TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Kilkuvienė: "Kad vaikai netaptų monstrais"

2010 01 16 0:00
A.Kilkuvienė prisipažįsta, kad jai buvo skaudu netekti darbo.
LŽ archyvo nuotrauka

Iš ekranų dingusią laidų vedėją Aušrą Kilkuvienę dabar galima matyti dainuojančią LNK "Žvaigždžių duetuose". Vis dėlto šiandien moteris daugiau laiko praleidžia namie su dukra Gabija ir globotiniu Kajumi. Aušra pasakoja, kad jo atsiradimas pakeitė ramų, psichologiškai stabilų šeimos gyvenimą. Kalbėdama apie vaikų namus pašnekovė drąsiai sako, jog ten auga monstrų karta.

LNK projekte "Žvaigždžių duetai 4" Aušra pasirodo su aktoriumi Giedriumi Arbačiausku. Debiutas šiai porai buvo nesėkmingas - ji liko paskutinė. Šį šeštadienį žiūrovai galės įvertinti kitokį atlikėjų įvaizdį ir įsitikinti, ar komisijos kritika padeda tobulėti.

Aušros ir Giedriaus duetas yra vienas nuoširdžiausių. Scenoje matome dainuojančias ne dvi atskiras asmenybes, bet darnų tandemą. Taigi Aušra repetuoja ir dainuoja, o radusi laisvą valandėlę LŽ atvirai papasakoja apie kasdienybę praradus darbą.

"Šeimos gėda".

- Kaip atsidūrėte LNK "Žvaigždžių duetuose"?

- Sulaukiau pasiūlymo ir pamaniau: kodėl ne? Dainavimas mane žavi, ypač suintrigavo galimybė mokytis pas tokius vokalo meistrus kaip Česlovas Gabalis ir Rosita Čivilytė.

- Ar ilgai svarstėte? Kaip į pasiūlymą reagavo šeima?

- Svarsčiau, nes esu įsitikinusi: jei nieko negauni, nėra ko eiti. Didžiausia privilegija - muzikos pamokos. Smagu prisiminti tai, ką esi seniai pamiršęs. Nors, žinoma, greitai mokytis sunkoka. O vaikai reagavo tiesmukai: "Mama sumanė šeimai gėdą užtraukti."

- Kodėl jie tai supranta kaip gėdą? Ar pats projektas nepatinka?

- Vaikai gana kritiški - juk nesu dainininkė. Pati į tai žiūriu paprasčiau, vadovaujuosi nuostata: ką išmoksi, ant pečių nenešiosi.

- Praėjusią savaitę "Žvaigždžių duetuose" dainavote persirengę prezidentų personažais. Kaip atsirado toks sumanymas?

- Mano kolega Giedrius vaidina prezidentą "Dviračio šou", tad nusprendėme, kad būtų smagu, jei dainuotų du prezidentai. Atrodytų nekaip, jeigu dainuotų prezidentas Valdas Adamkus ir kažkokia Aušra Kilkuvienė. Scenoje turėtų būti du lygiaverčiai partneriai. Gaila, kad muzikiniu požiūriu nesame lygiaverčiai.

- Turėjote progą vaidinti prezidentę Dalią Grybauskaitę. Ką manote apie tai, kad pastaruoju metu Lietuvoje vis daugiau valdančių postų gauna moterys?

- Džiaugiuosi, palaikau moteris. Gal pagaliau išaugsime iš patriarchato ir nustosime manyti, jog vyras visada teisus. Žinoma, moteris neturi būti perdėm valdinga. Svarbu, kad abu būtų lygiaverčiai partneriai. Mūsų krašte tai, jog daugėja vadovaujančių moterų, atrodo tarsi koks išsišokimas. Manau, jei tam tikras darbas kam nors sekasi geriau, jokio skirtumo, ar vyras, ar moteris jį dirba.

Be televizijos

- Vedėte laidas "TV pagalba", "Čia ir dabar"... Ar pasikeitė gyvenimas, kai nustojote dirbti televizijoje?

