TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Jalianiauskas: "Ieškokite dublerių - išeinu"

2008 03 18 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Tapti etatiniu Valstybinio jaunimo teatro aktoriumi Arnoldas Jalianiauskas nesutiko, nors šiuo metu daugiausia vaidina jame. Turi savų planų. Kaip pats pasakytų - yra vedamas kitur.

Nuo pirmųjų vaidmenų Jono Vaitkaus ir Agniaus Jankevičiaus spektakliuose šis aktorius vadinamas labai įdomiu menininku. Įdomus ir jo kelias į sceną.

Aktorius yra Vilniaus laisvųjų krikščionių bažnyčios narys, gyvenimą suprantantis kaip maldą, tai yra nuolatinį pokalbį, ryšį su Dievu. Dabar jis mąsto apie liturginio teatro kūrimą.

A.Jalianiauskas tik pečiais gūžčioja išklausęs LŽ pasiaiškinimus dėl noro imti interviu - kad ir mums jis "labai įdomus". "Na, jeigu reikia..." - sako aktorius ir po paskaitos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje susitinkame.

- Pirmoji jūsų specialybė - baldžius. Jei dabar prireiktų, pagamintumėte baldus?

- Pasėdėčiau kokį mėnesį ir prisiminčiau. Užrašų neišmečiau, gal ir prireiks, maža kas. Staklės stovi pas tėvuką kaime. Mūsų specialybė vadinosi meniškų ir apdailos baldų gamintojas, buvome mokomi ir drožinėti, taigi meninė pakraipa. Tačiau mano tikslas nuo vaikystės buvo teatras. Baldžiaus specialybė lieka šalia. Juk sakoma - neišsižadėk. Tai ir neišsižadu, gal kada reikės paobliuoti kokią lentą.

- Netradicinis kelias į teatrą.

- Geras kelias! Palaimintas.

- Ar teatre nesijaučiate balta varna - praktikuojantis krikščionis?

- Visai nieko. Jaučiu tam pašaukimą. Nemanau, kad kam nors kliudyčiau. Pažįstu ir kitų aktorių - praktikuojančių krikščionių, katalikų. Pabendraujam, pasikalbam, palaikom vienas kitą. Nors retai taip būna.

- Jūsų bendruomenė - Laisvųjų krikščionių bažnyčia. Truputį neaišku - kas gi čia per "laisvieji"?

- Esame protestantų, evangelikų bendruomenė.

- Kaip į ją pakliuvote?

- Ilga istorija. Į Panevėžį iš Amerikos buvo atvykę misionieriai. Mano bendraklasė gamino jiems valgyti, tai aš eidavau pavalgyti. (Juokiasi.) Jie turėjo gerų gitarų, tai nueidavau paskambinti. (Juokiasi.) Iš tiesų įtikėjau ne dėl to. Prisidėjau prie tos bendruomenės, nes man tai buvo artimiausia, o įtikėjimas - visiškai asmeninis susitikimas su Kristumi. Trumpai tariant, buvau pašauktas ir dvasiškai pakeistas. Viskas įvyko per naktį.

- Būna, kad atsivertimas išblėsta.

- Teisingai pastebėta. Jei Dievas neveda, jei žmogus "iš savęs" suplanuoja savo kelią, galbūt ir išblėsta. Aš jaučiu, kad mane Dievas veda. Nors kiekvienam visko būna - juk mes žmonės. Kas nors kuo nors susigundo. Ir bendruomenėje visko nutinka, bet tam ir bendruomenė, kad galėtum išsikalbėti, išsibendrauti ir tęsti misiją, būti kartu, daryti bendrus darbus. Ir kai įtikėjau, visko buvo.

- Tai iš chuligano - į doros kelią?

- O, taip! (Juokiasi.) Koks aš ten chuliganas. Nebuvau tas panevėžietis, gaminantis bombeles, jokiam klanui nepriklausiau. Mane traukė menas. Grojau gitara, lankiau muzikos mokyklą, šokau.

- Tai nesiautėjote?

