TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Grigorian: "Neprisipažinsiu, kad bijau"

2010 02 24 0:00
Dvidešimt aštuonerių dainininkė sukaupė gausų operos repertuarą.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Režisierės Bytautės Pajėdienės filme apie Ireną Milkevičiūtę "Lietuviška primadona" yra toks epizodas: Asmik Grigorian be galo energingai sudainuoja arijos gabaliuką, o paskui jos mama ir pedagogė profesorė I.Milkevičiūtė, įsikūnijusi ramybė, prašo, pataria, perspėja: "Neskubėk. Na, kur tu skubi?"

Vėliau turbūt dar ne sykį ji girdėjo tą patarimą: "Asmik, neskubėk! Su savo talentu dar visur suspėsi."

Tokia jauno dainininko šiandiena, verčianti suktis pašėlusiu tempu, imtis įvairių darbų, gundanti rizikuoti: pavyks - gersi šampaną, ne - suteiksi progą džiūgauti tiems, kurie tik ir laukia, kada slystelsi.

Gerai pagalvojusi Asmik atsako, kad didžiausia iš mamos išmokta pamoka yra ramybė. Tiksliau, supratimas, kokia ji svarbi. Bet kokia dar ramybė?! Dabar jau visada taip: repeticijos, spektakliai, koncertai, išvykos, perklausos užsienyje. Neretai ramybė yra kelios minutės tarp darbų: dainininkė turi unikalių gebėjimų "atsijungti", atsiriboti, pailsėti būdama ribinės būklės tarp miego ir būdravimo. Tai prigimtinė dovana, kaip ir balsas - sopranas su mecosoprano medumi; kaip paslaptingas veidas, galintis tapti įvairių tautų, įvairių epochų moterų veidu; kaip scenos pojūtis.

Ji po dviejų repeticijų (viena jų - "Svynio Todo"), todėl šiandien dar nevalgiusi, nors jau vakaras. Publika žygiuoja į teatrus ir koncertų sales, o Asmik laukia dar viena repeticija - rengiama nauja Astoro Piazzollos kūrinių programa. Nepasiunčia ji kuo toliau nė žurnalistų, kurie aišku dėl ko nerimsta, prašo susitikti: visiems tebėra smalsu, kaip ją paveikė norvego parašymas apie naujametę "Traviatą". Taigi - kaip?

- Asmik, anksčiau solistai daugiau ilsėdavosi.

- Ankstesnis gyvenimas dainininkams kėlė kitus reikalavimus, todėl jie galėdavo leisti sau skirti daugiau laiko poilsiui. Dabar pati opera gerokai pasikeitė, todėl ir atlikėjai kitokie, ir reikalavimai jiems kiti.

- Dirbote visą dieną, bet neatrodote nusivariusi nuo kojų.

- Yra toks geras dalykas - makiažas. (Juokiasi.)

- O kaip jaučiatės?

- Stengiuosi apie tai negalvoti, nes kai pradedi manyti, kad esi pavargusi, gali būti ir blogai.

- Jūsų temperamentas padeda padaryti daugiau už kitus?

- Nemanau, kad čia temperamento klausimas, gal labiau motyvacijos. Taip, aš galiu pakelti didelį krūvį.

- Per "Figaro vedybų" pirmąją premjerą taip smarkiai liuoktelėjote ant lovos, kad ji sulūžo. Čia kas - ne temperamentas?

- Ant tų pačių lentų mes, trys Siuzanos, šokinėjome visą repeticijų mėnesį. Vieną dieną tai turėjo atsitikti. Atsitiko per premjerą ir, ko gero, išėjo į naudą, nes suteikė spektakliui naujos energijos. Iš pradžių buvo labai juokinga, po to reikėjo staigiai sugalvoti, ką suimprovizuoti - neva taip ir turėjo būti. Juokėmės abu su Figaru - Kostu Smoriginu. Dar gerai, kad tokia opera, kur galima juoktis.

