TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Mamontovas: "Norisi peržengti laiką"

2013 01 05 10:23
Dainininkas A.Mamontovas tada ir dabar. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Vienam populiariausių dainų kūrėjų ir atlikėjų Andriui Mamontovui muzika yra kaip dienoraštis. Jis rašomas jau tris dešimtmečius. Pastaruoju metu muzikantas peržiūri nuotraukas, kuriose atsispindi šio laikotarpio ženklai.

2013-ieji dainininkui A.Mamontovui ypatingi, nes sueina lygiai 30 sceninio gyvenimo metų. Tokia sukaktis tarsi kviečia pamąstyti, mintimis grįžti į praeitį, palyginti ją su dabartimi. Apie laiką, kurio tėkmė keičia gyvenimą, LŽ sumanė pakalbėti su A.Mamontovu dar nežinodamos, kad jis rengia programą - muzikinę kelionę laiku atgal. Pokalbis įvyko, kai jau buvo viešai pristatytas šių koncertų ciklas, vyksiantis rudenį didžiausiuose Lietuvos miestuose.

Reikėjo labiau pasitikėti

- Ką norėtum pamatyti, jei turėtum laiko mašiną, kuria galėtum grįžti į praeitį ar nukeliauti į ateitį?

- Norėtųsi pamatyti du laikotarpius. Vienas būtų grynai mokslinis tyrimas - nukeliavus į gyvybės atsiradimo pradžią rasti atsakymą. Na, kiek galime blaškytis tarp dviejų teorijų: esą Dievas nulipdė iš molio arba kad staiga atsirado viena ląstelė ir pradėjo daugintis? Jaučiu, jog turėtų būti trečias variantas.

Kitas laikotarpis, kurį norėčiau vėl išvysti, būtų 1980-1985 metai. Tai mano paauglystės metas. Jis susijęs su mėgstamiausia muzika, grupėmis, kurios mane formavo. Būtų gerai grįžti į 1980-1981-uosius, pasivaikščioti Gedimino (anuomet Lenino - aut.) prospektu ir apskritai po Vilnių. Taip pat norėčiau atsirasti to meto Londone, nueiti į kokį nors koncertą - tarkime, "Electric Light Orchestra", "Pink Floyd" arba "Depeche Mode". Aišku, romantizuoju. Tai natūralu. Mes visada romantiškai prisimename paauglystę - pirmųjų kartų laikotarpį.

Viena vertus, norėtųsi persikelti ir visa tai pamatyti, antra vertus, gerai, kad neįmanoma. Kodėl? Greičiausiai išvystum tai, kas sugriautų gražius prisiminimus.

- Dėl to, kad realybė nebeatrodytų tokia, kokią regėjome anuomet?

- Realybė, kurią matei tuometėmis akimis, yra vienokia, o dabartinėmis atrodytų visai kitokia.

- Nenorėtum nukeliauti į ateitį ir pažiūrėti, kas bus?

- Ateitis kuriama čia ir dabar. Todėl nemanau, kad tai įmanoma. Pamatyti, kas buvo, praeitį, galbūt galima - ji kur nors užsifiksuoja.

- Ką norėtum papasakoti šiuolaikiniam jaunimui apie anuos laikus? Kokie įdomūs dalykai įstrigę į atmintį, kai nebuvo modernių technologijų, tik - senieji telefono ir gazuoto vandens automatai, vinilo plokštelės, juostiniai magnetofonai?

- Jau tai, ką išvardijai, jiems gali būti įspūdinga ir nesuprantama. Tarkime, kaip mes gyvenome, neturėdami mobiliųjų telefonų. Juk jei norėdavai susitikti su draugu, turėdavai iš anksto aiškiai sutarti dėl laiko, vietos ir tiksliai būti ten ir tada. O dabar galima paskambinti paskutinę sekundę ir pasakyti: "Atsiprašau, nespėju." Anuomet, jei vėluodavai, žmogui tekdavo laukti, nes jis nežinodavo, kodėl tavęs nėra.

- O tėvams pasakę, kada grįšime, turėdavome laikytis žodžio, kitaip jie būtų nerimavę.

