TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

A.Piekuraitės kulinarijos mūza

2013 06 15 6:00
Pasak A.Piekuraitės, dirbdama pati tobulėja, mokosi, kaip padėti žmogui. atsiverti, atsipalaiduoti. Oresto Gurevičiaus nuotraukos

Net jei būna itin pavargusi ir darbą baigia labai vėlai, eidama namo Augustina Piekuraitė šypsosi. Garsios dailininkų dinastijos atstovė pasuko kitu keliu, bet tikina, kad nuo meno nenutolo. Kūrybinį įkvėpimą jai teikia kulinarija.

Su Augustina susitinkame sostinės senamiestyje įsikūrusioje Kulinarijos studijoje. Mergina pirmą kartą į ją įžengė maždaug prieš trejus metus. Tai buvo panašu į atsitiktinumą - studijoje dirbanti draugė paprašė padėti. Pagalba baigėsi tuo, kad A.Piekuraitė čia įsidarbino. Dabar ji yra Kulinarijos studijos vadovė. "Supratau, kad kulinarija – dar viena meno šaka", - sako mergina. Ji prisipažįsta, kad anksčiau kulinarija nesidomėjo ir maisto negamino. Tai daryti mėgdavo močiutė - šviesaus atminimo dailininkė Marija Teresė Rožanskaitė. "Kai jos nebeliko, man kilo noras ruošti valgyti", - aiškina Augustina. Ji pasakoja, kad šventėms, per kurias šeima susėda prie stalo, skaniausius valgius gamindavo močiutė. Anūkė iki šiol prisimena ir senelio - šviesaus atminimo dailininko Igorio Piekuro pupelių tortą, kurio receptą gavo kaip palikimą ir dabar gamina pati. "Jokia šventė - ne šventė be pupelių torto", - tvirtina ji. Ir Augustina nusprendė tęsti senelių ruoštų patiekalų tradiciją.

Darbas yra malonumas

"Kai dirbdama susipažinau su įvairiausiais virtuvės šefais, visai įsitraukiau", - su šypsena sako Augustina. Kulinarija jai tapo įkvepiančia mūza. Apie tai, ką veikia, draugams A.Piekuraitė gali pasakoti ir pasakoti. Nors darbo laikas gali trukti nuo ryto iki nakties ir nuo pirmadienio iki sekmadienio, valandų ji neskaičiuoja. "Dirbu tada, kai reikia", - paaiškina. Kulinarijos studijos vadovė kuria idėjas, planuoja, organizuoja... Dienomis dirba prie kompiuterio, vakarais ir savaitgaliais - su žmonėmis. Ji gali bet kada sulaukti telefono skambučio, kad yra reikalinga. Todėl net neįsivaizduoja, kad galima būtų darbe atsėdėti aštuonias valandas, uždaryti duris ir jį pamiršti. Taip būna žmonėms, užsiimantiems nemėgstama veikla. "Kai darbas yra malonumas, nesvarbu, kur esi, ką veiki, visada jam pasiruošęs", - tikina A.Piekuraitė.

Mergina teigia, kad dirbant tokiu savotišku ritmu planuotis gyvenimą nėra sudėtinga. Pirmiausia todėl, kad vadovavimas Kulinarijos studijai jai nėra prievolė. A.Piekuraitė visada turi ką veikti: rūpinasi ūkiniais reikalais, organizuoja šventes, sesijomis vadinamą maisto gamybą, dirba su virtuvės šefais ir studijos svečiais. "Per renginius taip pat būnu ir padedu, kiek reikia", - sako ji.

Svarbu yra ne tik maisto skonis, bet ir vaizdas.

Skonis pasikeitė

Iš vaikystės ir paauglystės liko prisiminimai apie silkes, bandeles, pyragus, tradiciškai tiekiamus į stalą per šventes. O dabar Augustinai labiausiai patinka skanauti naujus valgius. "Esu išlepinta, turiu daug virtuvės šefų, kurie gamina nuostabius patiekalus, - aiškina Kulinarijos studijos vadovė. - Įdomiausia tai, kas naujausia." Namie pati stengiasi gaminti tokį valgį, kokio anksčiau nėra ragavusi.