- Sutikit, per smarkiai įsibėgėjote.

- Lygiai taip pat, kaip ir per repeticijas. Kaip numatyta.

- Galėjote susilaužyti raktikaulį! Kaip sporte.

- Štai jums ir atsakymas, kuo šiandienos opera kitokia ir kuo reikalavimai dabarties atlikėjams kitokie.

- Ar buvo rizika atsilikti nuo orkestro?

- Mūsų teatre visada yra tokia rizika - dėl akustikos. Patalpos gana nedėkingos, visko gali nutikti. Nors daroma, kas įmanoma, nei orkestras mūsų gerai girdi, nei mes jo.

- Kaip vertinate savo pasirodymą "Figaro vedybose"?

- Galutinis rezultatas neblogas, o norint prikibti visada atsirastų dėl ko.

- Jau prikibo?

- Į akis ne, bet už akių, manau, taip. Be šito niekada neapsieinama.

- Dainuoti pirmoje premjeroje iš pradžių buvo numatyta kita dainininkė.

- Kadangi tik prasidėjus repeticijoms buvau išvykusi, buvo sudėliota kitaip. Galutiniai sprendimai dažniausiai priimami paskutinę akimirką. Kitomis premjerų dienomis būčiau nelabai ir galėjusi dalyvauti.

- Sugrįšime prie naujametės "Traviatos" ir dėl jūsų išgarsėjusio norvego?

- Galėjome nuo to ir pradėti - suprantu, dėl ko susitikome. (Juokiasi.) Aš augau dainininkų šeimoje, žinau, kas yra muzikos pasaulis, kokių gali būti ir būna recenzijų - apie pačius garsiausius atlikėjus. Ir pomidorai skrieja į sceną. Tokia jau profesija, turime pripažinti, kad taip nutinka. Tačiau man keista štai kas: kai būna krūvos puikių vertinimų, niekas jų neieško, neverčia, nepublikuoja, apie juos netrimituoja. O dabar - išpūstas didelis burbulas. Dėl to šlykštoka, o pats straipsnis manęs neįskaudino.

- Ar svarstėte, kad gal visai ne jūs esate tas pagrindinis asmuo, apie kurį norėta pakalbėti, prieš kurį rašinys nukreiptas?

- Nenorėčiau nieko dėstyti kaip visažinė, kadangi nežinau, kaip buvo iš tiesų, tačiau manau, kad ir tas norvegas atsirado ne atsitiktinai, ir jo straipsnis parašytas, o po to išverstas ne šiaip sau. Tikiuosi, atsakiau į jūsų klausimą.

- Ar padeda tokios recenzijos tobulinti dainavimą?

- Dėl to nei geriau, nei prasčiau dainuoti nepradėsiu. Pati puikiai žinau ir savo trūkumus, ir pranašumus. Visada stengiesi tobulėti: trūkumus šalinti, o pranašumus - pabrėžti, rodyti.

- Ši istorija netruko apaugti gandais, neva norvegas yra jūsų atstumtasis.

- O, tokios versijos dar negirdėjau. Čia rimtai? (Juokiasi.) Gyvenime nesu jo sutikusi.

- Aptarėte šį reikalą su mama?

- Perskaičiusi straipsnį suabejojau: gal aš nustojau save girdėti? Be abejo, klausiau mamos ir kitų žmonių, dainininkų, galinčių įvertinti profesionaliai ir pasakyti į akis tiesą. Ačiū Dievui, save dar girdžiu. Norvegas, reaguodamas į teatro atsakymą, parašė, kad toks jo darbas - kabinėtis, ieškoti "blusų". Jis sutiko, kad kituose veiksmuose Asmik buvo puiki, bet pralaimėjo mūšį nesudainavusi kelių natų. Taip, pirma arija nebuvo ideali, aš savęs ir nelaikau tobula dainininke, nes niekas nėra tobulas, bet vertinant visumą nieko katastrofiško ten nebuvo.