- Tas siautėjimas - labiau maištavimas. Bet tikrai ne trankymasis su gaujomis, kas dėdavosi Panevėžyje mano paauglystės metais. Turėjome savo grupę, ji vadinosi "Kančia". Grojome, koncertavome, "kentėjome" kartu su "Nirvana", "Pearl Jam" - toks ir siautėjimas. Toks aš ir chuliganas. Tiesa, mėgdavau pasilinksminti, pabūti kompanijose, išgerti. Būdavo vakarėlių ir pasisėdėjimų, kurie trukdavo tris dienas. Dabar išpažįstu, kad iš viso to mane išvedė Jo ranka, nes pats vargu ar būčiau atsistojęs. Staiga tave tarsi elektra trenkia: stojiesi ir bėgi tolyn, nes itin aiškiai suvoki, kad ne čia tavo vieta. Taip įvyko atsivertimas. Jeigu ne jis, kitą rytą būtų buvusios tos pačios pagirios, tas pats galvos skausmas ir jokių pasikeitimų.

- Kaip malonės būvis paveikė jūsų muzikos kūrybą?

- Paklausau savo buvusios grupės įrašų: labai gražūs tekstai - apie ėjimą į šviesą. Jei kūrinys ir depresyvus, vis tiek apie ieškojimus. Dabar gal tik stilius sušvelnėjo. Mano mėgstama muzika - krikščioniškasis rokas, jo daugiausia klausausi. O mano kūrybą tegu vertina kas nors iš šalies. Dabar jau trys albumai išėję.

- Kaip veikia teatro kūrybą?

- Tikrai nėra taip, kad kurčiau personažą tarsi atlikdamas apeigas. Tiesiog jaučiu, kad esu pašauktas suprasti tuos dalykus, kuriuos darau teatre, gal šiek tiek daugiau nei, tarkim, tie, kurie meistrauja baldus. Kai kurie draugai, su kuriais mokiausi, sėkmingai sukūrė baldininkystės verslą, nes turi tam pašaukimą ir talentą. Aš teatre dirbu tai, ką geriausiai suprantu ir galiu perteikti, išreikšti, išsakyti. Čia yra Dievo vedimas. Aišku, malda mane lydi visur. Be maldos ką tu, žmogau, gali? Tai vienas svarbiausių dalykų gyvenime.

- Kokia yra jūsų malda?

- Bendravimas su Tėvu. Visas gyvenimas, kiekviena diena yra malda, kad ir ką veiktum. Turi laisvo laiko, tai ir bendrauji, kalbiesi. Susikaupimas irgi malda. Aš pats norėčiau, kad jos būtų daugiau.

- Ar susidūrus su teatro pasauliu iš arti, sudužo kokie nors apie jį turėti įsivaizdavimai?