Šiuo metu mėgstamiausias jos patiekalas - Cezario salotos. "Patinka todėl, kad išmokau pasidaryti tinkamą padažą - už tai esu dėkinga virtuvės šefams. Regis, paprastas naminis majonezas su keliais priedais, bet jis yra tobulas", - džiaugiasi mergina. Tačiau patikina, kad vis dėlto už močiutės gamintas silkes su morkomis ir senelio pupelių tortą nieko skanesnio nėra valgiusi.

Darbas A.Piekuraitei patinka ne tik dėl kulinarinių paslapčių atskleidimo ar galimybės patirti naujo skonio valgių. Jai patinka organizuoti ir bendrauti. "Nėra rutinos. Kasdien susipažįstu su naujais žmonėmis, jie labai įvairūs ir vis keičiasi, - pasakoja Augustina. - Ateina ir mažų vaikų. Tai nerealu." Pasak studijos vadovės, apsilankiusieji gauna daug - ir žinių, ir patirties, ir gerų emocijų. "O aš iš jų tiek pat pasiimu", - tikina A.Piekuraitė.

Tarsi psichologė

Kulinarijos studijos vadovė pasakoja, kad į rengiamą įmonės vakarėlį atėję darbuotojai neretai būna šiek tiek susikaustę. Net ir neformalioje aplinkoje nepamiršta savo pareigų ir darbo santykių. A.Piekuraitė pasirūpina, kad vakarėlio dalyviai tokios gradacijos nebejaustų. Sako, kad prireikia ne daugiau kaip pusvalandžio - ir žmonės pradeda bendrauti taip, lyg būtų šeimos nariai. "Čia atėjusieji turi jaustis kaip namie, - teigia Augustina. - Juk kai susiburia artimieji, draugai, nebesvarbu, kas ką dirba, kokias pareigas eina. Kai to pasiekiu per Kulinarijos studijos sesiją, būna nuostabu." Jai būna smagu stebėti laisvai bendraujančius žmones, malonu, kokie jie smalsūs ir dėmesingi tam, kas vyksta.

Klausiama, ar ji jaučiasi esanti tarsi psichologė, A.Piekuraitė aiškina: "Kiekvienas, dirbantis su žmonėmis, turi tai išmanyti. Reikia "pagauti kabliuką", kaip bendrauti. Jei apsilanko 20 žmonių ir visi linksminasi, o vienas sėdi kampe – aš privalau pamatyti jį ir įtraukti, kad nesijaustų blogai." Kaip sako mergina, dirbdama ji pati tobulėja, mokosi, kaip padėti žmogui atsiverti, atsipalaiduoti. Ji teigia, kad studijos erdvė skirta ne tik kulinarijai, bet ir bendrauti.

Ką daryti, jei ne visiems šventės dalyviams rūpi kulinarija, kaip tokius patraukti, kad nebūtų abejingi? "Kuo didesnė kompanija, tuo daugiau būna žmonių, nesidominčių kulinarija, - tvirtina Augustina. - Tai būna ir per gimtadienius, ir per įmonių vakarėlius. Abejinguosius patraukti lengviausia. Sunkiau su tais, kurie apie kulinariją gerai nusimano. Tokiems sužavėti reikia aukštesnės klasės virtuvės subtilybių, o tai jau - šefo darbas. Tačiau būna, kad žmogus sako: "O ne, net virtuvėje niekada nebuvau." Tačiau po truputį, be spaudimo, jį prisivilioji. Ir pamatai, kaip susižavi, nušvinta. Tai yra idealu."

A.Piekuraitei darbas Kulinarijos studijoje teikia didžiulį malonumą.

Praverčia dailės žinios

Dailininkų dinastijos atstovė A.Piekuraitė teigia, kad kulinarija taip pat yra menas. Ji mano nelabai nukrypusi į šalį nuo šeimai įprastų profesijų. Augustina nuo mažens gyvena kūrybinėje aplinkoje. Seneliai - tapytojai, tėvas Gediminas Piekuras - skulptorius, dailininkas - ir dėdė Marijus. Pieštukas, teptukas, dažai, popierius ir kitos dailės priemonės namie - įprasti dalykai. "Tai buvo tarsi žaisliukai", - patikina A.Piekuraitė.