- Gal tądien buvote pavargusi?

- Nė kiek ne labiau nei bet kurią kitą dieną. Yra dalykų, kurių negali net nuspėti, kuriuos pajėgi valdyti tik iš dalies. Kartais tai baimė, kartais įvairios kitos priežastys.

- Kaip į straipsnį reagavo jūsų kolegos?

- Nežinau, nemačiau. Gerai, kad tuo metu buvau užsienyje. Tiems, kurie reagavo viešai ir mane gynė, esu labai dėkinga.

- Kaip jautėtės sausio 16 dieną, kai reikėjo vėl eiti į sceną dainuoti Violetą?

- Buvo nepaprastai sunku. Puikiai atsimenu, kaip jaučiausi - tarsi nesvarumo būklės. Matyt, įsijungė visi įmanomi saugikliai. Atėjau į teatrą - jokių emocijų. Pirmas veiksmas praėjo gerai, o po jo, įtampai atlėgus, man pasidarė bloga. Tai, aišku, nervai, didžiulės įtampos padarinys. Aš iš tų, kurie sunkiai sau prisipažins, kad bijo. O kūnas reaguoja - štai šitaip, fiziškai.

- Ar prieš eidama dainuoti pagalvojate, kad salėje sėdi šakalai, kurie tik ir laukia, kada suklupsite?

- Jie visada sėdi, kiekvieną spektaklį. Visada, visais laikais jie sėdėjo ir sėdės, ir nieko čia nepakeisi. Bet ir gerbėjai sėdi. Šioje profesijoje labai daug pavydo, bet tai žinojau, kai ją rinkausi.

- Ar jums nepasirodė, kad norvegui trūksta profesionalumo?

- Nelabai noriu apie tai kalbėti, nes reikėtų vardyti daugybę dalykų, kurių jis neužfiksavo. Nepažįstu šio žmogaus, nežinau, koks jo išsilavinimas. Kad ir koks profesionalas būtum, dažnai tavo požiūriai klostosi pagal "simpatiją-antipatiją". Netgi baigęs didelius mokslus įvertinsi pagal tai, simpatizuoji tam žmogui ar ne.

- O kas jums didžiausias autoritetas, kieno nuomonė kad ir apie tą pačią "Traviatą" būtų daug svarbesnė nei atsitiktinio norvego?

- Didžiausias kritikas esu aš pati.

- Kodėl sutikote duoti interviu - jūsų nenoras būtų visiškai suprantamas?

- Nematau prasmės ką nors slėpti. Tiesą sakant, nėra ko slėpti. Gal žmonės ims analizuoti įvairius niuansus, kaip ir kodėl atsiranda vienas ar kitas straipsnis. Tarkime, Italijoje ne taip jau retai prieš pasirodant recenzijai atlikėjo paprašoma susimokėti. Arba sumokėti, kad nebūtų nušvilptas.

- Šiandien repetavote "Svynį Todą". Dėl Ponios Lavet vaidmens patyrėte ne vieną šlovės akimirką. Laikote jį geriausiu?

- Nenorėčiau. (Juokiasi.) Tikiuosi, dar bus kitų gerų vaidmenų. Taip, šitas itin ryškus. Aš labiau charakterinė atlikėja, kaip sakoma, sunkioji artilerija. Dainuoju ir lyrines partijas, nes daugumai režisierių tai tinka, jie kaip tik pageidauja, kad lyriniai personažai turėtų savito, aštresnio prieskonio. Be abejo, kurti pastaruosius man sunkiau.

- Aktorė Gražina Balandytė, pažiūrėjusi "Svynį Todą", stebėjosi: "Kas čia per talentas, kas per gaivalas - Asmik?!"

- Labai ačiū gerbiamai aktorei. Nežinau, kas yra talentas, iš kur jis kyla. Viena aišku, man labai pravertė, kad užaugau artistų, teatro žmonių šeimoje.

