TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Giniotis: tarsi būtų praėję 60 metų

2008 12 17 0:00
"Jei kas nors prieš dvidešimt metų būtų papasakojęs, kas laukia Keistuolių teatro, būčiau nualpęs iš džiaugsmo", - prisipažįsta A.Giniotis.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Keistuolių teatras iš karto sulaukė grįžtamųjų dėkingumo bangų. Jas įsiūbavo gyvai reaguojanti publika - vaikai, paskui ir jų tėvai, o paskui tėvais tapę anie vaikai, į teatrą vedantys savo atžalas.

Galima spėti, kokie emocijų viesulai siautės per teatro sukaktuvinius koncertus, gruodžio pabaigoje vyksiančius Šiauliuose, Kaune, Vilniuje.

Dvidešimtmečio proga Keistuolių teatro meno vadovas Aidas Giniotis prisimena vingiuotą pradžią ir iki šiol tebejaučiamą nuoskaudą, kuri dilgteli ir džiaugsmo valandą.

- Keistuolių teatro priešistorė klostėsi ir Marijampolėje (tada dar Kapsuke). Papasakokite.

- Į Marijampolę buvo išsiųsti mano bendrakursiai, su kuriais 1982 metais pradėjome studijuoti pas profesorę Ireną Vaišytę. Kai įstojome, vaikinus iškart pradėjo imti į sovietų armiją, ir kursą ištiko katastrofa: dviese su Laisviu Širvinsku likome su penkiomis merginomis. Ir nutiko taip, kad aš jau buvau baigęs, o draugai studijavo trečiame kurse. Prof. I.Vaišytė mane, kaip perspektyvų pedagogą, paliko katedroje, ir aš jiems dėsčiau. Prasidėjus perestroikai, Sovietų Sąjungos centre Maskvoje ėmė burtis įvairios trupės ir studijos, kurios vėliau tapo garsiais novatoriškais teatrais. O mes, tam kursui baigiant mokslus, sumanėme įkurti studiją prie Vilniaus komjaunimo Spalio rajono komiteto. Jie neprieštaravo: patalpas būtume gavę, o finansinę paramą pažadėjo tuometis gigantas - baldų kombinatas. Bet absolventams reikėjo gauti vadinamąjį laisvą diplomą. Ir čia Kultūros ministerija parodė savo galią: visi buvo nukreipti į Marijampolę, laisvų diplomų negavo niekas. Nenorėjau būti teatro praktikos neturinčiu pedagogu, todėl pasiprašiau, kad man leistų vykti kartu su draugais ir bendraminčiais. Tą patį padarė Sigitas Jačėnas. Marijampolėje dirbau lygiai mėnesį. Man keista, kad tada ministerija nepastebėjo, jog tenykštis režisierius visiškai nepajėgus kurti su tokia puikiai parengta trupe. Išėjau, kai pamačiau, kad mūsų veikla apsiriboja dviračių žygiais po Sūduvą ir kraštotyros medžiagos rinkimu, o rezultato nematyti, tik rengimasis, rengimasis, rengimasis. Mes buvom jauni, išalkę darbo - dusom, kad negalim vaidinti. Nevaidinau nė vieno spektaklio. Vienintelė akcija, kurioje dalyvavau, - teatro pristatymas Paežeriuose prie Vinco Kudirkos klėtelės.

- Tai buvo labai šviesus laikas - pats Sąjūdžio pakilimas.

- Sutinku. Važiuodami dviračiais mes turbūt pirmieji tuose kraštuose vežėmės trispalves, o moterys miesteliuose verkdavo vėl išgirdusios "Tautišką giesmę". Bet teatras vis dėlto turi būti teatras. O taip nebuvo.

- Jei ne tas vingis, gal Keistuolių teatras nebūtų atsiradęs?

- Jei iškart būtume įkūrę savo studiją, manau, būtume pasiekę daugiau. Ir greičiau. Nebent mums būtų pristigę atkaklumo. Marijampolė išėjo į gera dėl vieno - supratome, kad už save reikia grumtis. Kurti Keistuolių teatrą pradėjom nuo nulio. Jei būtume pradėję darbą iškart po savo diplominių (jie buvo neblogi: Peterio Shafferio "Ekvus", Aleksandro Suchovo Kobylino "Krečinskio vedybos" ir kt.), būtume startavę iš tvirtesnių pozicijų. Marijampolė ne tik užgrūdino - kai kuriuos ji pribaigė. Jei ne Marijampolės teatras, iš kurio Darius Meškauskas ir Eglė Barauskaitė išvažiavo į Klaipėdą, jie būtų likę su mumis Vilniuje.