- Žinoma. Prarasti bet kokį darbą yra smūgis žmogui ir jo šeimai. Man trūksta ne televizijos, dėmesio - tiesiog labai baisu likti be darbo, o šiuo metu jį susirasti problemiška.

- Kaip vaikai reagavo į šį pokytį? Gal dabar daugiau laiko lieka šeimai?

- Jiems smagu, kad mama yra namie. Tačiau nekrykštavo ir nedžiūgavo, nes nebėra tokie maži. Gabijai jau 12, Kajui - 8 metai. O dėmesio vaikams skirdavau ir tada, kai dirbdavau. Dabar vis pastebiu, kad jie labiau pretenduoja į mano laiką. Man tai nelabai patinka, nes norisi šiek tiek turėti ir savo erdvės.

- Kartais namie būti sunkiau negu dirbti?

- Man reikia visuomeninės veiklos. Buvimas namie kelia lengvą depresiją. "Žvaigždžių duetai" mane "prikėlė". Žinoma, savijauta nebuvo tokia, kad prireiktų vaistų. Tiesiog kartais apimdavo slegianti nuotaika... Kai dirbi, neturi laiko daug mąstyti, tada ir gyventi lengviau. Jei trūksta kūrybinės veiklos, prisigalvoju įvairių užsiėmimų. Šiuo metu tai - dekupažas. Kartu su vaikais dekoravome žvakes. Man patinka pigiomis priemonėmis kurti gražius daiktus, svarstyti, ką pasirinkti, kad gautum gerą rezultatą. Pavyzdžiui, nenoriu pirkti kambario termometro laikiklio, bet suku galvą, kaip jį galėčiau pagaminti pati.

Apie globą nemąstė

- Ne paslaptis, kad Kajų globojate. Ar sunkiau auginti ne pačios pagimdytą vaiką? Galbūt jam reikia skirti daugiau dėmesio?

- Žinoma, bet daugiau dėmesio Kajui tenka ne todėl, kad šitaip nusprendei, tiesiog taip išeina savaime. Noriu pabrėžti, kad nesame berniuko įsivaikinę, o globojame jį. Man tai - visiškai skirtingi dalykai. Nenoriu prisiimti nuopelnų, kurių nepadariau. Kai augini globojamą vaiką, daug kas yra kitaip. Su savu viskas atrodo organiška ir tikra, nes jis su tavimi - nuo pradžių. Viena yra perskaityti knygą nuo pradžios iki pabaigos, visai kas kita - bandyti ją suprasti iš išplėšto lapo.

- Sprendimas priimti į savo šeimą jau ūgtelėjusį svetimą vaiką tikriausiai nėra toks paprastas. Ar tam turėjo įtakos televizijos propaganda?

- Galbūt šiek tiek ir turėjo, juk viskas gyvenime nutinka neatsitiktinai. Tačiau ne tai privertė imtis globos. Visada sakiau, kad labai bijau auginti ne savo vaiką, kad nejausiu to paties, ką jaučiu savajam. Neplanavome nei globoti, nei įsivaikinti. Tačiau Aukščiausiasis turbūt matė, kad galėčiau tai daryti, bet tingėsiu nueiti iki galo. Mes patekome į situaciją, kai turėjome nuspręsti, ar norime padėti, ar ne.

- Kad ir kokie geri, meilūs, mandagūs būtų draugų ar giminaičių vaikai, tėvams savi yra mieliausi ir mylimiausi. Kaip sekasi laviruoti tarp meilės Gabijai ir Kajui?

- Negaliu atsakyti, nes praėjo nedaug laiko. Kajus mūsų šeimoje tik porą metų, o su Gabija gyvenu jau dvylika ir dar beveik metus nešiojau ją įsčiose. Meilė palikuoniui gimsta kartu su juo. Turiu vienokį, įgimtą jausmą dukrai ir visai kitokį - Kajui. Todėl nekeliu sau užduoties mylėti jį kaip savo vaiką, tiesiog - mylėti ir užauginti, kad būtų doras, visavertis, nekompleksuotas žmogus.