- Taip. Dabar, turėdamas savo vaikų, suvokiu, kokį stresą patirdavo mano tėvai, kai kur nors išeidavau ir nepaskambindavau. Šiandien galima tiesiog parašyti žinutę, paklausti, kur yra vaikas, ir sulaukti jo atsakymo. Anksčiau tekdavo labiau pasitikėti žmogumi, nes jis nebūdavo pasiekiamas kiekvieną sekundę. Kita vertus, apie telefonus, kuriais galima ne vien kalbėti, bet ir pašnekovą ekrane matyti, buvo rašoma tik fantastinėse knygose. Šiais laikais tai realybė, o mes nesinaudojame tuo itin dažnai, nes neatrodo stebuklinga.

Dabartiniam jaunimui dar papasakočiau apie koncertus, kuriuose budėdavo milicininkai. Tais laikais žmonės galėdavo tik sėdėti ir ploti. Jei Sporto rūmuose koks nors drąsuolis atsistodavo ir imdavo, tarkime, virš galvos sukti megztinį, milicininkai jį išvesdavo iš salės, o kartais net sumušdavo. Arba būdavo filmuojama, kaip kas elgiasi, - paskui kviesdavo ir tardydavo. Visi turėjome būti vienodi ir "savo vietoje". Dabar tai - nebesuvokiama.

Mažiau galimybių, daugiau vietos vaizduotei

- Taigi ne visi prisiminimai gražūs ir malonūs. Pavyzdžiui, kad į Vakarus nepatrauksi kaip dabar - pasiėmęs krepšį ir sėdęs į bet kurią transporto priemonę.

- Anuomet taip paprastai galėdavai atsidurti Rusijos miestuose Maskvoje, Peterburge ar dar toliau - Gruzijoje. Kelias buvo atviras į kitą pusę. Dabar norėdamas ten nuvykti turėtum gauti vizą. Kai 1988 metais pirmą kartą nuvažiavau į Lenkiją, apėmė jausmas, lyg būčiau atsidūręs Amerikoje. Mat prieš tai reikėjo gauti vizą, ją užpildyti, atsakyti į klausimus, vėliau važiuoti traukiniu, laukti, kol keičiamos jo važiuoklės, kol pasieniečiai patikrins keleivių dokumentus. Tai buvo ilga procedūra. O dabar sėdi į automobilį ir po kelių valandų atsiduri Varšuvoje. Jei nori, gali važiuoti iki Paryžiaus - niekas nestabdys.

- Kokie prisiminimai šiandien atrodo romantiški?

- Buvo romantikos, kai sekmadienį eidavai į Antakalnio gale, miškelyje, esantį nelegalių įrašų turgų. Ten būriuodavosi melomanai, prisikrovę krepšius vinilo plokštelių, kurios atrodė kaip stebuklas. Buvo galima jas mainyti, pirkti, parduoti. Sekmadienį visi melomanai rinkdavosi Antakalnio gale.

- Atrodė stebuklas, nes nebuvo interneto ir kitų priemonių, kuriomis šiais laikais gali bet ką gauti?

- Dabar yra mažiau vietos vaizduotei. Galima palyginti su vaiku, kuris turi kelis kubelius. Žaisdamas su jais mažylis įsivaizduoja, kad kubeliai gali būti ir automobilis, ir namas, ir lėktuvas, ir žmogeliukas. Šio vaiko fantazija lavinama labiau negu to, kuris turi žaislinį automobilį, pilį, lėlę, nes tada nereikia įsivaizduoti. Taip, anais laikais buvo daugiau galimybių lavinti fantaziją. Tarkime, užsimaudavai Vilkaviškyje siūtus džinsus ir vaizduodavai, kad turi "levaisus". Sau atrodei geriau nei iš tiesų, realybėje. (Šypsosi.)

- Kaip reaguoji į jaunų internautų komentarus, kad A.Mamontovas - jau senis?

- O ko jie tikėjosi? Tegul pažiūri į savo vaikystės nuotraukas, dabartinį atspindį veidrodyje ir palygina. Aišku, žmogui, kuris kasdien mato save veidrodyje, sunkiau pastebėti laiko tėkmę. Tačiau jei neregėtum savo atvaizdo visus metus, pastebėtum didžiulį skirtumą. Žinomų žmonių atveju yra taip: tie, kuriuos matome dažnai, atrodo, kad lėčiau sensta. Pokyčių beveik nepastebime. Tačiau užtektų šalia dabartinio atvaizdo pridėti prieš keletą dešimtmečių darytą nuotrauką, iškart pamatytume aiškų skirtumą.

