devyni mano gyvenimo mėnesiai. Nejuokauju. Niekada ir dėl nieko nesu taip išgyvenęs. Agnė - šaunuolė. Jai net toksikozės beveik nebuvo, jokių nuotaikos svyravimų. O jei užsimanydavo ko nors skanaus - saldaus ar sūraus, man būdavo malonu tenkinti jos užgaidą. Juk myliu savo žmoną. Be to, supratau, kad tai ne ji, o vaikelis vidury nakties prašo obuolio, silkės ar juodos duonos su sviestu...

Agnė: - Lioša labai mane globojo. Ypač tai jaučiau laukdamasi. Šeštą ar septintą nėštumo mėnesį viename žurnale buvo išspausdintas itin nemalonus straipsnis, esą netekau kūdikio. Bet apie tai išgirdau tik pagimdžiusi. Mano artimieji ir Lioša padarė viską, kad nesužinočiau ir nesijaudinčiau.

Prireikė beisbolo lazdos

- Aleksejau, kaip jūs reagavote į tą publikaciją?

- Žinote, kai vyras su mylima moterimi laukia savo pirmagimio, jis tampa tikru patinu, saugančiu savo patelę. Vyras tiesiogine prasme virsta moters asmens sargybiniu. Toks buvau ir aš. Tą dieną, kai pasirodė minėtas straipsnis, vyko kino bandymai. Perskaičiau šią klaikią "naujieną" ir man aptemo protas. Apėmė toks pyktis, kad griebiau beisbolo lazdą, sėdau į automobilį ir nuvažiavau į to žurnaliūkščio redakciją mušti žmonių. Rimtai. Buvo sunku susivaldyti ir ko nors neužmušti. Aišku, sulaukėme atsiprašymo, bet šito maža. Jeigu būčiau prisigėręs ir mane būtų nufotografavę siautėjantį kokiame nors klube, prašom - publikuokite, aptarinėkite, smerkite. Tačiau šmeižto, kuris gadina mano šeimos gyvenimą, nepakęsiu. Dar turime laiko paduoti tuos neprofesionalius žurnalistus į teismą.

- Ar jums nesakė, kad esate išprotėjęs?

- Taip, išprotėjęs tėvelis (juokiasi). Esu pasirengęs su sūnumi leisti visą laiką, man patinka su juo "guguoti", plepėti, žaisti, jį bučiuoti, maudyti.

Agnės Ditkovskytės sutuoktinis Aleksejus įsitikinęs, kad jų sūnus iki keturių mėnesių bendravo su angelais.

Šiek tiek pamišę

- Nesiskundžiate bemiegėmis naktimis, nuovargiu?

Aleksejus: - Fiodoras mūsų nekamuoja, jis labai kantrus berniukas. Be to, turime puikią auklę ir nuostabias močiutes.

Agnė: - Žinote, dar gimdymo namuose, kai man atnešė Fiodorą, nustebau, koks jis ramus. Visai neverkė, net ir tada, kai ėmė kraują, necyptelėjo. Ir dabar visai nesiožiuoja, labai kantrus vaikas, pozityvus, besišypsantis.

Aleksejus: - Esu įsitikinęs, kad mūsų sūnus iki kokių keturių mėnesių bendravo su angelais. Nežiūrėkite į mane kaip į beprotį (juokiasi). Vaikas gulėdavo, žiūrėdavo ne į lubas, o kažkur pro šalį, ir kažin ką kalbėdavo savo kalba. Juk ne su šviestuvo lemputėmis jis šnekėdavosi. Sakau tiesą: Fedia matė angelus ir su jais bendravo. Kodėl žmonės tuo netiki? Gal tiesiog nebendrauja su savo vaikais?

- Jūs taip jausmingai bendraujate su sūnumi, nesibaiminate jį išlepinti?

Aleksejus: - Mano šeimoje tai neįmanoma. Žinoma, esame šiek tiek pamišę dėl savo vaiko. Juk jis - mūsų pirmagimis, ir dar toks mažas. Žinau, kad visuomet būsiu šalia ir visada juo rūpinsiuosi. Bet esu įsitikinęs: reikiamu metu sugebėsiu paleisti sūnų į didįjį pasaulį. Viskam savas laikas. Ir Agnė ne visą laiką jį globos. Nors dabar žiūriu į ją ir mąstau: tokia švelni, rūpestinga, tokia mylinti mama! Ne visos sugeba duoti tiek meilės, kiek mano žmona. Suprantu, prie tokios mamos lengva prisirišti.

Agnė: - Visada suvokiau, kad stiprus prieraišumas nieko gero neduoda. Nes kai drebi prie vaiko, eini dėl jo iš proto, atsiranda tik nerimas ir nervai. O jeigu išlieki ramus ir neleidi sau panikuoti dėl niekų, viskas sekasi daug lengviau. Nereikia vaiko dusinti savo meile. Antraip jis vargu ar taps jūsų draugu, kai užaugs. Stengsiuosi, kad mano žodžiai nesiskirtų nuo poelgių. Labai sieksiu nebūti išprotėjusia mamule (šypsosi).

- Agne, jūs labai pasikeitėte tapusi mama.

Agnė: - Viena vertus, abu, žiūrėdami į Fiodorą, jaučiame tą patį: atrodo, jis visada buvo su mumis. Kita vertus, mes tikrai pasikeitėme. Dabar net mąstau visiškai kitaip. Tarkime, į automobilį pirmiausia dedu pakuotę sauskelnių ir tik tada savo kosmetinę. Kaip maitinanti mama prieš užsisakydama kavinėje maisto pirmiausia apsvarstau, kas būtų naudinga sūnui. Ir bėgu namo, kad ir kur būčiau. Ilgiau kaip dviem valandom negaliu mažylio palikti, skubu greičiau grįžti, pamaitinti jį, apkabinti, išbučiuoti.

Aleksejus: - Sūnus tapo mūsų meilės tąsa. Mes keičiamės, mūsų gyvenimas tampa vis nuostabesnis. Tai ne gyvenimo lūžis, o logiška mūsų istorijos eiga. Taip ir turi būti.

Pagal užsienio spaudą parengė GODA AMBRAZAS

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"