TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Mickevičius - daugelio dalykų kaupikas

2008 12 06 0:00
A.Mickevičiaus personažui Žužu visada viskas gerai.
Radijo stoties "M-1" archyvo nuotrauka

Aktorius Aistis Mickevičius į lietuvišką jaunimo serialą "Neskubėk gyventi" pateko netradiciniu būdu - ne prodiuseris pakvietė, o jis pats pasisiūlė.

Vaikystėje jis ketino vesti Alą Pugačiovą. Bet sutrukdė Filipas Kirkorovas. Dabar jis - ne tik aktorius, bet ir radijo laidų vedėjas. Kai kuriems pažįstamas kaip pensininkas Vydas ar mados karalius Žužu. Televizijos seriale "Neskubėk gyventi" vaidina vadybininką Eligijų. Jis - A.Mickevičius - jūsų dėmesiui.

Daug improvizuoja.

- Kaip patekote į serialą "Neskubėk gyventi"?

- Kadangi nebebūnu teatre, esu nutolęs nuo skelbimo lentų, kuriose tikriausiai būna parašyta, jog ten ir ten vyksta tam tikros atrankos. Pasigedau tokios informacijos. Išgirdau, kad Rolandas Skaisgirys su komanda kuria serialą ir pagalvojau - būtų įdomu pabandyti, nes niekada nesu filmavęsis seriale. Sužinojau R.Skaisgirio telefono numerį ir paskambinau.

- Kaip jis reagavo?

- Na, šiek tiek sutriko, kai išgirdo: "Sveiki, Rolandai, jums skambina toks aktorius. Norėjau paklausti, kur galima rasti jūsų "kastingą?" Nebuvo, taip, kad įsiprašiau į serialą, viską dariau, kaip priklauso: nuėjęs į biurą užpildžiau anketą, buvau nufotografuotas.

- Užsienio šalyse įprasta, kad aktorius siūlosi režisieriui.

- Būtent. Galbūt ten aktoriaus agentas skambina ir jį siūlo. Lietuvoje tokie dalykai yra nauji. Net "kastingas" yra naujiena. Ir jei nesimali kažkokioje terpėje, nesi matomas, tave tiesiog pamiršta. Todėl reikia apie save priminti. Prieš kokius dešimt metų nebūčiau drįsęs taip pasielgti, nes maniau, jog aktorius neturi nieko daryti, kad gautų vaidmenį - jis turi būti pastebėtas. Bet jei taip galvosi, lauksi visą gyvenimą.

- Patinka filmuotis?

- Labai.

- Kas ten tokio įdomaus?

- Gera aplinka, kūrybinė kompanija. Pats procesas įdomus. Galbūt ne visada tobulas scenarijus, kaip dažnai būna su lietuviškais serialais, bet visa darbo atmosfera išties šauni.

- Ar neįkyri nuolatinis dublių kartojimas?

- Kuo daugiau dublių - tuo geriau išeina (juokiasi).

- Tekstą mokotės namie ir repetuojate prieš veidrodį?

- Iš pradžių bandžiau mokytis, bet radau geresnį sprendimą. Dabar tik keliskart perskaitau scenarijų, kad suvokčiau, apie ką kalbama. O kad kalba seriale būtų gyvesnė, daug improvizuoju. Man atrodo, kad toks tekstas skamba daug gyviau ir įtikinamiau nei išmoktas pažodžiui.

- Kaip jums pačiam patinka vadybininkas Eligijus?

- Man jis patinka kaip personažas, nes turiu galimybę patraukti per dantį tikruosius vadybininkus, kurių Lietuvoje yra ne vienas ir kurie laiko save labai reikšmingais, kad ir kokį produktą teiktų publikai. Pavardėmis nevardysiu, bet man yra tekę sutikti arogantiškų personų, kurių proteguojama muzika yra saviveiklinio lygio. Tad tokius vadybininkus Eligijus ir įkūnija.

Šį personažą teisinu, jis nėra blogas, bet apskritai - juokingas. Tokie yra jo profesijos žmonės. Kartais jie man atrodo labai komiški.

Dar kartą nesisiūlė

- Minėjote, kad kurį laiką nesirodėte teatre. Kodėl?