- O tokia puiki anglų kalba - iš kur?

- Čia laaabai daug dirbta. Buvo atvažiavęs mokytojas, Stepheno Sondheimo žinovas. Šiaip aš gana greitai pagaunu bet kurios kalbos tartį - galbūt dėl muzikinės klausos.

- Kokias kalbas mokate?

- Gerai moku rusų ir armėnų kalbas. Galiu susikalbėti angliškai ir itališkai. Dar mokiausi prancūzų.

- Ar lietuvių kalba patogi dainuoti?

- Nelabai, bent jau man, tačiau atsiradus progai mielai atlieku lietuvių kompozitorių kūrinius. Reikėtų pasakyti, kad nemažai šiuolaikinių kūrėjų renkasi nelietuviškus tekstus.

- Felikso Bajoro "Simfoniją Nr.5" Biblijos ir Khalilio Gibrano tekstais dainavote angliškai.

- Šį kūrinį laikau lemtingu savo karjeroje, tai vienas rimčiausių mano darbų. Labai džiaugiausi, kad teko jį pakartoti - vien jau tai yra įvertinimas. Iš tiesų nuostabus kūrinys.

- Kokia jūsų svajonių muzika, svajonių vaidmenys?

- Norėčiau padainuoti "Madam Baterflai". Manau, tai gražiausia, kas yra sukurta sopranui. Matote, vaidmuo yra toks dalykas: kad jis tavo, pamatai ir pajunti, kai jau padarai darbą. Kol kas dar nėra tokio, apie kurį pasakyčiau - mano. Ir iš anksto nelabai gali numatyti. Nežinau, kas tai bus.

- Norite, kad tai nutiktų greitai ar galite palaukti?

- Galiu.

- Ar gaunate barti nuo mamos?

- Taip, kartais - visi mes gauname barti nuo tėvų.

- Dėl rūkymo irgi?

- Jau nebe.

- Neberūkote?

- Nebegaunu.

- Kas turi atsitikti, kad mestumėte?

- Turėčiau pradėti jausti, kad trukdo. Kol kas netrukdo.

- Jūsų balsas - sopranas su tam tikra mecosoprano spalva.

- Čia paveldėta iš tėčio (operos solisto Gehamo Grigoriano - aut.). Pietiečių balso struktūra šiek tiek kitokia. Juodaodžių - dar kitokia. Mano balse girdėti tam tikras pietietiškas "minkštumas", tamsesnės spalvos. Mamos nuomone, tai pereinamasis balsas. Galėčiau atlikti ir mecosoprano vaidmenis.

- Karmen jums tiktų?

- Taip. Tikrai.

- Gal rodote iniciatyvą ją sudainuoti?

- Tikiuosi parengti tą vaidmenį. Tikrai parengsiu. Tik ne šį sezoną - turiu aibę kitų darbų, dabar tai kliudytų ir "pjautųsi". Atlieku daug skirtingos muzikos - kiekvienai reikia spėti įjungti tam tikrą "mygtuką", tam tikrą registrą.

- "Madam Baterflai" teatro repertuare yra. Ar nebuvo progų "įsilieti" į Anthony Minghellos pastatymą?

- Aš apskritai nemėgstu "įsilieti" į kitus pastatymus. Labai svarbu, kai spektaklis statomas tau - atsižvelgiant į tavo fiziką, tavo balsą. Kai "įsilieji" vėliau, esi visiškai suvaržyta. Yra žmonės, kuriuos pasirinko statytojai, tegu jie ir dainuoja, kodėl dabar turėčiau ten brautis? Bus dar tų "Baterflai" pastatymų, padainuosiu.

- Kiek jau laiko dirbate Nacionaliniame operos ir baleto teatre?

- Dar nėra metų.

- Veržėtės į jį?

