TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Macijausko kūryba - be vidinės cenzūros

2014 02 08 6:00
A.Macijauskas: "Būtina likti savimi, neatsisakyti to, kas tau svarbiausia." Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotraukos

Fotomenininkas Aleksandras Macijauskas nejaučia vidinės cenzūros gniaužtų. Jam netrūksta drąsos viešose vietose fotografuoti žmones, net jei kartais tenka sprukti nuo agresyvios kompanijos. "Mes, fotografai ir žurnalistai, esame savo smalsumo aukos, - teigė A.Macijauskas. - Mums viskas rūpi, viskas įdomu."

Sostinės "Prospekto fotografijos galerijoje" nuo trečiadienio veikia A.Macijausko darbų ekspozicija "Negraži fotografija". "Vienoje gruzinų dainoje yra tokie žodžiai: "Visą laiką ginčijausi su likimu, dabar žinau, tai - ne veltui", - per parodos atidarymą kalbėjo autorius ir pridūrė, kad ši mintis tinka tiek jam, tiek kolegoms.

Parodos autorius teigia, kad menininkas negali nespirgėti.

Stebinčios sielos

Prieš tai garsus 75 metų fotomenininkas bendravo su LŽ žurnaliste. Prisipažino atskubėjęs iš giminaitės laidotuvių. Tai ne pirmas kartas, kai sutampa parodos atidarymas ir atsisveikinimas su išėjusiuoju iš gyvenimo. Į žurnalistės repliką, kad būtent fotografija įamžina gyvenimo akimirkas, ir tada jos nebeišsitrina iš atminties, A.Macijauskas atsakė sukūręs pagal šią idėją knygą "Atmintis". Vienoje jos dalyje atspindėtos mūsų tradicijos - atsisveikinimai. Fotografuoti atsisveikinimai su kolegos Antano Sutkaus mama ir kitais artimaisiais. Kitoje dalyje - Lietuvos antkapiai su palaidotųjų fotografiniais portretais. "Mano idėja buvo tokia: tų žmonių sielos mus stebi. Todėl stengiausi rodyti antrą planą: kažkas dirba, važiuoja, gyvenimas vyksta", - pasakojo A.Macijauskas. Anot jo, antkapių nuotraukos gerai atspindi laikotarpį, kai tie žmonės gyveno.

Svarbu, kad būtų įdomu

"A.Macijausko darbuose negrožis tampa tuo, kas užmena būties mįslę, priverčia mus susimąstyti apie gyvenimą ir mirtį", - yra rašęs menotyrininkas prof. Algirdas Gaižutis.

Žurnalistės klausiamas, kodėl savo parodą pavadino "Negraži fotografija", fotomenininkas teigė: "Mano fotografijos idėja - ne gražumas, o įdomumas. Sutinku su rašytoju Levu Tolstojumi, kuris yra pasakęs: "Tie, kurie galvoja, kad menas gražus, nesupranta meno." A.Macijauskas patikino mokantis kurti ir gražią fotografiją. Kai sovietmečiu dirbo laikraštyje "Vakarinės naujienos", turėjo fotografuoti spaudai žmones ir vietas. "Tekdavo ir apšniaukštą cechą padaryti gražų, o neišvaizdų žmogų - dailų", - prisiminė jis. Fotografijos meistras mano, kad negražus gyvenimas ir neišpuoselėtas žmogus yra tikri. Jis prisiminė ir vaikystę pas senelius, kai mama buvo išvežta į Sibirą. Aleksandrui teko patirti daug vargo, reikėjo ir karves ganyti, ir kitokius ūkio darbus dirbti. Tikro, tai yra sunkaus, gyvenimo vaizdai įstrigo nuo mažens. "Tai įauga į sąmonę ir požiūris pasidaro kitoks", - kalbėjo fotomenininkas. Jis pasakojo, kaip jaunystėje eidavo į šokius. Matydavo gražią merginą, bet tuščią, neturėdavo apie ką su ja kalbėti. O tokiai, kuri pagal visuomenės supratimą nebuvo daili, pajusdavo simpatiją, nes būdavo įdomi.