- Anksčiau buvo toks požiūris - jei aktorius nevaidina teatre, jis tarsi miręs, nes tie trys procentai žmonių, kurie vaikšto į teatrą, jo nemato. Nesulaukiau įdomių pasiūlymų, dėl kurių turėčiau ten būti. Iš to, ką esu sukūręs, ne viskas buvo labai prie širdies, o ir finansine prasme nelabai naudinga. Suvokiau, kad man jau nebe 18, 20 ir net ne 25 metai, o gyventi reikia. Juk ir už elektrą, ir vandenį turiu susimokėti. Manau, nuomonė, jog aktorius turi būti alkanas ir nelaimingas, yra neteisinga. Kai žmogus yra aprūpintas elementaria gerove, tada jis gali ieškoti dvasinių dalykų. Taip yra užsienyje - žmonės žino, jog turi socialinį pagrindą ir gali būti tikri, kad badu nemirs. Tuomet jie imasi kitokios veiklos: kas važiuoja į Indiją, kas dar kitaip nušvitimo ieško. Mes šiuo metu esame tame lygyje, kai ieškoma būdų, kaip nemirti iš bado.

- Bet šiuo metu Mažojo teatro spektaklyje "Viskas gerai" atliekate Frenkio vaidmenį.

- Taip.

- Šį kartą pasiūlymas tiko?

- Prie pasiūlymo prisidėjau pats.

- Vėl pasisiūlėte?

- Ne, buvo ne taip, čia jau kita istorija (šypsosi). Režisierius Vilius Malinauskas manęs paklausė, gal žinau kokią nors įdomią pjesę. Kadangi ją žinojau ir radome bendrą kalbą, gavau vaidmenį.

Pasaulis - ne vien teatras

- Kodėl rinkotės aktorystę?

- Vaikystėje buvau aktyvus, nuolat visur dalyvaudavau. Patiko ir vaidyba. Ir dabar patinka. Kuo toliau, tuo labiau. Nesiskundžiu tuo, ką darau šiuo metu, nes tai yra artima mano profesijai. Tarkim, darbas radijuje. Jei būčiau tik tekstų skaitytojas, tada galbūt, bet dabar turime laidą, kurioje yra personažai, o jie jau iškeliavo ir į televiziją. Gyvenu kūrybinį gyvenimą, ir man nieko netrūksta.

- Kaip papuolėte į radiją?

- Kadangi teatre niekada neturėjau etato, reikėjo darbo, kad turėčiau už ką pragyventi. Susimąsčiau, ką galėčiau veikti ir prisiminiau scenos kalbos dėstytojo Vytauto Rumšo žodžius, jog mano balsas tiktų radijui. Nors tada, kai jis taip sakė, pamaniau, jog tai - nesąmonė.

Nusiunčiau darbo prašymą į radijo stotį "M-1". Matyt, pataikiau tuo metu, kai jiems reikėjo žmogaus, nes kitą dieną sulaukiau skambučio. Padarėme balso įrašą - viskas tiko ir pradėjau dirbti. Šiuo atveju man pasisekė, nes, tarkim, teatre laukiau, laukiau savo šanso ir vis dar tebelaukiu (juokiasi). Kita vertus, gerai, nes supranti, kad pasaulis yra didesnis už juodą teatro dėžutę.

Apie sausus buhalterius

- Ką dar veikiate be radijo, filmavimosi seriale?

- Mano personažas Vydas dalyvauja laidoje "Auksinė savaitės blykstė". Kartais vedu renginius, kuriu reklamas. Taip pat garsinu animaciją. Tai tiek.

- Nemažai.

- Taip, bet tas krūvis nėra toks didelis, koks gali pasirodyti, nes viskas sudėliota labai tvarkingai ir protingai.

- Ar lieka laiko asmeniniam gyvenimui?

- O kas yra asmeninis gyvenimas? Kažkam asmeninis gyvenimas yra pareiti namo ir žiūrėti televizorių. Mano kūrybinė veikla yra mano asmeninis gyvenimas. Kadangi jis yra įdomus, tai man nesuteikia jokio nepatogumo. Jei dėl laiko stokos kur nors nenueinu, nesijaudinu, nes tuo metu būnu kažkur kitur.

- O ar antroji pusė nepyksta, nesiskundžia dėmesio trūkumu?

- Tomis antrosiomis pusėmis nesigirsime (juokiasi). Man atrodo, kad visuomet labai svarbu, jog antroji pusė būtų arba iš tos pačios srities, arba labai tolerantiška ir supratinga asmenybė. Svarbu, kad netrukdytų eiti kūrybiniu keliu.

- Tokį žmogų sunku rasti.

- Taip, iš tikrųjų sunku. Tarkim, jei menininkas gyvena su buhaltere, ji turėtų būti fantastiškos meninės prigimties. Kitu atveju, tikrai nesuvoks, kodėl jis - ne namie, kur išėjo ar kodėl nevalgo jos barščių.

Žinau vieną meniškos sielos valytoją, jos šluotos sandėliuke buvo labai gražiai ir meniškai sudėtos (juokiasi). Aišku, ne kiekvienas aktorius - menininkas, pažįstu ir tokių, kurie, mano manymu, yra sausi buhalteriai.

Slepiasi namie

- Kas yra menininkas?