- Ką šiandien pasakytumėt tada sprendimą priėmusiam ministerijos tarnautojui?

- Kad jis padarė kiaulystę ir kvailystę. Galbūt norėjo gera, tačiau tie norai mums ir šiandien skaudūs. Suprantam: buvo tokie laikai, meno planavimas iš viršaus.

- Jei iš karto būtumėt tapę rimtu repertuariniu dramos teatru, kažin, ar šiandien mėgautumėtės tokiomis žiūrovų simpatijomis, meile ir dėmesiu.

- Neneigiu, likimo smūgis iš tiesų buvo akstinas išmokti kovoti už save. Gal būtumėm buvę lepesni ar net užgesę po kokių metų, nesulaukę laurų ar patogių sąlygų. Gal būtume nesuvokę, kas tai yra juodadarbystė.

- Kaip teatro pavadinime atsirado žodis keistuoliai?

- Taip, paradoksalus pavadinimas. Kai kas pradžiunga aptikęs teatro istorijos faktą, kad vienas iš mūsų diplominių spektaklių buvo Maksimo Gorkio "Keistuoliai". Iš tiesų mus taip pakrikštijo vaikai, kai pasirodėme televizijos laidelėje "Labanakt, vaikučiai". Buvo šauni populiarumo pradžia, kuri vėliau leido išgyventi iš pinigų už bilietus. Sigutis, aš ir Ilona Balsytė vaidinom Keistulį, Keistuką ir Keistutę. Vaikai rašydami laiškus apibendrino - Keistuoliai. Oficialiai vadinomės Kūrybinis kooperatyvas "Teatras" (vienintelė galima juridinė forma mums egzistuoti), o kad būtų paprasčiau identifikuoti, jog čia mes, tie patys, įvardijom: Keistuolių teatras. Iš pradžių man be galo nepatiko, atrodė, kvailiau nesugalvosi. Dabar juokaujam, kad atsirado dar viena lietuvių kalbos žodžio keistuolis reikšmė: žmogus, dirbantis Keistuolių teatre.

- I.Vaišytė sakė: "Bus miniatiūrų teatras Lietuvoje!" Ar ji turėjo omenyje tai, kas šiandien yra Keistuolių teatras?

- Kai ji rinko kursą, sklandė idėja: miniatiūrų teatras kaip aktoriaus saviraiškos teatras. Profesorė daug dėmesio skyrė, kad išmoktume dirbti savarankiškai, po vieną, nebūtinai lauktume režisieriaus, dramaturgo ar pakvietimo. Kad gebėtume patys kurti ir rimtus, ir linksmus dalykus. Ir vaikams, ir suaugusiesiems. Kai studijavom, mus pravardžiavo konferansais, labai dėl to pykom, kadangi norėjome būti tikro dramos teatro aktoriais. Manau, kad miniatiūrų teatro idėja šiek tiek kitu pavidalu, o gal tik kitu pavadinimu buvo įgyvendinta. Žinoma, negalima teigti, kad visiškai atitinkame tą žanrą, bet jo atšvaitų mūsų spektakliuose daug. Profesorės idėja tapo kūnu. Ji dėl to būtų buvusi laiminga.

- Neabejoju, kad kiekvienas iš spektaklio "Kitą kartą" trijulės dirbo daug ir kūrybiškai. Bet visada atsiranda vienas aktyvesnis. Ar ne jūs buvote ekspansyviausias?

- Iš pradžių ekspansyvesnis buvo Sigutis. Man patiko dirbti komandoje, nes gera komanda ir yra svarbiausia. Nors apskritai padėti kitam man yra lengviau negu laukti, kad man padėtų. Mano lyderystė išryškėjo vėliau, nors... sunku pasakyti. Savęs niekada neįvardijau lyderiu. Dabar gyvenimas privertė būti teatro meno vadovu, nes reikia kam nors juo būti. Bet ar aš tikrai pats svarbiausias? Pavyzdžiui, Andrius Kaniava Keistuolių teatre dabar irgi labai svarbus.

- Ar nenuslopinot savęs kaip aktoriaus?