Iš A.Macijausko parodos "Negraži fotografija".

Likti savimi

"Labiau apnuoginančio gyvenimo reiškinius menininko margoje lietuvių fotografijoje aš nepažįstu. Net ir tiems, kurie fotografuoja nuogus vyriškos ir moteriškos lyties piliečius, vargu ar pavyksta taip apnuoginti žmogaus kūną ir dvasią kaip A.Macijauskui, fotografuojančiam apsirengusius veterinarus ir turgaus žmones", - viename kultūros savaitraštyje teigė literatas ir fotografas Alis Balbierius.

Tikro gyvenimo vaizdų yra A.Macijausko "Kaimo turguose". Šį nuotraukų ciklą XX amžiuje jis kūrė daug metų. Klausiamas, ar XXI amžiuje grįžo prie tos pačios temos, fotomenininkas prisipažino: "Fotografuoju Kaziuko mugę, bet tai jau ne tas. Man ne taip įdomu, nors esu padaręs neblogų nuotraukų."

Gražiais nepavadinsi ir didelio ciklo darbų apie veterinarijos klinikas. A.Macijauskas važinėjo su veterinarijos gydytojais, stebėjo, kaip šie dirba, ir fotografavo. "Jie kastruodavo arklius..." - prisiminė pašnekovas.

Kodėl A.Macijauskas imasi tokių temų? "Man jos nebaisios, - tikino fotomenininkas. - Vienam žurnalui yra tekę daryti reportažą apie žmogaus smegenų operaciją. Esu fotografavęs, kaip chirurgai perpjauna žarnyną, įamžinęs gimdančias moteris. Ir nieko. Tačiau kai, nukėlus kiaušą, pamačiau smegenis - baltą, gražią, estetišką medžiagą, apalpau. Nežinau, kas mane paveikė."

A.Macijausko netenkino vien spaudos fotografo darbas, todėl jis visada rasdavo laiko ir kūrybinei fotografijai, dalyvavo parodose, leido albumus. "Norėjosi didesnės įvairovės, - tvirtino jis. - Kai fotografuoji, renkiesi iš daugelio variantų. Būtina likti savimi, neatsisakyti to, kas tau svarbiausia."

Iš A.Macijausko parodos "Negraži fotografija".

Vidinė cenzūra

A.Macijauskas ir kiti ankstesniais laikais kūrę fotomenininkai turėdavo pralaužti sovietmečio draudimo barjerus. Dabar laisvė, regis, neturi ribų. Ką apie tai mano fotografijos meistras? "Mano nuomone, žiauriausias dalykas menininkams - vidinė cenzūra, - teigė A.Macijauskas. - Tai yra baimė. Baimė, kad netiksiu, būsiu nespausdinamas ir panašiai. Tada pradedi save cenzūruoti ir daryti taip, kaip kiti. Vidinę cenzūrą sunkiau įveikti negu išorinę."

Pačiam fotomenininkui niekada netrūko drąsos. A.Macijauskas gali prieiti prie žmogaus arti ir nukreipti į jį objektyvą. Svarbiausia - geras, įdomus kadras. "Esu sveikas ir gyvas. Dabar jaunimas verkšlena, kaip baisu fotografuoti. O aš dvejus metus kūriau temą "Kaunas pro autobuso langus". Turėjau tokią idėją: žmonės viduje, langų atšvaitai ir vaizdai lauke. Į vieną sujungtos trys dimensijos, - pasakojo jis. - Įsivaizduokite mane autobuse su didele kamera. Fotografuodavau viešajame transporte. Kartą mane norėjo prilupti narkomanai. Tačiau skuodžiau nuo jų geru greičiu ir pasprukau. Kai fotografuodavau turguose, prie manęs kabinėdavosi išgėrę vyrai. Tačiau suprantu tuos žmones ir jų nesmerkiu. Tie vyrai kalbasi, ką nors veikia, o čia kažkas lenda į jų pasaulį - prieina ir fotografuoja. Tai nemalonu."

