TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Grašys: vaidinti tarsi paskutinį kartą

2010 02 02 0:00
"Šposininkas", liaudies išmonės ir išminties garsintojas A.Grašys.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Jaunystėje aktorius Algirdas Grašys svajojo gimtajame Tauragnų krašte pastatyti vaidinimą - misteriją apie sėlių žemę. Kad jos pasižiūrėti žmonės suvažiuotų kaip į atlaidus.

Atlikėjai stovėtų abiejose Tauragno ežero pusėse: vieni ant Taurapilio piliakalnio, kiti - prie mitologinio Moko akmens. Ir kad jų dainos susisiektų per ežerą. Taip anksčiau ir būdavo Lietuvoje - dainavimai ištisais kaimais. Aktorius parašė scenarijų, tačiau sovietiniais metais tas sumanymas vargiai galėjo būti įgyvendintas.

Tauragnus A.Grašys pašlovino kitaip - aukštaitišką kaimo humorą pritaikęs teatro scenai ir estradai. Anekdotai ir satyros apie pacukus tapo lietuviško humoro klasika. Kai tauragniškiai vardija garbiuosius kraštiečius, A.Grašys minimas iškart po Eugenijos Šimkūnaitės.

Tėviškėje, Grašių kaime, aktoriaus gimtojo namo nebėra. Nebėra ir tiek Grašių pavardžių, o kažkada gyveno net keturiolika šeimų. "Buvo tokie Mačerauskai, - prisimena aktorius. - Ištrėmė juos į Sibirą, nes buvo pavyzdiniai ūkininkai, visiems iškuldavo javus, nereikėjo spragilais mojuoti. Petrą Kairionį, iš kurio ir išgirdau pacukų istorijas, iš gretimo Gaidelių kaimo taip pat ištrėmė - kad buvo paėmęs daugiau žemės: su tėvu savo rankomis iškasė griovius, numelioravo raistus, iškirto krūmynus, malkomis nukrovė visus pašalius, po to trejus metus stribai vežė jas iš ten į Tauragnus. Grįžęs iš tremties Kairionis porą metų gyveno Latvijoje, paskui kaimo žmonės pasirašė prašymą - mano sesuo organizavo parašų rinkimą, kad jam nebedraustų parvykti į tėviškę. Važiavo į Vilnių, buvo susitikusi su Juozu Baltušiu. Iš Kairionio sodybos tebuvo likusi pirtelė, grįžęs jis iš pradžių joje ir glaudėsi, kol vėl pasistatė trobą - senoji buvo nuvežta į Tauragnus ir pastatyta prie mokyklos."

Kad įsigytų žemės gimtosiose vietose, aktoriaus tėvas Petras Grašys buvo nusidanginęs net į Jekaterinoslavą (dabar Dnepropetrovskas; Ukraina) dirbo geležies rūdos kasyklose, taupė pinigus. Bet prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas - atsidūrė fronte, pateko į austrų nelaisvę. Po revoliucijos, kai imta keistis belaisviais, grįžo. Iškart į banką - savo santaupų. Tačiau darbininkų valdžia visus pinigus nusavinusi. Pėsčias parkeliavo į Lietuvą.

"Broliui Vladui atminti Tauragnų kapinėse pastačiau stogastulpį, - leidžiasi į nelinksmus prisiminimus autorius. - Per Antrąjį pasaulinį karą jis tarnavo savisaugos batalione. Tėvas atkalbinėjo, kad neitų, nesikištų, valdžios keičiasi - geriau sėdėk namie. Brolis pasakė: "Suprantu, tėvai, ale Lietuva šaukia." Paskui vokiečiai jiems įdavė ginklus ir išvežė į Rytų frontą. Vladas pabėgo, supratęs apgaulę. Buvo stribų suimtas, kai bandė pasiekti partizanų būrį Tauragnuose. Verbuojamas išduoti partizanus, sumuštas pasakė: "Siųskit mane į frontą, aš jus pribaigsiu Berlyne!" Gavo 10 metų, atsidūrė Archangelsko srity, mėgino bėgti, bet šunys pavijo. Antrąkart bėgo, vėl nesėkmingai. Sesuo, tai sužinojusi, pardavė karvę ir važiavo prašyti, kad neieškotų mirties, tačiau jis ir trečiąkart bėgo ir buvo užmuštas."