- Būtų sunku save išskirstyti į visas sritis tolygiai. Pastebėjau, kad sudėtinga ir pačiam vaidinti, ir dar eiti į salę iš ten reguliuoti kitų. Ėmiau prašyti kolegų, kad jie būtų dubleriai. O kai atsiranda kas dirba ne blogiau už tave, tas tampa pirmuoju atlikėju, tada jau tu esi dubleris. Taip, A.Giniotis režisierius stumtelėjo A.Giniotį artistą, bet nemanau, kad tai didelė netektis ar prapultis. Kai pajuntu alkį vaidinti, einu ir vaidinu. Gal čia stiprioji mūsų pusė - universalumas. Kai nusibosta vaidinti vaikams, vaidiname suaugusiesiems. Arba rengiame koncertus, filmuojame telefilmą, būname bardais. Kad neužaktų kūrybinė gyslelė ir kad nepasidarytum amatininkas.

- Bet juk režisuojat spektaklius vieną po kito.

- Gal taip tik atrodo. Du spektakliai per metus - visai įkandama, o pastaruoju metu daugiau ir nebūna. Jei kalbėsime apie teatro laboratoriją "Atviras ratas", ten nedominuoju kaip režisierius. Veikiau padedu tiems artistams kurti patiems ir stotis ant kojų. Manau, kad ir tarp jų atsiras režisierių, jau matyti, kas gali pradėti, ir aš juos skatinu. Justas Tertelis, Ieva Stundžytė. Skatinu ir padedu, bet labai didelę darbo dalį jie nuveikia patys. Oficialiai esu J.Tertelio "PRA" režisierius, bet jei matuotume kiekvieno indėlį, jo darbas sudarytų gal 70 procentų

- Sprendžiant pagal amplua plotį, J.Tertelis bus jūsų pamaina.

- Gali būti. Manau, ne jis vienas, kai kurie gal dar neišsiskleidė taip plačiai. O Justas - taip, jeigu tik nesustos. Pamaina - tas žodis toks...

- Sąlyginis, žinoma.

- Bet kad jis užims aktyvaus kūrėjo poziciją, nekyla abejonių. Bet sakau, ten ne vienas toks: yra Ieva, Benita Vasauskaitė, Giedrius Kiela, Marija Korenkaitė, kuri ir pjeses rašo, ir puikiausiai vaidina.

- Per dvidešimt metų į jūsų teatrą įsiliejo kelios kartos. Gal jas palygintumėt?

- Pirmoji karta - mano kurso draugai, antroji - Nijolės Gelžinytės ir mano auklėtiniai, dar po dešimtmečio atėjo Vlado Bagdono ir mano studentai. Sunkiausia dalia teko turbūt viduriniajai kartai. Turėdami omenyje, kad Keistuolių teatras gana trapus, nes jį bet kada gali sužlugdyti finansiniai sunkumai, siekėme, kad jie gautų dar ir gerą humanitarinį išsilavinimą. Vidurinioji karta studijavo Vilniaus universitete pagal mūsų sugalvotą aukštojo mokslo modelį. Dešimt to kurso žmonių šiandien dirba Keistuolių teatre. Mes, vyresnieji, tapome jiems "stogu": pirmiausia, savo patirtimi ir nemažu populiarumu apsaugodavom nuo nepriteklių, kita vertus, trukdėme skleistis. Nors vaidindavom drauge su antrąja karta, nors jie patys statė ne blogesnius spektaklius, bet daugeliui žiūrovų tikraisiais ir vieninteliais keistuoliais liko A.Giniotis, I.Balsytė, A.Kaniava, D.Auželis, S.Jačėnas, R.Aleksaitis, nors du pastarieji jau nebevaidino. Be antrosios kartos nebūtume tapę tikru repertuariniu teatru, būtume taip ir likę "vienos komandos" trupe. Būtume galėję statyti "Aukštyn kojom 2", "Aukštyn kojom 3" ir taip toliau iki pensijos. Mumis stebėdavosi: kodėl jūs taip keistai elgiatės, statote populiarumo nežadantį "Konradą Valenrodą", užuot ramiausiai vaidinę anšlaginį "Kitą kartą". O mes norėjome praplėsti teatro ribas, antroji karta padėjo tą padaryti.

Trečioji karta sąmoningai nardinama į sunkumus. Dėl to ir teatro laboratorija "Atviras ratas" įkurta, kad jie išmoktų gyventi savarankiškai. Bandome nekartoti klaidos, nebūti geruoju "stogu".

