TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Kubilius: "Tėvą mušė ir dėl manęs"

2008 11 19 0:00
A.Kubilius, kai pirmą kartą tapo premjeru, kalbėdamasis su tėvu jo žodžiuose jautė susirūpinimą ir aiškią paramą. Jauni tėveliai J.Žėkaitė ir V.Kubilius su vaikais Andriumi ir Rūta.
"Lietuvos žinių" ir asmeninio archyvo nuotraukos.

Šią savaitę Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto kolegos paminės aštuoniasdešimt antrąjį literatūrologo Vytauto Kubiliaus gimtadienį. Tačiau iki 1997-ųjų išleistuose žinynuose nurodoma gimimo data - 1928-ųjų lapkričio 23-ioji, taigi remiantis ja šiemet reikėtų minėti aštuoniasdešimtmetį.

Sūnus Andrius Kubilius sako, kad tikrasis jubiliejus prisimintas prieš porą metų šeimos rate. 1997-aisiais V.Kubilius atitaisė biografijos netikslumą, pajauninimą dvejais metais, atsiradusį pokariu, supratingo valsčiaus tarnautojo dėka - kad netektų eiti į sovietinę kariuomenę.

Tarp užvakar prisiekusių naujos kadencijos Seimo narių - LŽ kalbinamas A.Kubilius, būsimasis Vyriausybės vadovas.

- Ką būtų pasakęs tėvas, sužinojęs, kad jūs - vėl premjeras?

- 1999-aisiais, kai viskas įvyko gal dar labiau netikėtai, persimetėm keliais žodžiais telefonu. Jutau susirūpinimą (kur man tenka bristi), bet ir aiškią paramą.

- Gal todėl jis ir tapo aktyviu Piliečių chartijos veikėju, kad paremtų į politiką pasukusį sūnų?

- Tikrai negalėčiau taip paprastai pasakyti. Į Sąjūdį jis atėjo natūraliai, juk sovietmečiu yra nukentėjęs dėl savo publikacijų. Prisimenu, jau apsigynęs disertaciją parašė straipsnį "Talento mįslės", sukėlusį didelį šurmulį, kompartijos viršūnių įtūžį. Disertacijos tvirtinimas buvo sustabdytas, skriejo skundai į Maskvą. Tėvas manė, kad neteks darbo. Tai tik vienas iš epizodų. Taigi atėjimas į Sąjūdį - dėsningas. Jis buvo vienas iš Sąjūdžio inteligentų. Tokių pačių inteligentų buvo išrinktas Piliečių chartijos pirmininku. Pamenu tėvelio nusiskundimus, kad ten reikia daug posėdžiauti, diskutuoti.

- Kada perskaitėt jo "Dienoraščius"?

- Tik parengtus spaudai. Mama (literatūrologė Janina Žėkaitė - aut.) spėjo prieš mirtį viską sutvarkyti. Tuos lapelius aptikome netikėtai - tėčio žūties vakarą stalčiuose ieškodami reikalingų popierių. Būtent lapelius, o ne lapus ar sąsiuvinius. Vienintelė mama sugebėjo perskaityti sunkiai iššifruojamą, itin sudėtingą raštą. Plušėjo dvejus metus, kai kada prašydavo mano komentarų. Pabaigusi pasakė: "Viskas, daugiau nebėra ką veikti" - kalbėjo apie išėjimą į kitą pasaulį...

- Sukrečianti medžiaga - tie lapeliai.

- Pirmiausia dėl to, kad tėvas visada būdavo energingas, gyvas, šmaikštus, gana lengvai bendraujantis. O skaitai dienoraščius ir matai kitokį vaizdą: sunkių išgyvenimų, graužaties, skaudžių vidinių prieštarų. Tai labai disonuoja su tuo, ką matydavom tikrovėje. Tik dabar paaiškėjo, kaip jam buvo nelengva, kaip jautriai jis reaguodavo į daugybę dalykų.