- Aš teatro pasaulio niekaip neįsivaizdavau, tikrai niekaip. Šiuo požiūriu gal ir esu, kaip sakėte, balta varna. Į teatrą atėjau nieko apie jį nežinodamas, išskyrus tai, kad teatras - mano gyvenimas. Kai mokykloje reikėdavo pavaidinti "žiburėliuose", man tai būdavo svarbiau už viską. Tai ne fizika ir ne chemija, o dvasinė būsena, kada tu trokšti perteikti, ką jauti viduje. Mano atėjimas į teatrą nebuvo susijęs su kokiais nors matytais spektakliais ar teatro garsenybėmis. Neturėjau jokių modelių ir pavyzdžių. Kai įstojau pas J.Vaitkų, nežinojau, kas jis toks, todėl nesupratau kitų nuostabos: "O, pas J.Vaitkų!" Gėda, bet taip buvo. Dabar dėkoju Dievui, kad susidūriau su šiuo žmogumi. Čia irgi Dievo ranka, irgi vedimas. Kodėl ne pas kitą įstojau? Kodėl baigęs devynias klases buvau gražiuoju paprašytas išeiti iš mokyklos ir daugiau čia nesirodyti? Vėliau viskas gyvenime taip susidėliojo, kad matau tik Dievo ir niekieno kito ranką. Rodos, susiklostė tarsi savaime - atsitiktinumai. Bet niekas nevyksta savaime. Baigęs devynias klases, penkerius metus niekur nesimokiau, nes pasijutau nesuprastas. Ėmiau dirbti, su tėvuku statėme namus: mūrijau ir t. t. Po penkerių metų persmelkė aiškus suvokimas, kad štai dabar reikia važiuoti mokytis. Atsitiko tarsi savaime, bet šiandien tai vadinu pašaukimu. Kaimynė, buvusi bendramokslė, vieną dieną klausia: ko tu niekur nestoji? Sakau, kas mane priims: dvidešimt dvejų senis, baigęs devynias, penkerius metus praleidęs, dar stos kur nors mokintis?! Ji sako, žinoma, priims, važiuok į Kauną, įsigysi specialybę. Aš tada puodus žiesdavau. Nuvažiavęs išgirdau, kad žiedėjų jau pilna pririnkta, bet pasiūlė būti baldžiumi. Viskas įvyko per dvi dienas! Įstojau, paskui po ketverių metų, kada baigiau, J.Vaitkus kaip tik rinko kursą. O, tai Dievo apdovanotas kūrėjas, didelis talentas. Daug gražių žodžių apie jį galima pasakyti.

- Jūs vadinamas J.Vaitkaus aktoriumi.

- Pas jį baigiau studijas.

- Ne tik todėl, bet kad sutampa kūrybiniai siekiai, požiūris į darbą.

- Taip, man nesvetima jo darbo samprata.

- O tie sunkūs vaidmenys, pavyzdžiui, "Demonų" Stavroginas - irgi Dievo vedimas?

- Kodėl gi ne? Žinoma. Kad to sunkumo - tik dešimt spektaklių. Pati kūryba buvo labai įdomi - tiriamoji. Per repeticijas šiaip užtenka gero režisieriaus kelių gerų frazių, tada gali jas plėtoti. Svarbiausia - suteiktas pagrindas, molis, iš kurio paskui lipdai. J.Vaitkus pateikia tikslius nurodymus, kokios formos ir medžiagos jis norėtų regėti personažą: kokio lipšnumo, kietumo, skystumo...

- F.Dostojevskio Stavroginas - bauginamai sudėtingų gelmių herojus. Ar jis nebuvo jums visiškai svetimas?

- Ne. Jis juk vis tiek žmogus... Dabar sunku sugrįžti į tą personažą. Tada buvo vidinis suvokimas ir išgyvenimas. Teko iki smulkmenų išsinagrinėti medžiagą, nes scenoje tuo gyventi reikia penkias valandas. Kai klausau spektaklio muzikos, viskas iškyla, bet dabar Stavroginą regiu ir suvokiu labiau išoriškai. Tai gerai: rodo, kad esu išlaisvintas nuo personažo, nesivelku jo su savimi.

- Yra pavojus vilkti?

- O kaipgi. Jei iš tiesų pradedi domėtis tuo personažu, tu juo "apsivelki". Scenoje penkias valandas išgyveni veikdamas pagal jo psichologiją. Turi būti budrus. Partneris kiekvienu momentu gali pasiūlyti ką nors naujo ir tu privalai reaguoti kaip Stavroginas, o ne kaip Jalianiauskas. Jei nesureaguosi, viskas iškart bus matyti. Po to reikia visa tai "nusivilkti".

- Ar būsimus aktorius moko, kaip "nusivilkti".

- J.Vaitkus tą nuolat primena. Visur kur yra savikontrolė. Aktorius negali savęs "paleisti". Kitaip prasidės ar kokie išgėrimai, ar pakvailiojimai scenoje.

- Dabar labiau gyvenate "Patriotų" Velička, ar ir tai jau praeitas etapas?

- O, Velička... Dar jį reikia šlifuoti, dar tiktai pradžia.

- Pagal kokias J.Vaitkaus frazes pradėjote lipdyti šį personažą?

- Tarnybinė paslaptis.