- Kokiu modeliu ir kokia teorija paremtas "Atviras ratas"? Ir kokį "šantažą" naudojate, kad aktoriai per spektaklius šitaip atsiveria?

- Kažkuriuo požiūriu - tai iš tiesų šantažas. Jis nukreiptas į bręstantį aktorių, kad šis išsivaduotų iš tam tikrų kompleksų, suprastų, kas jis yra, nesibaimintų atsiskleisti scenoje nesislėpdamas už personažų, aktorinių prisitaikymų, geros dramaturgijos ar režisūros. "Atviras ratas" visų pirma atsirado kaip pedagogikos, aktoriaus specialybės mokymo metodas. Paskui tapo spektakliu. Mačiau, kad aktoriai tuo patikėjo, peržengė pirmąją - tarpusavio atsivėrimo - ribą, vadinasi, galima rodytis publikai. Manau, tai vykęs reikalas.

- O teoriniai pagrindai? Psichologinės, teatrinės teorijos?

- Žmonės labai dažnai klausia, kas čia: psichodrama, Konstantinas Stanislavskis, dar kas nors? Tai buvo mano, jauno dėstytojo, sukurtas metodas. 1988-aisiais, prieš mums išvykstant į Marijampolę, jau apie jį galvojau. Metodas atsirado iš to, ko man rodės stinga aktorių rengimo sistemai. Artistai gabūs perteikti kitų mintis, bet mažai pratinami būti savimi ir kurti patys. Taip, čia galima rasti psichodramos elementų, bet tada apie ją niekas nebuvo girdėjęs. Na kokios dar įmantrios teorijos galėjo tais laikais būti?! Vienintelis dalykas, su kuriuo galima susieti, - senas K.Stanislavskio psichologinio teatro metodas: biografiniai etiudai kuriant personažą. Man kilo mintis: o kodėl artistas negalėtų kurti pagal savo - autentiškus biografinius etiudus? Pirmąsyk šį metodą pabandžiau pritaikyti 1989-aisiais su a.a.Sauliaus Mykolaičio, Andriaus Bialobžeskio, Alvydo Šlepiko kursu. Taigi tas metodas labai senas, Europos modeliai toli gražu iki mūsų nebuvo priartėję. Manau, tai tikrai lietuviškas produktas.

- Patentuotas?

- Nežinau, kaip tai padaryti.

- Reikėtų išleisti bent jau metodinę knygelę.

- Šiuo metu aspirantūroje kaip tik apie tai rašau darbą. Gal tikrai reikėtų patentuoti.

- Gretinant su žmogaus gyvenimu dvidešimt metų - jaunuolio amžius, o kaip Keistuolių teatrui? Užtrukusios vaikystės ruduo?

- Tai buvo mūsų gyvenimo dalis - tokia esminga, kad atrodo, jog teatrui ne dvidešimt, o kokie šešiasdešimt metų. Mes gyvenom labai intensyviai. Kai jaunuolis džiaugiasi, kad jam sukako dvidešimt, - viskas kitaip, juk tai atsitiko savaime, tiesiog augo ir užaugo. O mes kiekvieną dieną, kiekvieną valandą turėjom pripildyti tokių emocinių ir fizinių pastangų, kad dvidešimties metų kaina yra visiškai kita. Kad mes gyvi, išsilaikėm, teko gerokai pavargti. Jei kas prieš dvidešimt metų man būtų papasakojęs, kas laukia Keistuolių teatro, būčiau nualpęs iš džiaugsmo.

- Jūs statote spektaklius ir kituose Lietuvos teatruose. Ten skiriasi atmosfera?

- Kitur man lengviau vienu aspektu: ką esame atradę Keistuolių teatre, tą taikau dirbdamas su kitomis trupėmis. Aktoriams dažnai tai yra nauja, netikėta. Ilgą laiką žvelgiantiesiems iš šono Keistuolių teatras atrodė taip: ai, jiems čia tiesiog taip išeina, jie tiesiog šaunūs, jauni, gražūs, tiesiog "tokie". Bet kai tas "tiesiog" tęsėsi daugiau nei dešimtmetį, paaiškėjo, kad ne visai taip. Kitų trupių aktoriams įdomu, man - sudėtingiau, nes jie tą stilių perima ir įvaldo sunkiau nei Keistuolių teatre, kur vienas kitą suprantam iš pusės žodžio, iš mirksnio. Kita vertus, nuostabu susidurti su aukščiausios prabos aktoriais, tarkim, Klaipėdoje su Vytautu Paukšte; Šiauliuose tikras stebuklas buvo a.a.Pranas Piaulokas. Už tą patirtį, tuos kūrybos džiaugsmus galima daug atiduoti. Gal net ir honoraro nereikėtų.