- Kaip jūs reaguojat į kritiką? Gal irgi rašot dienoraštį?

- Nerašau.

- Jūs turit interneto dienoraštį.

- Tai visai kas kita - viešas dalykas. Bet apie rašymą norėčiau pasakyti štai ką. Gal tai iš tėvų perimta. Man rašymas - puikus mąstymo tvarkymo instrumentas. Tarkim, yra problema, ir neaišku, iš kurios pusės prie jos prieiti. Bet atsisėdi, pradedi rašyti, ir sakinių bei pastraipų dėstymas priverčia susivokti. Dar daugiau - jauti, kaip būtent rašymas generuoja naujas mintis, siūlo sprendimus. O kritiką ar skaudesnius, kartais visai nepelnytus užsipuolimus nėra jau taip paprasta nuryti. Tačiau dalyvaudamas viešajame gyvenime (štai jau antrą dešimtmetį) išmoksti atitinkamos psichologinės savireguliacijos.

- Mokytis negraužti savęs irgi reikia?

- To irgi reikia. Žinau paprastą dalyką: jei kas nors užgavo, nepelnytai kritikavo, jei kolegos tavęs nesupranta, jei esi pernelyg įsitempęs - sėdėti ir rezignuoti yra pats netinkamiausias variantas. Geriausias vaistas - veikla, veikimas. Kad ir atsisėdus prie kompiuterio ką nors pradėti rašyti, dėstyti mintis. Tai "išvalo" ir užkerta kelią savigraužai. O jei protinio darbo jau ir taip pakanka, psichologinę savijautą kuo puikiausiai sutvarko fizinė iškrova, fizinis darbas. "Perkrauna akumuliatorius". Jau gerą dešimtmetį naudoju tokią priemonę - sekmadienį dviračiu numinu šimtą kilometrų.

- Ir Vytautą Kubilių buvo galima matyti važiuojantį dviračiu Antakalnio gatve.

- Važiuodavo į sodą. Kai darbo grafikas pasidarė laisvesnis, pusę dienos jis praleisdavo sode, ramybės oazėje. Ne bulves kapstydavo, o sėdėdavo ir mąstydavo. Kitaip tariant, pabėgdavo nuo šurmulio. Ypač tada, kai viename bute, kurį vadinom Kubilyne, gyveno "taboras": tėvai, mes su vaikais ir sesuo su šeima. Rytais prie tualeto nusidriekdavo eilė...

Tėčiui buvo labai svarbu fizinis aktyvumas, rytinis bėgiojimas - neturi reikšmės kur, sode ar mieste. Žiemą - privalomas slidinėjimas po Sapieginės kalvas ir kitur. Aš tą iš jo perėmiau. Jei sekmadienis pasitaiko ne darbo diena ir jei niekur neištrūkstu, tarkim, dėl prasto oro - sėdėti namie tampa kančia. Popiet dėl adrenalino stokos pradeda gesti nuotaika.

- Cituoju iš "Dienoraščių": "Ataka prieš mane trenktų ir Andriui."

- Bet aš, priešingai, manydavau, kad atakų, ypač apie 1995-1996 metus, jis sulaukdavo kaip tik dėl mano veiklos. Pavyzdžiui, kairiųjų žurnale "Gairės". Tėtis labai išgyveno. Tačiau buvo akivaizdu, kad jį muša dėl manęs. Mačiau, koks jis susikrimtęs - tos nuotaikos juntamos dienoraštyje. Ir tiesiai apie tai yra kalbėjęs.

- Ar Vytautą Kubilių veikdavo paguodos žodis? Ar jam užtekdavo dienoraščio - galima spėti, tai buvo paveiki terapija, kaip ir nepaliaujamas darbas.