Anuomet buvo lyg ir suprantamas dalykas, kad Augustina eis šeimos narių keliu ir bus profesionali menininkė. "Kai mokiausi dešimtoje klasėje, bandžiau rėkti, kad norėčiau režisūros arba žurnalistikos, - prisimena mergina. - Beje, šiandieninis darbas ir yra panašus." Tačiau tuo metu jos norams nebuvo lemta išsipildyti. Baigusi Nacionalinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą, A.Piekuraitė įstojo į Dailės akademiją studijuoti grafinio dizaino. Sėkmingai baigė. Tada išbandė įvairių darbų - ir pagal specialybę, ir ne. Galiausiai susimąstė, ko norėtų iš gyvenimo. Dabar džiaugiasi radusi. "Čia jaučiuosi savimi, - tvirtina A.Piekuraitė. - Visiems sakau, kad mano darbas - geriausias pasaulyje." Suprantama, kartais ji pavargsta, kartais dėl ko nors nuotaika sugenda. Tačiau net jei labai vėlai - naktį baigia darbą, eidama namo ji patenkinta šypsosi. O kitą rytą su malonumu vėl skuba į Kulinarijos studiją. Smagu, kad šeima ją supranta ir palaiko.

Žinios, kurių gavo augdama meniškoje namų aplinkoje ir mokydamasi dailės disciplinų, Augustinai praverčia dirbant Kulinarijos studijoje. "Specialybę pritaikau tiesiogiai, - tvirtina ji. - Kompozicija ir spalvos yra vienos svarbiausių patiekalų dalykų. Maistą pirma ragaujame akimis. Jei negražu, valgio nedėsi į burną. Gali būti labai skanus, bet jei bus suverstas ir atrodys neestetiškai, skanauti nenorėsi." A.Piekuraitės teigimu, sugebantieji kulinarijoje derinti įvairius skonius, formas, spalvas gali sukurti šedevrą. Ar Kulinarijos studijos vadovei negaila, kad šis menas trumpalaikis - suvalgai, ir jo nebelieka? "Lieka įspūdis, emocijos. Skaniai pavalgęs būni patenkintas, - sako A.Piekuraitė. - Tada gera nuotaika gali dalytis su kitais, nes sotus žmogus jaučiasi laimingas. Tokia išliekamoji vertė yra didelė."

Valgymo kultūra

Anksčiau A.Piekuraitė neteikė didelės reikšmės, kada ir ką valgo, kokios emocijos būna tuo metu, kai gamina maistą ar sėda prie stalo. Pradėjusi dirbti Kulinarijos studijoje išmoko atsižvelgti į savo nuotaiką, savijautą. Suprato, kad jei, tarkime, dėl ko nors ima pyktis, tuo metu nereikia gaminti maisto. "Taip pat svarbu skaniai pavalgyti, o ne prisikimšti - lyg į šiukšlių dėžę į save viską sumesti, - teigia Augustina. - Tarkime, greit pavalgai, paskui skrandį skauda. Tada svarstai: gal darbe susinervinai? Galbūt. Tačiau prisideda ir tai, kad blogas emocijas sudedi į maistą, kurį suvalgai. Arba sėdi prie stalo prastos nuotaikos. Tokiu atveju kenki sau dvigubai."

Apie tai kalbama bei diskutuojama ir per Kulinarijos studijos sesijas. Taigi svečiai mokosi ne tik skaniai gaminti, bet ir įtakos turinčių psichologinių dalykų. A.Piekuraitė primena, kad maistas yra vienas svarbiausių dalykų, kad žmogus galėtų egzistuoti, kaip ir vanduo bei oras. To negalima pamiršti. "Labai džiugu, kad Lietuvoje formuojasi valgymo kultūra, žmonės į maistą pradeda kreipti dėmesį", - teigia A.Piekuraitė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"