TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Lietuvninkas: "Elgtis kitaip neleidžia pavardė"

2011 04 18 0:00
Lietuvis, pateisinęs pavardę - operos solistas A.Lietuvninkas.
Nijolės Lietuvninkienės asmeninio archyvo

1951 metais Vokietijoje nurungęs daug tituluotų dainininkų, lietuvis operos solistas Abdonas Lietuvninkas pelnė tarptautinio konkurso laurus. Po pergalės buvo kviečiamas dirbti Maskvoje, Didžiajame teatre.

Atsisakė. Numojo į karjeros galimybes, šlovės pagundas, privilegijas. "Mano brolius veža į Sibirą, o aš - dainuoti į Maskvą?" - sakė dainininkas patiems artimiausiems žmonėms. Pavardė "įpareigojo" likti Lietuvoje. Gražus, sodrus, itin žemas bosas - basso profondo - dešimtmečius skambėjo savame krašte: operos scenoje, per koncertus ir radiją.

Itin žemas, tačiau - aksominis. Taip dažniausiai jį prisimena girdėjusieji gyvai. Vilniuje gastroliuojantys užsienio operos dainininkai, išgirdę reto tembro A.Lietuvninko balsą, stebėdavosi: "Ko čia sėdi? Važiuok į Europą, į pasaulį!" - "Atvažiuok į Prancūziją, Paryžius tau nusilenks".

Maestro Virgilijus Noreika prisipažįsta: "Tokio kilnaus grožio balso niekur neteko sutikti." Ir priduria: "Kilnus buvo ne vien balsas. Daug teko bendrauti, bendradarbiauti su solistu, todėl puikiai menu, kokios gražios prigimties buvo šis žmogus."

Ne plaučiai, o dumplės

Šiemet, balandžio 20 dieną, sukanka 90 metų, kai Suvalkijos lygumose, Mokolų Naujienos kaime, Marijampolės valsčiuje, ūkininkų šeimoje gimė Abdonas Lietuvninkas. Nagrinėjant Lietuvninkų genealoginį medį, į akis krinta giminystė su Vincu Kudirka: būsimojo operos solisto dėdė buvo vedęs rašytojo, tautinio atgimimo šauklio seserį.

Gimnazijoje Kaune A.Lietuvninkas smuikavo (norėjo groti kaip tėvas, kuris grieždavo sekmadieniais, žiemos vakarais ar jaunimo gegužinėse), pūtė triūbą orkestre, o dainuojantį chore mokytojas pabardavo: "Per daug rėki!" Bet nusistebėdavo: "Ne plaučiai, o dumplės." Gal net labiau nei muzika jį domino technika, nuo mažens traukė dviračiai, motociklai. (Vėliau, įsigijęs įspūdingų formų "Pobedą", A.Lietuvninkas tapo vienu pirmųjų automobilininkų pokario Vilniuje.) Bebaigiantį gimnaziją moksleivį sužavėjo boksas, sovietmečiu ne sykį padėjęs atsiginti chuliganų. Studijuodamas vasaros atostogas jis leisdavo bityne: prie 24 avilių eidavo ir be tinklelio. Bityną išdraskė sovietų kareiviai...

Kurį laiką A.Lietuvninkas studijavo lygiagrečiai: smuiką Kauno konservatorijoje, mechaniką - Kauno universitete. Jaunuolio

likimą pakreipė kompozitorius Aleksandras Kačanauskas, per 1945 metų pavasario sesijos egzaminą išgirdęs, kaip A.Lietuvninkas solfedžiuoja: patarė būtinai mokytis dainuoti - šitoks balsas! Taip Abdonas tapo tenoro Juozo Babravičiaus klasės studentu. "Jei balsą bus galima "apvaldyti", galės dainuoti", - iš pradžių kiek atsargiai įvertino pedagogas. Bet vėliau jau sakydavo: "Laimingi kaimynai, kurie gali jį girdėti." Garsus Kauno medikas profesorius Vladas Lašas visam gyvenimui įsidėmėjo A.Lietuvninko plaučius - juos tikrinant neišlaikė aparatūra, sulūžo...

Išbandymai Maskvoje ir Berlyne

1947 metais rekomenduodamas savo studentą Operos ir baleto teatrui, J.Babravičius rašė: "Šiuo tvirtinu, kad Lietuvninkas Abdonas turi labai gerą balsą, gabus, labai muzikalus, laisvai skaito gaidas, gerai akompanuoja ir sugeba greit išmokti operos partijas." Įspūdingo jo balso ir stoto laukė scena.