- Šeimos rate jis visada atrodydavo tvirtas. Netgi pačius skaudžiausius daužymus - iš rašytojų bendruomenės (pavyzdžiui, išėjus "XX amžiaus literatūrai") - atlaikydavo stojiškai. Kokios nors paguodos poreikį buvo sunku įžvelgti. O ir ką būtum paguodęs? Kai peržvelgi ir ankstesnius, ir vėlesnius (po 1990-ųjų) užsipuolimus, matyti viena tendencija - kūrybos žmonių negailestingumas. Gal čia tokia netikusi lietuviška tradicija - jei daužo, tai iš peties ir pasimėgaudami.

- Ar nujautėt, kad tarp kolegų tėvas mažai turi tikrų draugų?

- Tai buvo matyti. Užjaučiančiųjų dėl nepelnytų išpuolių atsirado vienas kitas. Šeimos draugai, bet kokiomis aplinkybėmis likę draugais, nors gal kartais ir pasiginčydavo. Donatas Sauka ir a. a. Kazys Grigas. Juos nuo vaikystės laikydavom lyg ir dėdėmis. Ėjimas pas Grigus ar Saukas mums, vaikams, buvo didelė šventė.

- Išaugot tarp rašytojų, literatūrologų. Į fiziką išsiveržėt norėdamas pabėgti?

- Augau sostinės Antakalnio gatvėje 8 - garsiajame rašytojų name prie Literatūros ir tautosakos instituto. Didelis kiemas, draugų "chebra". Aišku, visi padūkę. Vakarais Justinas Marcinkevičius ir Algimantas Baltakis žaidžia šachmatais, mes lakstom, dūkstam ir gaunam barti, kad pernelyg įsisiautėjom. Arba kad per daug triukšmaujam, o jie tuo metu rašo poeziją. Puoselėjau nemažų vilčių, kad literatūra bus ir mano pašaukimas. Ji labai viliojo. Rašiau gražius eilėraščius, kaip man tada atrodė. 22-oje vidurinėje mokykloje veržiausi į klasę, kur buvo sustiprintas literatūros mokymas... Likus metams ar dvejiems iki abitūros, tėvai klausė, kokią ateitį sau projektuoju. Bandžiau aiškinti, kaip man rūpi literatūra. Tada tėvas išreiškė nepritarimą: pernelyg ideologizuota sritis, pažiūrėk, kaip su manimi elgiasi. Tada kaip tik buvo rūstus metas - daužymas po "Talento mįslių". "Jeigu išmes iš instituto, eisiu dirbti taksistu", - sakė jis.

Išgirdęs apie mano ketinimus, tėvas sumanė "ėjimą žirgu". Atnešė iš bibliotekos rusišką knygą apie Nobelio premijos laureatą Ernestą Rezerfordą, britų mokslininką, atradusį atomo struktūrą. Perskaičiau tą puikiai parašytą knygą, ir fizika pasirodė tokia romantiška, tokia įkvepianti, nors iki tol nebuvau didelis jos mėgėjas. Taip nuo literatūros pasukau į fiziką.

- Tos knygos poveikis buvo išskaičiuotas?

- Be jokios abejonės. Šiaip jis man nenešdavo knygų, nebent vaikystėje iš uždarų fondų smetoniškos nuotykinės literatūros. Tai buvo sąmoningas veiksmas. Kadangi buvau knygius, tai ir paveikė ne pamokslais, o knyga.

- Gal palygintumėt savo ir tėvo charakterius?

- Galiu jam tik pavydėti (dar ir dabar) užsispyrimo, gebėjimo turėti strategiją: užsibrėžti tikslą, susidaryti planą, kaip jo siekti ir galų gale pasiekti. Man sekasi sunkiau. Nuoseklus tėvo darbas prie knygų, atkaklumas, mokėjimas nuteikti save, kryptingas triūsas "iki dugno" išnagrinėjant pasirinktą objektą, pavydėtinas darbštumas ir darbingumas - pavyzdys, kuriam sunku prilygti.