Gyvenimą sodrina įspūdžiai

- Ar jauti, kad laikas kartais bėga nepaprastai greitai - susitikimai, repeticijos, koncertai, šeima... O kitąsyk slenka labai lėtai?

- Tai priklauso nuo įspūdžių kiekio. Diena, kupina įvairios veiklos, prabėga greitai, tik jos pabaigoje suvoki, kokia ilga buvo ir kiek daug visko nutiko. O jei visą dieną nieko neveiki, ji atrodo ilga, bet vakare supranti, kad prabėgo kaip viena akimirka, nes nieko neįvyko. Todėl laiko jausmas yra įdomus dalykas. Tai akivaizdžiai jutau, kai kadaise tarnavau armijoje. Grafikas ir režimas, kurio laikaisi dvejus metus, labai aiškus, kiekviena diena panaši ir beprotiškai ilga. Tada laikas, regis, eina be galo lėtai. Tačiau pabaigoje apėmė jausmas, kad viskas prabėgo labai greitai. Aišku, būta įvairios patirties, bet įspūdžių vienodumas sukėlė jausmą, jog laikas buvo trumpas. Dabar man atrodo, kad armija tebuvo blyksnis.

- Muzikinis gyvenimas turi ilgesnę laiko tėkmę?

- Būna įvairiai. Šiuo metu mąstau apie tuos 30 metų scenoje. Labai gerai atsimenu pirmuosius koncertus. Tačiau suvokiu, kad jie buvo seniai. Taigi laiko pojūtis yra dvilypis. Dėl to ir žavu, nes nuo praėjusių įvykių esame tuo pat metu ir arti, ir toli.

- Ir šiandien skamba dainos, kurias parašei prieš tris dešimtmečius. Kada nors, po šimto metų, kai A.Mamontovo nebebus, jos gal ir toliau skambės. Ar rūpi, kad tavo muzika turėtų išliekamąją vertę?

- Muzika yra organizuotas triukšmas, garsai, kuriuos žmogus sudeda tam tikra tvarka, sukomponuoja tam tikru santykiu, ir tai tampa kūriniu. Man muzika - kaip dienoraštis. Dainos yra tarsi nuotraukos albume. Muzikiniai kūriniai, kai jie rašomi, užfiksuoja tuometę būseną, tam tikrus išgyvenimus. Kiek tai buvo stipru, tiek ilgai gyvuoja daina. Man svarbu, kad savo muzikinę kūrybą galėčiau atlikti ir būdamas kokių 80 metų. Kai kurie atlikėjai, jei dainuotų savo dainas būdami tokio amžiaus, atrodytų juokingai. Man visada norisi peržengti laiką.

- Fotografija taip pat gali būti nevienadienė ir turėti išliekamąją vertę. Gal todėl tau patinka fotografuoti?

- Tai galima pavadinti estetiniu lavinimusi. Aišku, įdomu atsiversti seniau darytas nuotraukas. Tačiau kai fotografuoju, apie tai negalvoju. Mano požiūris į fotografiją labiau impresionistinis - čia ir dabar. Į ką nors atsuku kamerą ir užfiksuoju - tai nebūtinai turi būti įspūdinga. Fotografija yra galimybė pažvelgti kitu kampu per apibrėžtą matymo zoną. Didelių pretenzijų į meną neturiu. Man tiesiog smagu fotografuoti.

- Ar rengdamasis koncertais paminėti 30 metų jubiliejų scenoje peržiūrinėji senas nuotraukas ir muzikos įrašus?

- Muziką mintinai žinau. Kai pradėsime repetuoti, ypač su buvusiais muzikantais, aišku, vieną kitą įrašą paklausysime. O senas nuotraukas peržiūrinėju, nes norėtųsi, kad per koncertą atsispindėtų to laikotarpio detalės ir ženklai. Fotografijos yra pagrindinė medžiaga, kurioje tai užfiksuota.

- Atsigręži atgal ir prisimeni senesnius laikus. Bet ar toli žvelgi į priekį - kaip sakei pristatydamas 30 metų jubiliejui skirtus koncertus, tik iki spalio, kai jie bus rengiami?

- Taip (šypsosi). Aišku, reikia mąstyti apie ateitį, bet ją lemia tai, kas yra čia ir dabar. Nuo kiekvienos akimirkos priklauso kita, kuri eis po jos. Žmonės, gyvenantys tik praeitimi ar ateitimi, neturi dabarties. Man svarbiausia, kas vyksta šiandien.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"