Ir patį aktorių saugumas bandė verbuoti: "Parodė pažymėjimą, perskaičiau - KGB. Esi išvaizdus, sako, ir išsilavinęs - reikėtų pašefuoti į Vilnių atvykstančius užsieniečius, pavedžioti po miestą ir panašiai. Už tai turėsi teisę išvažiuoti į užsienį. Ir butą parūpinsim. Kaip būčiau galėjęs vaikščioti į pastatą, kuriame buvo kankintas mano brolis ir bendradarbiauti?! Pasakiau, kad neturėsiu gabumų. Dar gavau kelis malonius laiškus - nėjau, ir nutilo."

"Sovietiniais metais per Vasario 16-ąją mes su Rimgaudu Karveliu būtinai paspausdavom vienas kitam ranką. Be žodžių. Ir dar pažiūrėdavom, ar niekas nemato. Jaunimo teatre mūsų bendraminčiai buvo Juozas Jaruševičius, Ferdinandas Jakšys, Birutė Didžgalvytė. Vengdavom tų, kurie priklausė Komunistų partijai. Kai grįžau į Vilnių iš Kapsuko, atsirado daug draugų - ir tokie malonūs, vaišingi, net keista. Nelabai seniai sužinojau, kad visi saugumiečiai, rupūžės."

"Vienąkart man buvo pasakyta - užtenka jau tų pacukų. Todėl, kad pasakydavau šį tą apie tuometę tikrovę, ko nepasakydavo kiti. Sykį nuvažiuoju į Kauną, "Drobės" fabriką. Visi atsistoja manęs pagerbti - sveikina sugrįžusį iš kalėjimo. Pasirodo, buvo pasklidęs gandas, kad Brač už anekdotus pasodintas į kalėjimą!

Viskas būdavo perduodama saugumui: ir iš kūrybos vakarų, ir iš darbo teatre. Kartą atvažiavo mano uošvis į svečius, neturėjau pinigų pavaišinti, jis išsiėmė 5 rublius: žinau, kad jūs čia ubagai, imk ir nupirk buteliuką. Ateinu į teatrą įpykęs: po perkūnais, sakau, kas čia per gyvenimas, aš net butelio neįstengiu nupirkti uošviui pavaišinti. Kitą dieną prisistato du vyrukai: pažiūrėti, ar tikrai yra tas uošvis, ar tikrai aš taip vargingai gyvenu."

- Priminkite, kaip atvedėte į sceną pacukus.

- Viskas prasidėjo nuo Jaunimo teatro spektaklio "Skapeno klastos". Pjesės autorius Moliere'as savo aktoriams tarnus liepdavo vaidinti dialektu, o personažai aristokratai scenoje kalbėjo vadinamąja literatūrine kalba. Mums režisierius Vytautas Čibiras pasiūlė pabandyti tarmiškai: aukštaitiškai, žemaitiškai, dzūkiškai. Prisiminiau, ką buvau girdėjęs iš savo tauragniškių. Moliere'as gal nebūtų supykęs - pusė teksto buvo ne jo.

Vėliau - Povilo Mataičio Liaudies muzikos teatras. Pakvietė, kad skaityčiau savo tarme. Pasižiūrėjau, ką jis siūlo ir sakau: mano tėviškėje įdomesnių dalykų yra. Ir papasakojau porą epizodų apie pacukus. Sako, gerai. Paskaičiau vienąkart, kitąkart, taip ir prasidėjo. Paskui pakvietė "Armonikos" ansamblis.

- Ar išsipildė jaunystės svajonės, susijusios su teatru?

- Jei reikėtų antrąkart gyventi, trupučiuką kitaip daryčiau. Daugiau dirbčiau! Nemažai vėjais paleidau... 1988 metais, Jaunimo teatrui gastroliuojant JAV, Čikagoje buvau sutikęs kraštietį enciklopedininką Bronių Kviklį. Jis, beje, sakė: žinau žinau, kokie čia tavo pacukai - rusai okupantai. Varyk taip ir toliau. Pagalvojau: plonytis, menkutis žmogelis, o jo darbo režimas geležinis - nuo ryto iki vakaro, visą mielą dienelę sėdi prie stalo. Surinkti tiek medžiagos ir tiek parašyti! Juolab kad Lietuva - anapus vandenyno. Matyt, jis buvo laimingas, bet laimės tai nematė.

- Ar jūs jautėtės laimingas teatre?