Ir Berlynas, kuriame 1951-aisiais vyko Pasaulinis jaunimo ir studentų festivalis. Vienas jo renginių - vokalistų konkursas. Pirmiausia reikėjo pereiti atranką Maskvoje. Faktiškai buvo surengtas sąjunginis konkursas. Iš Lietuvos bandyti laimės važiavo trise: Elena Saulevičiūtė, Jonas Stasiūnas ir A.Lietuvninkas. Perėjo vienas A.Lietuvninkas. Grįžęs namo jis pasakojo, kokios būta įtampos: dalyvius keldavo trečią nakties ir vesdavo dainuoti, matyt, norėdami patikrinti, kaip atlikėjai laikysis ekstremaliomis sąlygomis. Berlyne varžėsi apie 600 atlikėjų iš 37 šalių. Lietuvis (aišku, atstovaujantis SSRS) pelnė bronzos medalį. Trečioji vieta jam teko už puikiai atliktą Don Bazilijaus ariją iš Gioacchino Rossini operos "Sevilijos kirpėjas". Dainininko sesuo smuikininkė Aldona Lietuvninkaitė-Andrėnienė atsiminimuose rašė: "Keturi konkurso turai praėjo gerai, o penktame, paskutiniame, jis buvo paprašytas padainuoti romansą. Jį lydėjęs maskvietis profesorius vietoj romanso patarė dainuoti "Žaliojoj lankelėj". "Šią dainą seniai buvau repetavęs", - paskui sakė Abdonas. Pamiršo žodžius. Atsidūrė trečioje vietoje. Bet tai buvo laimėjimas."

Laimėjimas, sukėlęs daug aistrų ir pavydo. Sovietmečiu ne visose spektaklių programėlėse prie solisto pavardės buvo rašomas tarptautinio konkurso laureato vardas - veikiausiai tą lėmė užkulisinės "partinės srovės". Dainininko žmoną Nijolę labiausiai glumina, kad dabar, nepriklausomoje Lietuvoje, A.Lietuvninko nuopelnai operos menui sumenkinami: pavyzdžiui, muzikologo Jono Bruverio veikale "Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras" neužsimenama nei apie dainininko pergalę Berlyno konkurse, nei apie jo pedagoginę veiklą. "Gal norima, kad kiti svariau atrodytų?" - svarsto N.Lietuvninkienė. Šiaip ar taip A.Lietuvninkas yra pirmasis sovietinių laikų lietuvis tarptautinio vokalistų konkurso laureatas.

Paslaptingas kaip naktis

Nusprendęs talentą skirti savo krašto operos scenai, dainininkas sukūrė apie 60 vaidmenų, didelių ir mažų. Greminas ("Eugenijus Oneginas"), Pimenas ir Varlamas ("Borisas Godunovas"), Galickis ("Kunigaikštis Igoris"), Inkvizitorius ("Don Karlas"), Monteronė ir Sparafučilė ("Rigoletas"), Mefistofelis ("Faustas"), Karalius Renė ("Jolanta"), Pročida ("Sicilijos mišparai"), Rimvydas ("Gražina"), Potikas ("Pilėnai"), Hofmanas ("Duktė"), Jogaila ("Du kalavijai"), Slunkius ("Kristijonas")... Solisto tembru mėgavęsis kompozitorius Balys Dvarionas, rašydamas operą "Dalia", vyskupo Masalskio vaidmenyje matė A.Lietuvninką. Dainininkas tapo to kūrybos proceso liudininku ir dalyviu. Pasak dirigentės Margaritos Dvarionaitės, jam "ir išvaizdos gamta nepašykštėjo: buvo karališko ūgio, laikysenos, sudėjimo, turėjo aktorinį individualumą. Atrodė taip, lyg į pasaulį būtų atėjęs ne gimdymo namuose, o scenoje."

Kartą, A.Lietuvninkui dainuojant Greminą ("Eugenijus Oneginas"), studentės žiūrovės taip susižavėjo, kad Tatjanai nuo jo nusisukus, ėmė šaukti: "Dura, Tatjana, dura!" ("Kvaiša, Tatjana, kvaiša!").

Jautriai A.Lietuvninkas interpretuodavo Ludwigo van Beethoveno, Franzo Schuberto, Roberto Schumanno, Johanneso Brahmso, Piotro Čaikovskio, Michailo Glinkos dainas ir romansus, gebėjo perteikti ir kraštutinę įtampą, ir subtiliausius niuansus. Ir visada - artistizmas, ar tai būtų sudėtingą, prieštaringą jausmų pasaulį atskleidžiantis romansas, ar skaidri vaikiška dainelė. Kai kurie įrašai išliko Lietuvos radijo fonduose. Netrukus turėtų pasirodyti dainininko sukakčiai skirta kompaktinė plokštelė. Koncertams A.Lietuvninkas buvo parengęs daug lietuvių liaudies dainų. Dėl jų, transliuojamų per radiją, solistą ir jo bosą pažino ir pamėgo Lietuvos miestelių ir kaimų gyventojai. Dainininkas buvo dažnai pageidaujamas vadinamuosiuose vyriausybiniuose koncertuose, bet vis stengdavosi išsisukti. Ir jau griežtai atsisakydavo dainuoti per pobūvius, nors visada būdavo prašomas. Laikėsi principo - nesidemonstruoti.