- Ne mažiau sukrečia "Dienoraščių" 1991-1992 metų įrašai, bylojantys apie šalies situaciją, inteligentų nuostatas, Lietuvos ateities forumo, į kurį netruko įsitraukti V.Kubiliaus kolegos ir kurį jis lygino su Mopru, veiklą. Plaukai šiaušiasi, kaip ta Lietuva ir iš viso išlaviravo.

- Tėvo dienoraštis itin vertingas tuo, kad nebuvo ir negalėjo būti taisomas tikintis jį publikuoti. Tikrai, jis priminė daugybę dalykų ir epizodų, kuriuos buvau primiršęs: visą padėties aštrumą, netikrumą, didžiulius iššūkius ir įtampą, gana greitą vienybės subyrėjimą. Gal toji vienybė tebuvo iliuzija, kai dabar atsigręži atgal? Ką galėčiau pasakyti? Mums labai pasisekė, kad viskas susiklostė taip. Tikrai ne visa Lietuva buvo už Nepriklausomybę. Tačiau buvusiųjų "už" gebėjimas išlaikyti tvirtą stuburą, turėti aiškią programą atnešė sėkmę. Taip, tą laikotarpį pravinguriavom laimingai. Tačiau buvo skaudu - atsimenu savo paties nuostabą bei suglumimą: kodėl iššūkių, ypač išorės, akivaizdoje mes nesame susitelkę, vieningi. Vertybinis ar idėjinis skaldymasis įvyko. Be šito, tiesą sakant, nebūtų demokratijos, tegu kreivos šleivos, bet vis dėlto demokratijos pagrindų.

- Ir vėliau buvo ne ką lengviau, vis išlįsdavo kokie nors "projektai".

- Dieve! Gyvenam milžino paunksnėj...

Daugelis bendravusiųjų su literatūrologu V.Kubiliumi prisimena jį kaip žaismingą, ironišką ir švelniai saviironišką, mėgstantį į pokalbį įterpti juokelį, papasakoti anekdotinę istoriją.

Ir kol nepasirodė jo "Dienoraščiai", niekas neįsivaizdavo šio žmogaus savigraužos masto. Pasak V.Kubiliaus kolegės Solveigos Daugirdaitės, jo dėka posėdžiai Lietuvių literatūros ir tautosakos institute įgaudavo švelnaus humoro tonacijų. O parėjęs namo tas pats šmaikštusis V.Kubilius prirašydavo savigraužos kupinų tekstų.

S.Daugirdaitė prisimena, kad mokytoja Laima Abraitytė savo mokiniams (1984-85 metais Vilniaus 9-oje vidurinėje mokykloje) buvo uždraudusi skaityti tai, kas vadovėlyje rašoma apie Salomėją Nėrį, nes "apie ją negalima rašyti banaliai". Vienintelė leistina lektūra buvo - V.Kubiliaus monografija.

Pasirodžius bet kokiam jo veikalui, V.Kubilius, literatūros mokslo autoritetas (ne vienam - gyvas klasikas), dienoraštyje išliedavo nepasitenkinimo savimi kartėlį. Pavyzdžiui, 1978 metų gegužės 17 dieną krimtosi dėl "XX amžiaus lietuvių poetų": "Patyriau didelį nusivylimą, beveik neviltį. (...) Nepasiekiau to rašymo laisvumo, likau gerokai sukaustytas, išsigandęs, prisitaikąs, o, svarbiausia, perdėm literatūriškas." Tikras eruditas priekaištavo sau: "Pastebėjau skaudžią ydą - proto kalkėjimą, jis nepajėgia sugerti naujos informacijos, jis sukasi tose pačiose mąstymo schemose, sąvokose, priėjimuose." Tai tik vienas pavyzdys. Dviejuose "Dienoraščių" tomuose, išleistuose Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, graužaties ir saviplakos motyvai keliauja iš puslapio į puslapį.