- Kitur vis tiek nebūčiau galėjęs dirbti. Kapsuke nepatiko aplinka - negalėjau lygumose gyventi, aukštaičiui ten negerai. Bet kad visi išsilakstė - vadovai prasigėrė, nebuvo perspektyvų. Paskui dirbau Rusų dramos teatre - ar ne juokinga? Mano akcentas siaubingas, bet gražiai apgavau režisierių. Buvau labai taisyklingai išmokęs vieną Michailo Lermontovo eilėraštį, dar Konservatorijoje, dėstytojas Nikiforas Sykčinas pakoregavo. Padeklamavau ir padariau įspūdį: puikiai kalbi, Algi! Priimtas! Kai suvaidinau spektaklį, Viktoras Golovčineris prieina ir sako: Algi, nesupratau, kokia kalba kalbėjai. Pabėgau dėstyti į Kultūros mokyklą - irgi vargas buvo. Tik Jaunimo teatre pasijutau kaip namie - iki pensijos išdirbau. O kur kitur galėjau? Gal agronomu... Tauragnuose buvo puikus anglų kalbos mokytojas Eigelis, vėliau areštuotas dėl ryšių su partizanais. Ką jis išmokė, nieko nepamiršau. Tiesą sakant, Tauragnuose neišmokau nieko, išskyrus anglų kalbą.

- Ar kolegos teatralai neniekino jūsų koncertinės veiklos?

- Replikų būta - "chaltūra" užsiima. O pabandyk parengti gerą humoro programą, kad publika juoktųsi pusantros valandos!

- Teatruose turbūt visada taip: kūrybingų ir ambicingų asmenybių susidūrimai ir kovos, "kažkas prieš kažką", "kažkas su kažkuo"?

- Karjerizmo teatre labai daug. Kenkimo vienas kitam, siekimo "suvalgyti". Tie, kurie žūtbūt nori iškilti, kartais tau taip padaro... Mes su R.Karveliu gerai sutarėm, jis irgi toks nuolaidus buvo... Pavyzdžiui, amžinatilsį V.Čibirą "suvalgė" kolegos... Kai jau tokios peštynės ir susidorojimai prasideda, negražu.

- Jūsų pradžia teatre humoro lyg ir nežadėjo?

- Aš buvau lyrinis herojus ir nė nemaniau, kad tapsiu humoristu. Mėgau gerą humoro jausmą turinčius žmones, o savęs tokiu nelaikiau.

- Nereikia būti gražiam, kad būtum charakteriniu aktoriumi?

- Reikia būti žavingam. Kad iš aktoriaus sklistų žavesys. Ir būtų organiškas nuoširdumas, ne dirbtinis, nes ilgainiui vis tiek pasimatys, kad jis apsimestinis, atsiras štampų. Atsibosta tokie aktoriai. Be to, neprošal žinoti, kad esi mirtingas, vaidinti taip, tarsi tai būtų paskutinis kartas. Net jaunystėje.

Taigi - prigimtinis jautrumas kitam ir nuoširdumas. Gyvenime tas pats: susitinki žmogų ir jis tave patraukia, norisi bendrauti. Vadinasi, turi žavesio. O kitas - atstumia.

- Lyrinio herojaus amplua jus erzino?

- O, iš pradžių buvo labai smagu patikti panelėms. Ir grimas toks - gražuoliuko. Paskui pabodo, ėmiau pats sau nepatikti. Ne čia aktoriaus ir aktorystės esmė. Lygiai taip siaubingai nemėgau, kai visi atpažindavo mano aukštaitišką tartį. Jau taip stengdavausi kalbėti "kaip reikia", bet aplinkiniai iškart: "O, iš Utenas". Siaubas, galvodavau, jau geriau į snukį duotų.

- Stebite, kaip dirba dabartiniai humoristai? Šiaip ar taip esate jų pirmtakas.

- O, ką jie dabar išdarinėja. Kas antras žodis - keiksmažodis arba blevyzgos - man tai nepriimtina. Teisybė, yra gabių. Peliukai gabūs, bet jau pabodę ir daug sau leidžia. Vytautas Šapranauskas - labai geras aktorius, bet turi labai daug chamizmo. Kaip galima sau leisti kalbėti, pavyzdžiui, apie Lietuvos himno išperdimą? Aš nesuprantu, kas čia - laisvė tokia?

- Kas Tauragnuose garsesnis: Žiezdrių velnias ar Ponas Bračas?