Vis dėlto A.Macijauskas nenori dirbti iš saugaus atstumo, naudodamasis teleobjektyvu. Jam neįdomu. Fotografijos meistrui smalsu žmogų tarsi perskrosti, kad matytų kiaurai. A.Macijauskas neslėpė, kad turi įveikti psichologinį barjerą, kai ryžtasi fotografuoti iš arti. Ir tai jam pavyksta.

"A.Macijauskui fotografija yra ne veidrodis, o didinamasis stiklas", - taip lietuvio kūrybą kartą apibūdino maskvietis fotografijos kritikas Anri Vartanovas.

Iš A.Macijausko parodos "Negraži fotografija".

Ne paskutinė

Nenuostabu, kad A.Macijauskas buvo vadinamas fotografijos meno maištininku. Šviesaus atminimo kino ir fotografijos kritikas Skirmantas Valiulis kitados teigė: "A.Macijauskas ir Vitas Luckus nuolat spirgėjo iš prigimties." Parodą "Negraži fotografija" atidaręs autorius spirga ir dabar. "Dar mėsos liko, - juokėsi jis. - Kaip menininkas gali nespirgėti?"

Daugiau kaip prieš šešerius metus fotoalbumą "Paskutinė knyga" išleidęs A.Macijauskas manė, jog daugiau leidinių nebebus. "Tuo metu jaučiausi bjauriai. Pablogėjo sveikata, pakeičiau darbą, maniau, jau neberasiu pinigų knygoms leisti, - prisipažino fotomenininkas. - Tada draugai pasišaipė iš manęs. Tačiau jie, pasirodo, buvo teisūs. Atsigavau." Paskui dar pasirodė fotoalbumas "Ratas". Dabar A.Macijauskas taško nebededa. "Ratas sukasi", - pridūrė fotomenininkas.

"A.Macijauskas, dar 1964 metais pradėjęs sukti fotografijos ratą, yra vienas kontroversiškiausių mūsų kūrėjų, "destabilizuojančio" temperamento įsikūnijimas, gebantis sufokusuoti tikrąją ir virtualią realybę, aprėpiantis viską – nuo reportažo iki grotesko", - yra rašęs fotografijos istorikas, kritikas ir fotomenininkas Stanislovas Žvirgždas.

Iš A.Macijausko parodos "Negraži fotografija".

Trumpai

A.Macijauskas gimė 1938 metais Kaune. 1962-aisiais baigė vidurinę mokyklą. 1977-aisiais lankė lektorių kursus. 1973–1977 metais savarankiškai studijavo Vakarų filosofiją. 1967–1973 metais dirbo „Vakarinių naujienų“ Kauno skyriaus fotokorespondentu. 1973-iaisiais buvo Lietuvos fotomenininkų draugijos atsakingasis sekretorius Vilniuje, nuo 1974 metų – Kauno skyriaus pirmininkas. 1978-aisiais Tarptautinė fotomenininkų federacija suteikė A.Macijauskui fotomenininko vardą, 1994 metais – nusipelniusio fotomenininko garbės vardą. Nuo 1971 metų jis yra Lietuvos žurnalistų sąjungos narys. 1998-aisiais apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino V laipsnio ordinu, 2004 metais – Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija, 2006 metais - Balio Buračo premija. 2006-aisiais fotomenininkui įteiktas Lenkijos prezidento apdovanojimas „Auksinis kryžius“, o 2008 metais – Kauno miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija.

A.Macijauskas dalyvauja parodose nuo 1965 metų. Jo darbai eksponuoti šalia tokių menininkų kaip Werneris Bischofas, Billas Brandtas, Henri Cartier-Bressonas, Andre Kerteszas, Paulas Strandas ir Edwardas Westonas. Iš viso yra dalyvavęs daugiau kaip 150 parodų Lietuvoje ir užsienyje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"