- Atskleiskite: kas nors kada nors rašydamas studiją turės už ko užsikabinti.

- Apie ką? Apie mane?! Juokaujat? Yra apie ką rašyti. Labai daug nusipelniusių vyrų sėdi ten, šios gatvės gale. (Su pašnekovu kalbamės Gedimino prospekto pradžioje įsikūrusioje kavinėje - aut.) Štai ten tai aktoriai. Kokie aktoriai!

- Kaip iš "Patriotų".

- O, taip. "Superinis" P.Vaičiūnas - puikią pjesę parašė. Įsivaizduokit, prieš aštuoniasdešimt metų. Čia tai buvo lietuvis! Pastebėjo, įžvelgė, sielojosi, parašė - fantastika. Tiek asociacijų su šiomis dienomis, tiek tikrumo.

- "Superinis" yra J.Vaitkus, padaręs taip, kad iš komedijos padvelktų egzistencinio siaubo drama.

- Žinoma, "superinis", juk jau sakiau. Iš tikrųjų tai yra komanda: P.Vaičiūnas, J.Vaitkus, K.Mašanauskas, G.Makarevičius, S.Straukaitė, puiki aktorių trupė.

- Ar jaučiate, kad energijos - kūrybinės ir visokios kitokios - turite daugiau už kitus?

- Taip manote? Tuo negali nei didžiuotis, nei girtis. Čia turi energijos, čia neturi, čia visai pervargsti. Tarkim, Aleksas Kazanavičius - nuostabus aktorius: kaip jis dirba! Sakysit, mažiau turi energijos? Nepasakyčiau. Gal tai pareina nuo suvokimo, kaip naudoji tau duotą talentą? Taip, aš esu karštas, užsiplieskiantis, man reikia veikti, daryti. Mano būdas - "nuo Dievo": esu nenustygstantis vietoje, kaip būdavo rašoma mokyklinėse charakteristikose. Apie mane taip parašyta.

- Kaip šalia šlovinimo giesmių atsirado partizanų dainos?

- Čia dvasingas darbas. Tos dainos tikros ir skaudžios, jos susijusios su žmonių likimais. Kai J.Vaitkus ruošėsi filmui "Vienui vieni", mes, filmuotis pakviesti antrakursiai, buvome užsidegę mokytis tų dainų. Jos tapo mums artimos. Tai likiminės giesmės, partizanams buvusios viskuo - ir bažnyčia, ir tėvyne. Važiuodavome į filmo pristatymus ir dainuodavome. Arba šiaip susirinkdavome ir padainuodavome - norėdavome pagyventi ta dvasia. Vėliau Gediminas Storpirštis pasiūlė jas aranžuoti. Taip atsirado įrašai.

- Jeigu jus nuolatiniam darbui pakviestų Jaunimo teatras?

- Ir kvietė, buvau beveik sutikęs. Matyt, dar ne laikas. Dirbu Muzikos ir teatro akademijoje, dėstau scenos judesį ir vaidybą. Jei tapčiau dar ir etatiniu aktoriumi, tada jau tikrai apsiversčiau darbu ir veikiausiai pritrūkčiau laiko šeimai. Netrukus turėtų paaiškėti, ar pasiliksiu Vilniuje ir iš viso - ar pasiliksiu teatre.

- O Lietuvoje pasiliksite?!

- Lietuvoje pasiliksiu. Ir būtinai visiems reikia pasakyti, kad visi pasiliktų - baikit tuos "bajerius", jaunimas. Yra Lietuvoje darbo, jūs reikalingi čia, ir tai ne juokai. Jau tiek visi pradėjo išsivažinėti.

- Sako, grįš.

- Kur jie grįš? Kada? Senatvėje numirti? O kas dirbs? ("Patriotų" Veličkos intonacijomis). Kas kels patriotizmo dvasią?! Po paraliais!

- Tai nuliūdinot. Daug neteks Lietuvos teatras...