Apie dviejų su puse oktavų diapazono balsą muzikologas Viktoras Gerulaitis rašė: "Bedugnė gelmė. Kalnų šaltis. Liepsnos aistra. Perkūno griausmas. Erdvės gausmas... Bosas švelnus kaip mylimosios šiluma. Aksominis kaip vasaros vakaras. Paslaptingas kaip naktis."

Nelūžk, liepteli

"Operos partijos rengimą galima palyginti su skulptoriaus darbu, - yra kalbėjęs A.Lietuvninkas. - Nežinoma, nauja partija - tai it granito luitas. Dainininko užduotis - ne vien sudainuoti, bet ir suvaidinti, išreikšti herojaus charakterį. Kad partija virstų vaidmeniu, reikia daug laiko ir pastangų. Ir štai išeini su pabaigtu savuoju kūriniu, su ta skulptūra, išnešiota, išliūliuota, ir žiebi taip, kad ima ir nuskyla gabalas visai ne ten, kur reikėjo. Vadinasi - nepasisekimas." Santūraus, savikritiško menininko žodžiai. A.Lietuvninkas grauždavosi dėl menkiausios nesėkmės...

Dainavimo menui paskyręs 40 gyvenimo metų, solistas su scena atsisveikino 1987 metų rugsėjo 6 dieną "Rigoleto" spektakliu, kuriame atliko du vaidmenis: Monteronės ir Sparafučilės. Netrukus prasidėjo A.Lietuvninką labai pradžiuginęs Atgimimas, buvo atkurta Nepriklausomybė - įvykis, patvirtinęs, kad jo laikysena ir pasirinkimai buvo teisingi ir prasmingi.

Sovietų KGB A.Lietuvninku susidomėjo iškart po karo. Kažkas įskundė, kad dar 1940-aisiais, mokydamasis gimnazijoje, jis rašė ir platino antisovietinius atsišaukimus. Pasak sesers, tardydami buvo ir prie sienos pastatę, ir porą šūvių paleidę - brolis grįžo apsvilusiais plaukais. Vėliau buvo nuolat baksnojamas stoti į Komunistų partiją. Muzikologo V.Gerulaičio manymu, atsisakymai jam sutrukdė tapti liaudies artistu: "Visą gyvenimą liko lietuviu. Lietuvninku."

1993 metų gruodžio 10 dieną, paūmėjus ligai, prieš išvažiuodamas į ligoninę A.Lietuvninkas atsisėdo prie fortepijono ir akompanuodamas sau tyliai sudainavo J.Brahmso "Lieptelį". Žmonai - baleto artistei Nijolei. "Liepteli tu, nelūžk tiktai,/ Uolele tu, stovėk tvirtai./ Žeme, laikykis, vai, dangau, ir tu,/ Kol būsim ji ir aš kartu..."

Lieptelis lūžo 1994 metų gegužės 30-ąją. Ligoninėje prie vyro budėjusi ir nė vienos dienos nesitraukusi N.Lietuvninkienė tik tada išėjusi į lauką pamatė, kad pasikeitė metų laikas - medžiai stovi sulapoję (pro langą iš aukštai matydavo tik pušų viršūnes)... Iki šiol ji negali apie tai kalbėti ramiai: "Kiek jau pavasarių be Abdono, vis vien jie dar labai skaudūs." N.Lietuvninkienė prisimena prieš pat vyro mirtį paklaususi, ko jis labiausiai norėtų. Atsakė, kad paklausyti geros smuiko muzikos... Jam pagriežė Raimundas Katilius - jau per šermenis.

Nesiveržė nurungti

Dainininkas gulėjo ligos patale, kai jo žmonai paskambino Kostas Šilgalis, operos solistas, buvęs A.Lietuvninko kolega: "Paprašyk, kad Abdonas man atleistų." Nesakė už ką, bet viskas buvo aišku. Už sovietmečio "realijas". Likimo ironija: netrukus K.Šilgalis atsidūrė toje pačioje ligoninėje. "Abdonui buvo jau labai prastai, - prisimena N.Lietuvninkienė. - Ir pasirodo K.Šilgalis, prašo leisti pasimatyti su A.Lietuvninku. Sakau, gydytojai griežtai draudžia. "Tu mane turi praleisti." Abdonas iškeliavo pirmas. K.Šilgalis irgi iš tos ligoninės nebeišėjo..."