- Anaiptol. Žinojau, kad visą laiką būsiu lyginama su mama. Čia - "I.Milkevičiūtės teatras", "I.Milkevičiūtės erdvė". Beje, man geriau pavyksta vaidmenys, kurių mama nėra dainavusi.

- Repertuarą sukaupėte didelį.

- Ketveri metai - dvidešimt vaidmenų. Tikrai daug.

- Kada spėjote?

- Per ketverius metus. (Juokiasi.)

- Naktimis?

- Ir naktimis.

- Kada miegate?

- Man, kaip ir tėčiui, nereikia daug miego. Pakanka šešių valandų, ne visada ir tiek išmiegi. Tarp repeticijų dar turi išmokti daugybę naujos medžiagos. Turiu tokių gebėjimų - moku bet kada pasnūduriuoti: važiuodama, net stovėdama. Užtenka poros minučių. Matai, kas vyksta aplink, reaguoji, bet iš tiesų esi "atsijungusi". Tos pora minučių man atstoja porą valandų miego.

- Laikote save drausminga dainininke?

- Nelabai. Bet ne tiek, kad dėl to kelčiau problemų teatrui.

- Turbūt esate lyginama su Ieva Prudnikovaite, nes abi - dainininkų dukros? Jūs konkurentės?

- Niekada nebuvome konkurentės. Gana artimai bendraujame. Tiek aš, tiek ji puikiai suprantame, kad šiame pasaulyje erdvės užteks visiems. Jei darbą atlieki gerai, tau tikrai nereikia kam nors pavydėti, nes visada surasi savo vietą. Ji yra Ieva Prudnikovaitė su savo pranašumais ir trūkumais, o aš Asmik Grigorian - su savo.

- Į ką lygiavotės būdama studentė, į ką norėjote būti panaši?

- Niekada neturėjau tokių siekių.

- Maria Callas, Renata Tebaldi?

- Gerbiu tas dainininkes. Jos irgi turėjo savų pranašumų ir trūkumų. Vidumi aš visada priešinausi teiginiams: reikia dainuoti taip, nes tokios tradicijos, taip dainavo tas ir tas. Tiesiog aš taip ir negalėčiau - kaip kažkas. Be to, neįdomu. Kodėl turėčiau dainuoti taip, jeigu galiu kitaip - kaip atrodo man?

- Mama nesakė: dainuok kaip aš?

- Ji kaip tik ir yra tų didelių tradicijų sergėtoja. Nežinau, kodėl tai vadinama tradicijomis. Man atrodo, čia mėgdžiojimas.

- Didžiausia iš mamos sužinota dainavimo paslaptis?

- Kad labai svarbu ramybė. Kūno ramybė, vidinė ramybė. Jei esi bent kiek nerami - viskas. Ir širdis kitaip daužosi, ir kvėpavimas kitas.

- Norvego recenzija nebedrums ramybės per kitą "Traviatą"?

- Tuoj pažiūrėsime. Praeis kitas spektaklis, tada pasakysiu. "Traviata" yra iš tų operų, kurių verta prisibijoti. Recenzija niekuo dėta.

- "Traviatos" turbūt visos Violetos bijo?

- Turbūt. Tokiems sopranams kaip mano labai sudėtingas pirmas veiksmas, reikia kokią savaitę "laikyti registrą". Lietuvoje prie "koloratūrinės" Violetos ir lengvo, čiurlenančio balso publiką buvo įpratinusi Elena Čiudakova, nors ši partija tikrai nėra rašyta koloratūriniam sopranui. Tokie balsai neturi problemų per pirmąjį veiksmą, užtat jiems sunku dainuoti visą likusį spektaklį.

- Kiek čia reikia fizinės jėgos?

- Jei po spektaklio nepavalgau, numetu du tris kilogramus. Nežinau, kur tas svoris dingsta.

- Jūsų gyvenimo šūkis?

- Nieko bet kaip! Galima daryti bet ką, tačiau ne bet kaip.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"