TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Dugnas: "Kaip kaimynai gali nesisveikinti?"

2013 11 09 6:00
A.Dugnas nesupranta, kodėl tautiečiai Lietuvoje rengiasi tamsiai ir nemėgsta rudens bei žiemos.  Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Daugelį dešimtmečių Venesueloje gyvenęs lietuvis Algimantas Dugnas su šeima grįžo į tėvų žemę. Lietuvą jis nepaprastai myli, bet tautiečiams turi pastabų ir patarimų: "Čia gali būti rojus. Tik nereikia laukti, kol kiti ką nors duos, o patiems kurti savo gyvenimą."

Vilniaus centre einantis gatve į susitikimą su žurnaliste A.Dugnas išsiskiria iš praeivių srauto. Ryški oranžinė striukė ir dryžuotas šalikas šviečia tarp daugumos tamsiai apsirengusių žmonių, vyro veide žaidžia šypsena, akys spindi draugiškumu. Sveikinasi nuoširdžiai, šiltai, lyg būtų iš seniau pažįstamas, nors šis interviu - pirmasis. Ir kalbėdamas A.Dugnas daug šypsosi, matyti, kad kupinas geros energijos.

Puoselėjo lietuvybę

A.Dugno šeima atsidūrė toli nuo Lietuvos kaip ir daugelis tautiečių, kurie Antrojo pasaulinio karo metais traukėsi į Vakarus, bėgdami nuo sovietinės okupacijos. Algimantas gimė ne Lietuvoje ir ne Venesueloje, į kurią emigravo jo tėvai, bet tarpinėje emigracijos stotelėje - Vokietijoje. Tačiau ten šeima ilgam neapsistojo. "Iš Vokietijos daug kas norėjo išvažiuoti, nes ten nebuvo darbo, maisto. Sąlygos prastos, jokių galimybių, - pasakojo jis. - O ir patys vokiečiai prašė nepasilikti." Vienu metu A.Dugno šeima gavo žinią, kad galima keliauti į Venesuelą. Tuo metu daugiau rinktis nebuvo iš ko, nes kitos šalys, apie kurias svarstė, emigrantų nebenorėjo priimti. Todėl Dugnai sėdo į lėktuvą ir išskrido. Venesueloje atsidūrė 1948 metais. Šioje šalyje Algimantas lankė pradinę mokyklą. Vėliau tęsti mokslų tėvai jį išsiuntė į Italiją. Ten netoli Turino miesto buvo mokslo įstaiga emigrantų vaikams. Venesueloje A.Dugnas išmoko ispanų, Italijoje - italų kalbą. Šeimos nariai tarpusavyje bendravo lietuviškai.

Italijoje A.Dugnas nepasiliko, nes Venesueloje tėvas darbe susižalojo, tad vyriausiasis iš septynių sūnų turėjo grįžti ir rūpintis gausia šeima. "Pagal tų laikų lietuvių tradiciją buvo įprasta turėti daug vaikų", - su šypsena sakė pašnekovas. Pats A.Dugnas užaugino tris dukras. Įgijęs geologo specialybę, jis visada skyrė laiko ne tik profesinei veiklai, bet ir lietuvybės puoselėjimui. "Mokiausi. Dirbau. Buvau Venesuelos lietuvių bendruomenės sąjungos steigėjas, - pasakojo A.Dugnas. - Su kitose šalyse gyvenančiais tautiečiais įsteigėme Pasaulio lietuvių jaunimo sąjungą. Leidome lietuvišką laikraštį." Kadangi Italijoje, be kitų dalykų, mokėsi ir muzikos, Venesueloje jis dirigavo tautiečių bendruomenės chorui.

Visą gyvenimą kartu

Kad ir ką A.Dugnas darė, visada greta būdavo lietuvė Sofija. Jiedu su Algimantu pažįstami nuo vaikystės. "Mūsų tėvai kartu traukėsi iš Lietuvos, - pasakojo pašnekovas. - Venesueloje kartu lankėme lietuvišką mokyklėlę. Į pamaldas drauge eidavome. Abu lankėme ir tautinius šokius. Mudu su Sofija, kaip sakoma, kartu užaugome, kartu pražydome. Ir kartu pražilome." Nuo mažens būdami draugai, tapę jaunuoliais, jiedu nusprendė susituokti. Nė vienas nesidairė, su kuo galėtų kurti šeimą, abiem buvo aišku, kad visada norėtų būti vienas šalia kito. "Jau 43 metai, kai esame vedę, - sakė A.Dugnas. - Ir Lietuvoje kartu įsikūrėme."