Iš Vytauto Kubiliaus knygos "Dienoraščiai. 1978-2004"

1999 XI 10

Andrius - premjeras. Ta karta turėjo ateiti į valdžią. Bet kokioj padėty šalis - finansų krizė: prileista vidaus obligacijų už 1,5 milijardo, dabar gruodžio mėnesį reikia išpirkti. Prasiskolinta ūkininkams ir statyb. organizacijoms. Bankrotas! Už ko griebtis? Ką daryti? (...) Kaip turi Andrius jaustis? O čia dar bus Vagnoriaus pasipūtėliškas mostas: kaip buvo gerai prie manęs.

1991 VII 5

Lafo konferencijos prezidiume - Irena. Tam tikras šokas. Toks vaizdinys: lipame iš duobės, kur dešimtmečius lindėjome. Kabinamės į duobės kraštą. Omonininkai daužo buožėmis per krumplius, kad paleistumėm ir nukristumėm atgal. Čia išeina intelekt. damos ir plonais kulniukais ima šokinėti ant tų sukruvintų krumplių.

1991 III 19

Darosi man gėda, kad einu į Vaičiulaitį, į katalikus - nuo Janonio, S.Nėries, Borutos, nuo bedievių. Tobulas konjunktūrininkas. Be savo sielos, be savo stuburo, visur tobulai prisitaikantis.

Jaučiu, kad ir kiti taip į mane žiūri. Ir nebesinori ką nors veikti. Taip paralyžiuoja tas tavo paties menkumas. Nors skaityti apie katalikybę - įdomu - kiek daug esmingų dalykų, mūsų pamirštų.

1991 VII 17

Graudi mūsų intelekt. situacija. Grįžta tremtiniai iš Vakarų. Ir mes - vakar dienos didvyriai - atrodom elgetos. Greimas! Kas per minties platumas, interesų diapazonas, žinojimas iš visų sričių, filosof. pagrindai ir aiški pozicija. Koks kibirkščiavimas! Mūsų vaikiškas lepenimas, o aš rusų kultūros sentimentalistas, taip ir neiškopęs į intelektualumą.

1995 XII 19

Viskas praeina. Svarbu neašaroti ir nesigailėti savęs. Pažiūrėk į save kaip į vienos istorinės pjesės aktorių - nelabai vykusį.

Žinoma, truputį gaila, kad mano senatvė tokia pat nerami, kaip ir jaunystė. Anuo metu vieni mane daužė, dabar kiti. Jokios klasiko ramybės.

Visas blogumas, kad tai išjudina nepilnavertiškumo kompleksą, kurio aš esu pilnas, nepasitikėjimą savimi. (...)

Aš vis galvoju apie kūrėjo prigimtį - kaip agresyviai ji teigia save ir neigia greta esančius, tai įsitvirtinimo instinktas. Kiek intrigų būdavo, kad pašalintų konkurentus. Dabar epochos virsmas tam palankus.

1999 XII 31

Kuolys pakvietė į prezidentūrą pokalbiui. Buvau absoliučiai svetimas ir nereikalingas. Jau yra konsoliduotas valdžios ir intelig. elitas, kalbėjimo būdas. Pagaliau ir pats sambūvis - Zaborskaitė, Daujotytė, Martinaitis, Tuminas, Nekrošius, Kalinauskas, Gudavičius, Marcinkevičius.

Menininkai gieda apie kultūrą, jos reikšmę. (...) Apie okupaciją beveik nė žodžio. Viskas taip gražiai, taikiai. Tai sovietinis isteblišmentas, gražiai perėjęs į naujus laikus. Tik jie ir išlaikė jėgą, tik jie ir yra LDDP valdymo atrama. O mūsų balseliai - šuns kaukimas, kuris nieko nepasiekia. Nė vieno iškilaus intelektualo dešiniajame sparne, išskyrus Landsbergį. Lietuva tebėra mirtinai sovietizuota, ir aš čia esu visai svetimas, tik dėl Andriaus pakviestas. Ir Mokslo tarybos rinkimus laimėjo Gaižutis. Tai tos soviet. Lietuvos triumfas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"