A.Lietuvninkas buvo draugiškas, malonus kolega, nesiveržė nustumti, nurungti, nors puikiai matė kitų karjerizmą. Buvo santūrokas, nors kompaniją mėgo ir gebėjo paleisti sąmojį ar kandžią repliką. Kartą per repeticiją Kipras Petrauskas šūktelėjo: "Lietuvninkai, reikia išsiplauti ausis!" "Plaunu, maestro, kasdien, su Kipro Petrausko muilu, bet nepadeda", - atrėžė jis. Tai buvo užuomina į anksčiau populiarų ir visur reklamuotą muilą su Kipro atvaizdu. A.Lietuvninkas manė supykdęs maestro amžinai, bet kai jis grįžo iš Berlyno konkurso, K.Petrauskas pasitiko jį oro uoste.

Vėl pasitelkime M.Dvarionaitės prisiminimus: "Nebūtų išsamiau apibūdinta Abdono asmenybė, nepaminėjus dar vienos jo gyvenimo aistros - meilės gamtai, gyvūnijai, kailiniuotiems, plunksnuotiems. Kiek jų priglausta, penėta, girdyta, gydyta. Kiek patarimų teikta kitiems globėjams. Ne vien gyvūnija, o ir vienišais, nuskurdusiais žmonėmis rūpintasi. Pasikinkę savo mašinėlę jie su Nijole įvairiuose Lietuvos kampeliuose guodė, šelpė ne vieną bedalį vis iš tų savo pensijų..."

"Važiuojam kur prie ežero, susitinkam ten gyvenančius senukus, - pasakoja ponia Nijolė, - išklausinėjam, kaip sveikata, ko trūksta, o kitą dieną žūtbūt turim lėkti nuvežti vaistų ar maistelio... Abdonas toks buvo - labai jautrus. Didelis gamtos garbintojas. Į gamtą važiuodavom visais metų laikais. Ištaikom laisvą akimirką, pasiimam šuniukus ir - pirmyn, kad ir pusvalandžiui. Turėjom savo upelius, šaltinius, grybavimo vietas. Žingsniuojam, šnekamės, staiga jis mane sustabdo: "Apeikim aplinkui, čia - skruzdėlių takas." Tada miškai buvo švarūs, o dabar Abdonas numirtų iš širdgėlos pamatęs šiukšlių kalnus. Nusižiūrėjęs tvirtesnę šaką jis darydavo prisitraukimus - viena ranka, paskui - pritūpimus ant vienos kojos..."

Šarkos išdaigos

"Kartą gatvėje iš praeivio Abdonas perėmė paliegusį čiurlį. Parsinešė namo, - prisimena N.Lietuvninkienė. - Susidomėjo pats Ričardas Kazlauskas. Įvairios tų paukštelių istorijos. Abdonas vis aptikdavo kokį vargšą, ir visi būdavo priglaudžiami ir gydomi. Vienas toks - žvirblis Benediktas. Lesalo jam Abdonas pirkdavo iš Vilniaus rajono vaikų - užsakydavo prigaudyti musių. Žavinga buvo šarka Agnieška, kurią Abdonas už daug porcijų ledų išpirko Palangoje iš ją radusių vaikų. Pasiėmėm į Vilnių, ir Agnieška gyveno su mumis: kalbėjo (čerškėjo), vogdavo ir slėpdavo mano papuošalus. Abdonas sėdi, skaito, o jam ant peties - šarka kedena plaukus. Kai nuvažiuodavom į Dubingius, ji gyveno miške, o nakčiai parskrisdavo. Kartą miške Abdonas reguliavo automobilio karbiuratorių, o prišokusi Agnieška capt už varžtelio ir - į medį. Žiūri, kas bus. O mums jau metas grįžti. Turėjom prašyti, maldauti, visaip šnekinti, įkalbinėti: "Agnute gerute" ir panašiai. Pagaliau Agnutė susimylėjo, nusileido prie rato ir išspjovė varžtelį. Buvo metas, kai mūsų namuose gyveno trys šuniukai. Priglausdavom benamius manydami: gal atsiras norinčiųjų juos paimti. Bet neatsirasdavo, taip ir likdavo mūsų bute. Visi žinojo, kad A.Lietuvninkas myli gyvulėlius ir dažnai pranešdavo, kur ką reikėtų gelbėti. Ir mes gelbėjom."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"