Pora užaugino tris dukras. Vidurinėlė Veronika dabar gyvena su tėvais Lietuvoje. Jaunėlė Kristina pasiliko Venesueloje. Vyresnėlė Milda su šeima gyvena Puerto Rike. A.Dugno tėvai siekė, kad vaikai namie bendrautų lietuviškai. Šią tradiciją jis pratęsė ir sukūręs savo šeimą. Visos dukros kalba lietuviškai. Be to, Dugnų šeimos nariai moka ispanų, italų, portugalų, anglų kalbas.

"Čia - mūsų namai"

Nors pats A.Dugnas gimė ne Lietuvoje, tėvų kraštas jam visada rūpėjo. Tikėjo, kad sovietų okupuota šalis kada nors vėl bus laisva. Būdamas toli, dėl šio tikslo daug dirbo ir kovojo. "Mums iš šalies buvo matyti, kad nelaisvė neamžina, jog ateis ta diena, kai Lietuva atgaus nepriklausomybę. Ypač akivaizdu tapo, kai Lenkijoje atsirado "Solidarumas", - kalbėjo tautietis. - Lietuvių bendruomenės steigėsi kaip laikinos organizacijos, kad būtume pasiruošę grįžti į Lietuvą."

A.Dugnas pirmą kartą tėvų žemėje apsilankė 2000 metais, kai čia vyko Lietuvių bendruomenių pirmininkų suvažiavimas. Pašnekovas tuo metu viešėjo kaip Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininkas. "Atskridau atstovauti Venesuelai, - pasakojo A.Dugnas. - Kartu atvažiavo dvi dukros - Veronika ir Kristina. Apkeliavome beveik visą Lietuvą. Kokie buvo pirmieji įspūdžiai? Nors ir jautėme liūdnumą, matėme, kad šalis labai graži. Buvo vasara, rugpjūtis, nuvažiavome ir į Nidą - ji nuostabi. Tačiau krašto žmonės liūdni, uždari, šalti. Kai nueidavome į kavinę ar kur kitur, nesisveikindavo. Vis dėlto mums buvo jauku ir patogu." Apsidairęs gimtajame tėvų krašte, Venesuelos lietuvis iš esmės liko patenkintas. Abi dukros pasakė: "Jaučiame, kad priklausome Lietuvai ir čia - mūsų namai. Kada kraustomės?"

Beveik 10 metų

Pasitarusi šeima nusprendė iš Venesuelos keltis gyventi į Lietuvą. "Mums buvo aišku, kad pradėsime naują gyvenimą, - pasakojo A.Dugnas. - Svarstėme: tėvai buvo priversti palikti tėvynę nieko neturėdami, nemokėdami kalbos šalies, kurioje įsikūrė, o mūsų padėtis daug geresnė, nes Lietuva laisva, ir pinigų, nors nedaug, turime, kalbą mokame. Buvo pagrindas pradėti gyventi čia."

A.Dugno žmona ir dukra Veronika Lietuvoje pradėjo kurtis 2003-iaisiais, po metų atvažiavo ir šeimos galva. "Grįžau ir aš", - pasakė tautietis, nors gimė ir gyveno ne Lietuvoje. Taip stipriai jis jaučia priklausąs kraštui, iš kurio per karą turėjo pasitraukti tėvai. Per beveik 10 metų A.Dugnas apsiprato su gyvenimu laisvoje Europos šalyje. Apie grįžimą į Venesuelą nė minčių neturi. "Ir dukra Veronika labai patenkinta, jai čia labai gerai", - patikino jis. Venesueloje likusi jauniausia dukra Kristina per kiekvienas Kalėdas atskrenda į Lietuvą. Tėvai kartais aplanko Puerto Rike su šeima gyvenančią vyresnėlę Mildą, kartais ji atvyksta į Lietuvą. O poilsio kelionėms Algimantas ir Sofija renkasi Europos šalis.