- Jūs vis dar jaunuoliškos sielos žmogus, gal net paaugliškos.

- Kartais jaučiuosi kaip paauglys, kartais - visiškas senis. Teatras - tam tikra iliuzinė erdvė, kurią susikuri ir kurioje gyveni. Kai susiduri su nebe iliuzine, o buitine erdve, su aplinkiniais, dirbančiais kitus darbus, gyvenančiais kitaip, kartkarčiais pasijunti toks jaunas, toks tikintis ir pasitikintis, tikrai dar paauglys, o kartais suvoki, kad gal per daug supranti daugiau...

- Lietuvos šviesuolio titulas sendina ar jaunina?

- Nežinau. Nesusimąsčiau. Gal ir gerai, kad intensyvus darbas neleidžia mėgautis laurais, juolab ant jų užmigti.

- Turite pavydėtinai jus mylinčią publiką. Bet didelė jūsų teatro veiklos dalis "didžiosios kritikos" liko nepastebėta.

- Jei kalbėtume apie ankstesnius spektaklius, pvz., "Karalių elnią" ir kai kuriuos kitus, - apie juos neparašyta nė viena recenzija. Apie "Smaragdo miesto burtininką" yra vienintelis Egmonto Jansono straipsnis, kur jis labai keistai mus lygina su kažkuriuo Jono Vaitkaus spektakliu. Nepastebėti likome dėl kelių priežasčių. Pirma, nepatogios geografinės padėties - anais laikais daug kam būdavo sunku užsiropšti ant kalno. Kai visi įsigijo automobilius, pasidarėme didžiai patogūs, nes aplink pakankamai stovėjimo aikštelių. Antra, jau minėjau: į mus žvelgė kaip į šmaikščius jaunuolius, kuriems kažkaip savaime atsiranda gražūs, bet vienkartiniai dalykai. O kai paaiškėjo, kad nevienkartiniai, dauguma kritikų jau buvo praleidę progą sekti procesus (nes pražiopsojo ištakas), kad galėtų įvardyti, kas tai iš tiesų yra. Jie jau nesuprato tos mūsų kalbos, kurią suprato žiūrovai, ir staiga prašnekti apie tai, ko nesupranti, matyt, buvo baugu. Ir apskritai, kai visa Lietuva buvo orientuota į "aukštąjį teatrinį meną", kalbėti apie mus nebuvo populiaru. Iš pradžių krimtomės, pripratom, paskui nebekreipėm dėmesio.

- Pasitikrindavot pagal žiūrovus ar vidinį žinojimą?

- Turbūt dauguma menininkų tikrinasi pagal vidinę kriterijų skalę. Manau, ne pagal publiką, nors ir labai malonu justi, kad tave supranta, palaiko. Itin svarbus kriterijus yra kolegos menininkai.

- Teatras - tai bohema?

- Egzistuoja toks mitas. Keistuolių teatre jos yra mažiausiai. Mes turbūt neturime tam laiko.

- Gal neturite ir teatrinių prietarų?

- Yra kvailas, iš praeities atėjęs prietaras, prieštaraujantis viešųjų ryšių dėsniams. Mes, senoji karta, nedrįsdavom reklamuoti būsimo spektaklio, nes nežinodavom, ar jis pavyks. Buvom taip kukliai, naiviai, gražiai išsiauklėję. Iki šiol manom, kad nederėtų iš anksto per daug girtis. Žmogus planuoja, Dievas juokiasi.

- Sėkmės prisišaukimo receptai?

- Patikėkit, nesame statę spektaklio ir laužę galvų: kaip čia sukurti žiūrovų lankomą spektaklį; gal privalėtume padaryti tą, tą ir tą? Dantį atiduodu - nebuvo taip! Visi spektakliai, ir komerciškai sėkmingiausieji, atsirasdavo iš didžiulio noro dirbti.

- Gal jūs pats esate talismanas? Kur pasisukat, byra apdovanojimai ir jums, ir kitiems.

- Negalėčiau taip teigti. (Juokiasi.)

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"