- Tas klausimas mane lydi ir turbūt lydės visą gyvenimą. Dirbti norisi, bendrauti norisi ir likti norisi. Niekada neabejojau savo profesija. Bet ateina laikas atsitraukti. Ne pabėgti, o atsitraukti. Galbūt į viską pažvelgti iš šalies, o po to sugrįžti ir atsinešti ko nors daugiau. Juk negalima užsistovėti ar virsti vaikštančiu mechanizmu. Kol kas tikrai džiaugiuosi tuo, kas yra. Nors jau ir anksčiau buvau prakalbęs: ieškokite dublerių, išeinu. Žiūrėsim. Neišsižadu...

- Kas galėtų jus sulaikyti? Gal ne tuos vaidmenis gaunate, kokių norėtumėte?

- Vaidmenų pakanka...

- Gal stinga, tarkim, Hamleto. Romeo jau buvote.

- Man patinka gauti vaidmenį, apie jį galvoti ir kurti, o ne užsibrėžti: būtinai turėčiau suvaidinti Faustą. Mano santykis su darbu teatre toks: ką reikia daryti? Na, tai darom! Ir darom: dirbam, bendraujam, kūryba, procesas, veiksmas, sužinai, domiesi, dar daugiau domiesi, sužinai dar ir tada padarai. Dabar norėčiau pastatyti vieną spektaklį. Ir yra noras kurti savo teatrą. Bet tai būtų liturginis teatras. Teatras juk nuo Bažnyčios prasidėjo. Tegu į ją ir grįžta.

- Kadaise Oskaras Koršunovas užsidegęs kalbėjo apie religinį teatrą. Tačiau taip ir liko.

- Gal dar sugrįš prie tų sumanymų. Aš tikrai ketinu dirbti ta kryptimi.

- Tada be reikalo gąsdinate išėjimu.

- Negąsdinu. Kalbėjau labiau apie aktorinį išėjimą. Norėčiau baigti režisūrą. Neapleidžia jausmas, kad atėjo metas skirti daug laiko skaitymui, daugiau būti su šeima, sustiprėti dvasiškai ir galutinai pasiryžti žengti tą žingsnį - kurti savo teatrą. Na, negalima taip, kai esi toks užsiėmęs, visur lakstai lakstai, dar imtis kurti teatrą. Viskam savas laikas. Turiu noro nemažai darbų nuveikti Lietuvoje. Duos Dievas sveikatos ir, kaip sako "Patriotų" veikėjai, ot mes pagyvensim.


Arnoldas Jalianiauskas (g. 1975) - aktorius, režisierius, kompozitorius. 2003 metais Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) baigė dramos aktoriaus bakalauro studijas (kurso vadovas - J.Vaitkus), 2005 metais - šios specialybės magistro studijas. Nuo 2006 metų dėsto LMTA. Sukūrė vaidmenų Nacionaliniame dramos, Valstybiniame jaunimo, Kauno dramos, Alytaus miesto, Keistuolių teatruose, "Menų spaustuvėje". Septyniems spektakliams sukūrė muziką. 2004 metais apdovanotas "Fortūna" ir nominuotas Auksiniam scenos kryžiui kaip Kauno dramos teatro "Venecijos pirklio" Porcijos vaidmens atlikėjas ir spektaklio kompozitorius. 2006 metais teatro festivalyje "Versmė" apdovanotas už muzikalumą - įvertintas jo režisuotas spektaklis pagal V.Mačernio poeziją "Po ūkanotu nežinios dangum" Alytaus miesto teatre.

Išleido tris muzikos albumus: "Himnas meilei" (2001; krikščioniškos giesmės), "Gyvenimo kely" (2005; dainuojamoji poezija), "Apvalyk mane" (2007; giesmės pagal Dovydo psalmes). 2005 ir 2006 metais pelnė apdovanojimus krikščioniškosios muzikos festivaliuose. Aranžavo partizanų dainas kompaktinei plokštelei "Už laisvę, Tėvynę ir tave" (2007).

Vedęs, žmona Jurga - aktorė. Augina du sūnus: Dovydą ir Danielių.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"