- Man atrodo, kad tas žmogus, kuris viską daro su polėkiu: ir kavą geria, ir barščius verda, ir piešia, ir vaidina.

- Bet galima pavargti nuo tokio gyvenimo, kada atiduodi visą save viskam?

- Tada užsidarai namie ir sėdi tyloje. Kai man norisi ramybės, taip ir darau. Sėdžiu namie ir apie nieką negalvoju. Galiu taip išbūti keletą dienų. Manau, tokios pertraukos reikalingos. Esu tuo patenkintas.

- Kalbate kaip ne lietuvis.

- Aš ir nesu lietuvis.

- Turiu mintyje, kad mums labiau įprasta skųstis, o ne džiaugtis gyvenimu.

- Tai ir sakau, kad nesu toks, kurį mes pripratę matyti - nuolat bumbantis. Esu panašesnis į olandą ar prancūzą. Man patinka gyventi.

Kuklumo įsikūnijimas

- Kaip save apibūdintumėte?

- Ramus, santūrus, kuklus.

- O rimtai?

- Išties žmogus turbūt turi daug veidų. Jei į mane žiūrėtų kaip į daugiabriaunį objektą, manau, jų turėčiau labai daug. Ir skirtingose situacijose būnu skirtingas. Manau, jog normalus žmogus turi būti toks: ir geras, ir blogas, ir mylintis, ir nekenčiantis, ir besijuokiantis, ir verkiantis. Tik tam tikromis aplinkybėmis išryškėja skirtingos savybės.

Giliai giliai viduje esu teisybės ieškotojas. Jei man atrodo, kad iškeliama kvailybė, kyla noras pakeisti tą situaciją ir kažkam atverti akis.

Manau, jog kiekvienas žmogus turi suvokti, ką jis gali padaryti, o ko - ne. Šiuo metu Lietuvoje tiek daug pseudospecialistų ir šarlatanų. Man irgi atrodo, kad galiu būti ir stilistas, ir tas, ir kitkas, bet kiekviena veikla reikalauja tam tikrų specialių žinių. Keista, kad Lietuvoje visuomenė tokius dalykus toleruoja.

- Ką mėgstate be teatro?

- Turiu daug Dievo dovanų, jei domėčiausi tomis sritimis, manau, daug pasiekčiau. Bet tam reikia daug laiko.

Kolekcionuoju įvairius niekniekius. Turiu surinkęs galybę atvirukų. Draugai vis atveža iš užsienio, pats gaunu. Dabar galvoju, ką su jais daryti (žvilgsnis nukrypsta į sieną, tarsi svarstytų - gal ją išklijuoti atvirukais).

- Koks atvirukas seniausias?

- Draugavau su mergina, kuri apsigyveno giminaičių bute, o jį prieš tai reikėjo iškuopti. Taip mes radome daugybę senų daiktų, tarp jų - ir atvirukų. Manau, net kolekcininkai man pavydėtų tokio radinio.

O rinkti juos pradėjau vaikystėje, kai mama gaudavo per šventes. Gaudavau ir aš. Dėjau juos į dėžę ir kartą pamačiau, kiek jų daug prisikaupė. Šiaip esu toks daugelio dalykų kaupikas. Be to, man patinka parfumerija, norėčiau būti "parfumerine nosimi", kur kuriami kvapai. Labai gerai juos užuodžiu. Mama pasakojo, kaip vaikystėje važiavome į kaimą, įsėdome į autobusą, o aš sakau: "Man čia smirda." Mama neužuodė nieko. (Juokiasi).

- Ką dar prisimenate iš vaikystės?

- Vasaras leisdavau kaime. Senelis iš medžio buvo išdrožęs mikrofoną, tai apsivyniodavau kaklą girliandomis ir dainuodavau kambaryje. Tokia mano estradinė karjera. Labai mėgau Alą Pugačiovą. Buvo laikas, kai sakiau, jog ją vesiu, bet Filipas Kirkorovas buvo greitesnis.

- Bet dabar ji išsiskyrusi.

- Taip, bet mūsų keliai nesusikerta (juokiasi).

- Gal dėl to, kad esate skirtingose šalyse?

- Aišku, reikia lėkti ten. Kaip sakė trys seserys: "Į Maskvą, į Maskvą, ten - visas gyvenimas!"

- Tad dar ne viskas prarasta.

- (Šypsosi). Prisimenu, kaip vienas žmogus man siūlė važiuoti dirbti cirke. Sakė, galėčiau būti liūdnasis klounas. Jis pokštauja, bet už žodžių slypi tam tikra prasmė ir aišku, kad klounas yra realistas, suvokiantis: gyvenime ne viskas yra juokinga. Tad manau, jis - daug reikšmingesnis nei linksmasis klounas, neturintis to "antro plano".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"