- Nežinau, kaip papasakoti apie Žiezdrių velnią, juolab kad ir mokslininkai nieko aiškiai neįstengė pasakyti. Ta sodyba Žiezdrių kaime, kurioje dėjosi nepaprasti ir šiurpūs dalykai, matyti ir iš mano gimtinės. Apie kokius 1950-uosius ten pradėjo vaidentis. Vėliau labai domėjausi tais reiškiniais, važiavau kartu su mokslininkais: astronomu, kibernetiku, medike, geologu. Jie nustatė, kad toje vietoje - didžiulė žemės anomalija, o kur stovi troba, palaidoti du savižudžiai. Gailiuosi, kad tada nenufilmavau sodybos šeimininko Undriaus Grašio ir jo žmonos, kurie sodria kalba papasakojo, kaip vaidenasi. Nufilmavau daug vėliau, bet tada Grašys jau buvo persikėlęs į Tauragnus, labai silpnai kalbėjo, verkdamas prisiminė, kaip kas buvo. Astronomas Vytautas Straižys iš pradžių į viską žvelgė skeptiškai, juokėsi, paskui pasiprašė dar kartą nuvežamas į Žiezdrius, dar kartą padarė įvairius matavimus ir aptiko atmosferos skylę, per kurią iš kosmoso patenka radiacija - krenta tiesiai į kiemą. Medikė aiškino, kad tokioje vietoje žmogus išgyvena tik trisdešimt metų, o Grašys įkopė į devintą dešimtį.

- Supažindinkite su savo šeima.

- Žmona Janina - buvusi mano auklėtinė Vilniaus kultūros mokykloje, baigusi choreografiją. Dabar mane auklėja. Vedžiau 34 metų, buvau senbernis. Sūnus Mindaugas, septyniolika metų išgyvenęs Amerikoje, grįžo į Lietuvą - pavyko parsivilioti. Turėjo ten verslą, dabar bando jį kurti čia. Turi dvi dukras. Reikėjo važiuoti į Ameriką, kad ten susitiktų antrąją pusę - vilnietę, iš Lazdynų. Dukra Ieva gyvena Čikagoje, jos dukra - gera sportininkė, gimnastė. Dabar mano tikslas - atvilioti jas į Lietuvą.

Trumpai

Algirdas Grašys gimė 1934 metų kovo 23 dieną Grašių kaime (Utenos r.). 1957 metais baigė aktorinio meistriškumo studijas Lietuvos valstybinėje konservatorijoje. Vaidino Kapsuko, Rusų dramos teatruose, dėstė Vilniaus kultūros mokykloje, buvo radijo diktorius. 1965-1994 metais - Jaunimo teatro aktorius. 2009 metais leidykla "Žuvėdra" išleido knygą "Algirdo Grašio legendos. Bračo pacukų satyros".


Iš A.Grašio repertuaro

"O žemaičiai iš tikrųjų karingi žmonės. Mes gerai pamename, kaip jie narsiai kovojo su kryžiuočiais ir kalavijuočiais. Dabartiniai istorikai atrado, kad žemaičiai kažkada buvo paskelbę karą Kinijai. Praėjo savaitė, kinai dreba kaip pelės po šluota. Žemaitis skambina ir klausia: "Ko nepuolat?" Kinas atsako: "Mes nežinome, kiek jūsų yra. Ir net nežinome, kur jus rasti." - "Mūsų šimtas, - paaiškino žemaitis. - O kiek jūsų?" - "Mūsų milijonas." Žemaitis nė kiek neišsigando, tačiau papriekaištavo draugui: "Kaip, Jonai, mudu "nepamislijom", kur anuos laidosim."

***

Daug linksmų istorijų žmonės pasakoja apie dzūkus. Vienas dzūkas savo "Žiguliais" važiavo Suvalkijos žeme. Važiuojant iš Marijampolės į Vilkaviškį įvyko avarija. Dzūkas neteko daug kraujo. Paguldė jį į Marijampolės ligoninę. Reikia dzūkui kraujo įpilti, o suvalkiečiai neduoda. Dzūkas prie mirties, o kraujo nėra. Tada dzūkas vargais negalais suskrebeno tokį skelbimą: "Kas duos kraujo, atiduosiu savo "Žigulius". Atėjo du suvalkiečiai, davė kraujo. Dzūkas pasveiko. Suvalkiečiai ir sako: "Duok "Žigulius." - "Neduosiu!", - atkirto dzūkas. "Betgi tu žadėjai!" - "Taip, - atsakė tas, - žadėjau, kai mano gyslomis tekėjo dzūko kraujas."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"