Lietuvoje apsigyvenęs A.Dugnas tautiečius moko ispanų ir italų kalbų. Ilgai dėstė Vilniaus universitete. Dabar dirba Gabrielės Petkevičaitės-Bitės suaugusiųjų mokymo centre. Kaip sekasi kalbų mokytojui? A.Dugnas tvirtino: "Lietuviai nepaprastai gabūs kalboms. Europos Sąjungoje dėl to gerai vertinami." Jis teigė, kad norinčiųjų mokytis ispanų kalbos labai daug. Pamokas lanko ne tik jaunimas, bet ir vyresnio amžiaus žmonės. Vieniems jos reikia dėl studijų, kitiems - dėl verslo ar profesinių dalykų, dar kiti tiesiog mėgsta keliauti ir nori gebėti susišnekėti šalyse, kurių pagrindinė kalba - ispanų.

Mėgaujasi kiekvienu sezonu

Įdomu, kokia Lietuva dabar atrodo daugelį dešimtmečių Venesueloje gyvenusiam lietuviui. Ar dar likę sovietinio laikotarpio ženklų? "Kai atvažiavome, be abejo, neradome tos Lietuvos, apie kurią pasakojo mūsų tėvai. Tai visai kita šalis", - teigė A.Dugnas. Jis sakė, kad iš Lietuvos į Venesuelą emigravę lietuviai buvo linksmi žmonės, į ateitį žvelgiantys pozityviai. Jie buvo dideli patriotai, labai mylėjo gimtąją šalį, saugojo lietuvių kalbą. Jie buvo labai religingi, lankydavo bažnyčią, kuri buvo ir vienijanti vieta. "O atvažiavę į Lietuvą radome, kad vietinių meilė tėvynei silpna. Čia gyvenantieji apatiški. Mažai patriotizmo, - kalbėjo tautietis. - Dar pastebėjome, kad žmonės kalba lietuviškai, bet taria slaviškai." A.Dugnas taip pat atkreipė dėmesį į draugiškumo trūkumą. Jam nesuprantama, kaip gali nesisveikinti vienoje laiptinėje gyvenantys kaimynai. "Kaip tai gali būti? - stebėjosi A.Dugnas. - Venesueloje viename name gyvenantys žmonės kartu švenčia Kalėdas, Naujuosius metus. Sėda prie vieno stalo. Lietuvoje vieną kaimyną bandėme pasveikinti su Naujaisiais metais, o jis mums durų neatidarė." Kritikos teko ir politikams. A.Dugno nuomone, jie nepatriotiški, jiems nesvarbus žmogus ir apskritai tauta, rūpi tik savi reikalai.

"Lietuviai negyvena blogai, bet verkšlena daugiau, nei reikia. Jei nekalbėtume apie politiką, Lietuva gali būti rojus. Tik nereikia laukti, kol kiti ką nors duos, o patiems kurti savo gyvenimą. Lietuviai dar nemoka naudotis laisve, nors praėjo daugiau kaip 20 metų nuo tada, kai atkurta nepriklausomybė, - mano pašnekovas. - Jaunimas kitoks, jis matęs pasaulio, draugiškesnis, aktyvesnis."

A.Dugną stebina, kad lietuviai nepatenkinti klimatu - jiems tai šalta, tai karšta. Pats džiaugiasi Lietuvos gamta. Mėgaujasi kiekvienu sezonu. "Karštis slegia, sunku gyventi, kai niekada nebūna vėsu, kai neegzistuoja kiti metų laikai, viskas vienoda, - kalbėjo A.Dugnas. - O čia ateina žiema, turinti savito grožio, pavasaris, kai galima džiaugtis pirmais žiedais, vasarą viskas žalia, rudenį - nuostabios spalvos, grybai. Tačiau kai oras atvėsta, žmonės nusimena. Jie vilki pilkus, tamsius drabužius. Sakau: pradėkite rengtis spalvingai, pamatysime, kad nuotaika bus kitokia, geresnė. Stresą sukuria ne gamta, bet pats žmogus. Mūsų šeimai Lietuvoje viskas patinka."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"