Mūsų tikslas - padėti berniukui užaugti. Kita vertus, nors jausmai skirtingi, Kajus rūpi it savas vaikas. Jei, neduok Dieve, kas atsitiktų, jaudinčiausi ne mažiau nei dėl savo.

Berniukas turi jaustis mylimas, jam turi būti gera mūsų šeimoje. O tai, kas darosi mano viduje, niekam neturi rūpėti. Kai Kajus atsirado mūsų namuose, buvo jau šešerių. Vaikas žino, iš kur jis. Tai jo gyvenimo istorija, kurios negali išbraukti. Taip, kartais būna sunku, labai sunku. Prieš pusmetį man reikėjo psichologo. Jaučiau, kad nesusitvarkau ne su vaiku, bet su savimi. Esu įsitikinusi: dirbti su savimi, su savo jausmais turi suaugusieji. Vienareikšmiškai. Todėl sakau, kad ne vaikas turi problemų, o aš.

- Ar Kajus nenori būti įvaikintas? Kaip jis save suvokia?

- Berniukas suvokia save pagal tai, kokie yra jo vardas ir pavardė. Kajus turi šaknis, brolių ir seserų, prisimena aplinką, kurioje gyveno. Ir tai, kad dabar gyvena mūsų šeimoje. Tikiuosi, kada nors užaugs vyras mūras, prie kurio prisiglausiu, o jis pasakys: "Mama, kaip gerai padarei, kad mane paėmei." Labai to tikiuosi.

Kiekvienas pats sau teisėjas

- Galbūt paprasčiau yra tiems žmonėms, kurie neturi savų vaikų? Juk jie negali palyginti jausmų.

- Manau, jog taip. Kartą apie tai kalbėjau su šeima, kuri įsivaikino du mažylius, nes negalėjo susilaukti savų. Tai visai skirtingi dalykai. Kai žinai, ką reiškia pagimdyti, sprendimas globoti yra tarsi užkrauti savo gyvenimui naštą. Jis jau nusistovėjęs, o čia staiga pasikvieti svečią, kuris niekada neišeis. Norisi komfortiško gyvenimo, psichologinės laisvės, bet esi nelaisvas, nes turi svečią. Sunkiausi - pirmi mėnesiai, metai. Nors gal po kokių penkerių metų kalbėsiu, kad ir pirmieji dveji buvo sunkūs.

- Tačiau nepabūgote sunkumų?

- Kodėl tai darau? Aplink mus - daug pozos. Mes sukuriame vaikams aibę materialinių vertybių, bet neprisipažįstame, kad jie mums nė kiek nerūpi.

Taip, kartais būna sunku, kartais nemyliu, pykstu ir nematau čia nieko bloga. Bet pas mus, neduok Dieve, pasakyti, kad nemyliu kaip savo, - išgirsi tiek pasipiktinimo ir nusistebėjimo... Aplinkiniai įpareigoja tokį žmogų apsimetinėti, bijoti, ir tas spaudimas jį nutolina nuo sprendimų. Kiekvienas yra pats sau teisėjas. Ir kiekvienas sprendžia, ar gali globoti, įsivaikinti, ar ne. Kai kartais girdžiu sakant, kad ir savi taip elgiasi, klausiu: ar turite savų vaikų? Atsako - taip. O ar globojate? Ne. Tada kokią teisę turi tie žmonės man ką nors sakyti?

Daug pozos esama ir kalbant apie vaikų namų auklėtinius - kokie jie vargšai... Lankausi ten gana dažnai. Oi, jokie jie ne vargšai. Oi, kokius monstrus mes auginame, sukūrę gerą materialinę bazę. Baisu nueiti. Vaikus reikia kreipti į šeimą, galbūt tada kas nors ir išeis. Darbuotojos bijo žodį ištarti, nes auklėtiniai gali iškeikti ir pasakyti: "Tylėk, už tai gauni algą." Pagrindinis tikslas turėtų būti užauginti vaiką, suteikti jam šeimą. Labai viliuosi, kad Kajui, nors jis galbūt ir prisimins senąjį gyvenimą, buvimas mūsų šeimoje paliks didesnį įspaudą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"